Rudenį visi į poras, arba Komsi Komsa

Sako, jog rudenį sunkiau perneša vienišiai. Todėl net vienas mūsų literatūros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudenį į poras. Pagalvojo apie tai ir Aukščiausiasis, nusprendęs pagyvinti vienišiams tą sunkųjį periodą. Lapkričio 25-oji - Šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau Šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Gi Šv. Ambraziejaus diena – gruodžio 7-oji (tiesa, tai jau žiemos pradžioje, bet vis tiek šios šventės arti viena kitos) – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės. Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens-žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista jei vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši.

Nežinau, ar rudenį daugiau vestuvių negu kitais metų laikais, bet, pagal išsakytą vienišumo teoriją, turėtų taip būti. Kaip ten bebūtų, vestuvės – smagiausia pasaulyje pramoga. Kaip rašoma knygutėse apie vestuves, vestuvių tradicijas bei papročius, tos tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo. Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa ir taurūs jausmai. Jau pačioje pradžioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Namiškiai ant aukštų karčių iškeldavo susiūtas paklodes, už kurių ir užlysdavo jaunoji su pamergėmis, kad jų visiškai nesimatytų. Pasislėpusias radus, viskas tuo nesibaigdavo: tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Vestuvės anuomet dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi. Puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius, užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai. Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru, piršlys dažniausiai dėvėdavo puošnią aukštą kepurę, svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis, piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems. Pavyzdžiui, jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti, kaip reikės bučiuotis.

Skaitant senąją literatūrą, klausantis senolių, paaiškėja, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tradicinių lietu-vių vestuvių papročių modelį sudarė trijų chronologiškai skirtingų ciklų – piršlybų, vestuvių ir sugrąžtų – apeigos. Šiose apeigose buvo nemaža dramatizmo, simbolinės, net maginės prasmės. Jos buvo įtaigios savo emocionalumu, turtingos folkloro elementų. Gi šiandien vykstančias vestuves galima skirstyti į dvi grupes: pilnas ir sutrumpintas. Pats pilniausias šiuolaikinių vestuvių papročių modelis yra vestuvės, kurias stengiamasi organizuoti „senoviškai“.
Pilnajam, arba išvystytam, 1-4 ir daugiau dienų trunkančių vestuvių variantui būdingos visos pagrindinės tradi-cinio vestuvių ciklo apeigos, taip pat daugelis naujai atsiradusių žaidybinių ceremonijų, atliekamų dalyvaujant gausiai palydai ir svečiams. Sutrumpintajam šiuolaikinių vestuvių modelio variantui būdinga iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga, dalyvaujant santuokos liudininkams, vieno ar abiejų jaunųjų tėvams ir nedideliam skaičiui svečių. Galimos ir „iki minimumo suprastinto modelio“ vestuvės. Jose iš tradicinių liaudies vestuvių papročių atliekamas tiktai jaunųjų apeiginis pasitikimas su duona ir druska, kartais dar jaunojo sutiktuvės pas jaunąją. Palydoje būna 1-2 poros santuokos liudininkų. Grįžus iš sutuoktuvių, jaunosios ar jaunojo tėvų namuose, dalyvaujant atitinkamo sutuoktinio tėvams ir artimiesiems giminėms, kartais dar keletui svečių, vyksta kuklios vaišės (vakarienė) su muzika ar be jos. Šiai sutuoktuvių be vestuvių kategorijai priskirtini tie atvejai, kada tuokiamasi „iš reikalo“ ir jaunieji yra pernelyg jauni arba kai jaunoji jau senyvo amžiaus. Tiesa, kai senyvo amžiaus yra jaunikis, viskas vėl atvirkščiai – prabangios, triukšmingos vestuvės su saliutais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potenciją), krūva popžvaigždžių (pradedant Radžiu, baigiant Cicinu, jei jaunasis rusų kilmės – net su Gazmanovu, „Tatu“ ar bajanų duetu). Labai retais atvejais tokios vestuvės vyksta ir esant ženkliai vyresnio amžiaus jaunajai. Tai tais atvejais, kai jaunoji turi humoro jausmą.

Bent man mieliausios vestuvės, kai nėra didžiulio būrio svečių, o tik keli žmonės. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.
Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti apie kultūrą, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi vieną žodį: „Nu.“ Aišku, tuščios kalbos irgi yra kvailas reikalas. Prisimenu, kai dar jaunystėje į svečius pasikvietęs vieną moterį ėmiau jai rodyti naujausias knygas, pasakoti apie literatūrą, ji trumpai mane nutraukė: „Daug kalbi.“

Tęsiant apie vestuvinių papročių istoriją bei pokyčius, negalima apeiti sovietmečio vestuvių, visgi - penkiasde-šimtmetį trukęs periodas. Negausiuose restoranuose vestuves keldavo vienetai – spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių žymesnių menininkų ar prie meno esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, žymesnių aktorių, šiaip direktorių atžalos. O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir blokinių namų butuose. Aišku, šventėjai tokiu būdu smarkiai sutaupydavo. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į metrikacijos skyrių veždavo „Volgos“. Kažkodėl labiau buvo mėgiami juodos spalvos automobiliai. Prisiminiau vieną tų laikų istoriją. Buvo vairuotojų grupė, kurie uždarbiaudavo vestuvėse. Tarp jų buvo tokių, kurie turėjo savo „Volgas“ ir įvairiose įstaigose dirbdami vairuotojais taip pat sėsdavo už šių automobilių vairo. Įtikę viršininkams, savaitgaliais galėjo darbo automobilius laikyti savo namuose. Tai buvo ir patogiau vairuotojui – kadangi darbo dienos rytą tenka važiuoti paimti iš namų savąjį viršininką ir vežti jį į darbą, nereikėdavo bėgti į darbovietę paimti automobilio, o tiesiog iš savo namų būdavo galimybė judėti tiesiai pas viršininką. Tad, kadangi valdiškas automobilis stovėdavo po langu, taupydami savo automobilius, vestuves veždavo valdiškais, tik tam kartui persukdavo numerius: savus ant valdiškų „ratų“. Vienas toks vairuotojas kartą labai skubėjo, priekinį numerį pakeitė, o galinį pamiršo. Taip ir vežė jaunuosius – priekyje automobilis pažymėtas vienu numeriu, gale kitu.
Sovietmečiu vestuvių „lygį“ spręsdavo ir žmonių skaičius jose. Būdavo šimtas, du šimtai ar net daugiau svečių. Jei pas kaimyną šimtas, pas tave turėjo būti pusantro šimto. Muzikantai tuometėse vestuvėse buvo prabanga – muzikinį foną šokiams dažniausiai kurdavo magnetolos. Kartais vestuvių įkarštyje kildavo muštynės (kažko nepasidalydavo pabroliai), bet tai nebūdavo pernelyg dažnas atvejis. O dėl muzikos vestuvėse, tai atsiradus įvairiausiems sintezatoriams ir jiems pingant, atsirado ir skelbimai „šokių muzika, griežiama elektroniniais instrumentais“, kada prieš akis ir ausis iškyla du vyriškiai, vienas prie „Jonikos“, kitas suspaudęs mikrofoną „griežia“ Aliukų dainas.
Anuometinės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų po metrikacijų skyrių ten sukdavo. Nešiojimai per tiltus irgi nebuvo propaguojami, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino ar žuvusio kario paminklų. Tik nuo bažnyčių jaunųjų poras tas nelabai atgrasė. Dargi gavosi savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir dar Lenino paminklas.

Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės persikėlė į gan įdomias ir netikėtas erdves: įvairiausius klubus, gamyklų sales, nes šie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinės į Lietuvą ėmė atkeliauti tik pastaruoju metu. Sovietmečio „Volgai“ pakaitalu atrastas limuzinas. Nors grįžtama ir prie žilos senovės - karietų ir arklių. Neteko matyti, bet manau, kad originalus grįžimas būtų ir prie „Volgų“. 2013-aisiais pravažiuoja vestuvinė „Volgų“ kolona – ar ne žavu ir, drauge, nostalgija – „kaip prie ruso“? Kiek pasikeitė ir vestuvių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien gi draugai tapo pagrindiniais vestuvių svečiais.

Vienas dalykas, kas nesikeičia per lietuviškas vestuves ir, atrodo, niekad nesikeis – ilgi vestuviniai stalai. Kiek bandė restoranai sodinti vestuvininkus prie atskirų stalelių, šie neperkalbami ir tiek: „Sustumkite stalus!“ Neapsieinama vestuvėse ir be piršlio. Makabriško šio pagrindinio (po jaunavedžių) vestuvių dalyvio korimo lietuviai nelinkę atsisaky-ti. Tai, regis, iš laikų prieš tūkstantmetį, kai nužudėme šventą Brunoną. Tuo, žinia, Lietuvos vardas buvo įrašytas pasaulio istorijon. Kai buvau mažas, vienose vestuvėse piršlio korimas buvo labai išgąsdinęs. Tai buvo geras dėdė, nes visus vaikus dosniai apipylė saldainiais. Ir štai jį visi vestuvininkai, vieno jų rankose virvė, vaikosi po sodą pakarti, kas nebuvo slepiama ir nuo vaikų – kars piršlį, drebėkit iš baimės. Skuodžia vaikų pamiltas piršlys tarp obelų, paklaikusiomis akimis ir baimės iškreiptu veidu...

Kiek rečiau vyksta svočios iš vestuvių išgabenimas ir paskandinimas. Girdi, jei bus pakartas piršlys, nereikalinga ir svočia. O šios vestuvių apeigos nevertėtų atsisakyti, nes juk patrauklus vaizdelis – svočios įmetimas į kokią nors kūdrą. Rečiau vyksta ir jaunosios pagrobimas. O ši apeiga derėtų, pavyzdžiui, kepant šašlykus, girdi, jei kaukazietiškai tai kaukazietiškai. Nors jaunosios pagrobimas galutinai išnyko po jaunosios Irenos Starošaitės „dingimo“ ir nesėkmingų piršlio pastangų ją rasti.
Iš naujų vestuvių tradicijų, atrodo, sparčiausiai plinta jaunųjų apmėtymas kuo nors ar tiesiog įvairiausių daiktų ar gyvių mėtymas (paleidimas) į viršų. Poetiškiausia - apibarstyti rožių žiedlapiais. Galima ir grūdais. Mėtymo tradicija nėra vien tik amerikietiška - įprotį barstyti kelią į bažnyčią rožių žiedlapiais baltieji JAV protestantai atsivežė iš Didžiosios Britanijos. Ant jaunųjų galvų mėtomi: cukraus gabaliukai (Irano tradicija), kruopos (Baltarusija), druska ir duonos trupiniai (Vokietija), smulkios monetos (arabų šalys). Vestuvių metu į orą patenka ir kitokių daiktų, juos entuziastingai svaido patys jaunieji – nuotakos puokštė ir keliaraištis (JAV, Britanija), prie tilto turėklų prirakintos spynos raktas (Lenkija), lėkštės (lyg ir graikiška tradicija). Ir tai dar ne viskas. Į dangų dar metami balandžiai (JAV), peteliškės (JAV), balionai (Lenkija) ir leidžiami muilo burbulai (sako, ši tradicija gimė Lietuvoje). Naujos lietuviškos vestuvės yra tikra mėtymo šventė. Gėlių puokščių mėtymas per vestuves tapo toks populiarus, kad imtas naudoti ir kitomis progomis. Nenustebčiau, jei tai vyktų ir per laidotuves. Nors tuomet pagauti mestą gėlių puokštę, manau, nebūtų malonu.

Draugai pasakojo apie štai tokias šiuolaikines vestuves. Jos vyko gal prieš penketą metų. Pokštai prasidėjo jau prie santuokos rūmų, kur vestuvininkai rado užrašą „Įėjimo nėra. Norintieji susituokti, eikite į kairę“. Vestuvininkai klusniai sekė rodykles, tačiau pateko ne į tuoktuvių salę, o į teatro sceną. Ten susierzinęs jau laukė „režisierius“ „Oska-ras Nekrošius“. Jis alytiškius palaikė aktoriais ir privertė vaidinti „Romeo ir Džiuljetą“... Prie bažnyčios jaunųjų laukė dar viena staigmena - užrakinti vartai. Pasirodęs zakristijonas nesėkmingai mėgino atrakinti spyną, tačiau užmiršo jos užrakto kodą. Nepadėjo nei dildė, nei pjūklas, nei replės. Šiaip ne taip atbraklinus vartus paaiškėjo, kad šiuo metu tuo-kiasi visai kita pora, o mūsų jaunieji tiesiog supainiojo bažnyčias... Sutuoktiniai po ceremonijos nutarė gamtoje įsiam-žinti. Fotosesijai einant į pabaigą, staiga iš dangaus nusileido sraigtasparnis. Iš jo žvaliai iššoko trys blondinės. Vestuvi-ninkai neteko amo, kai jas atpažino – tai grupė „Yva“! Natalija, tuomet dar Zvonkė, priėjo prie jaunikio ir paprašė pataisyti sugedusį sraigtasparnį. Jaunikis nė kiek nesudvejojo ir pasišalino su žavia dainininke. Netrukus sraigtasparnis pakilo ir dingo iš horizonto. Zvonkė pagrobė jaunikį viduryje baltos dienos... Ką darysi.

Būna, kad vestuvės švenčiamos labai triukšmingai, o vestuvių metinės visai pamirštamos, nors daug kas teigia, kad kasmetinis vestuvių dienos prisiminimas tvirtina santuoką. Viename iš tekstų esu jau tų metinių pavadinimus minėjęs, bet miela juos dar kartą pakartoti. Maloniam pasiskaitymui.

O tos metinės yra tokios: 1 metai – popierinės vestuvės, 2 metai – medvilnės vestuvės, 3 metai – odinės vestuvės, 4 metai – vaisinės vestuvės, 5 metai – medinės vestuvės, 6 metai – geležinės vestuvės, 7 metai – varinės vestuvės, 8 metai – bronzinės vestuvės, 9 metai – molinės vestuvės, 10 metų – alavinės vestuvės, 11 metų – plieninės vestuvės, 12 metų – šilkinės vestuvės, 13 metų – nėrinių (nertos) vestuvės, 14 metų – dramblio kaulo vestuvės, 15 metų – krištolinės vestuvės, 20 metų – porcelianinės vestuvės, 25 metai – sidabrinės vestuvės, 30 metų – perlinės vestuvės, 35 metai – koralinės vestuvės, 40 metų – rubininės vestuvės, 45 metai – safyrinės vestuvės, 50 metų – auksinės vestuvės, 55 metai – smaragdinės vestuvės, 60 metų – deimantinės vestuvės.

Bet grįžkime į vestuvių puotą. Grįžta jaunieji, svečiai laukia, duona, druska, visi sėdasi prie stalų, ansamblis užtraukia „Komsi Komsa“ ir prasideda. Sėkmės jums, jaunavedžiai! Gi man labiausiai patiko štai tokios jaunavedžių mintys: „Sakoma, kad visos pasakos baigiasi vestuvėmis. O mūsų bendro gyvenimo pasaka vestuvėmis prasidėjo!“

 
Ričardas JAKUTIS