|
|
|
|
Vienos jaunos mamos istorija
|
Ilgai svarsčiau, bet nusprendžiau išsilieti, jog jaunos vienišos mamos būtų pozityvesnės..
O viskas prasidėjo nuo to...
Lankiau mokyklą kaip ir visos mano amžiaus mergaitės ir berniukai. Tačiau buvau išskirtinai ,,pasiutusi" . Kartais bėgdavau iš pamokų, nors mokintis aš gebėjimų turėjau ,bent jau mokytojai man tai vis stengdavosi įdiegti.
Šiaip ne taip sugebėjau baigti mokyklą.
O tada ir prasidėjo... niekur nestojau, vakarėliai, vaikinai, lakstymas ir vietos neradimas.
Buvau be galo naivi ir kvaila, bernai kabindavo makaronus, kuriuos aš valgydavau ir buvo skanu. Nors jeigu būčiau atsimerkusi, viskas būtų galbūt susiklostę kitaip...
Nuo tokio mano elgesio neilgai trukus pasklido kalbos, kad palaida bala. Visi šitie lakstymai man atsiliepė gyvenime. Iki dabar dar atsiranda žmonių, kurie prisimena arba mini mane kaip laisvo elgesio mergiūkštę... Jeigu tik susidomi manimi koks vyras, atsiranda tokių, kurie apdergia mane, apkalba. Tarp kitko jie neklydo, bet aš nenorėjau to pripažinti. Atitrūkusi nuo visko pradėjau bendrauti su senai pažystamu vaikinu.
Nusprendžiau siekti savo svajonės susiejusios su dainavimu. Viskas buvo taip gražu ir keista, jog kol kas mano gyvenimas toks gražus. Šalia ,,mylintis“ vaikinas. Patekau į chorų karus. Deja, tai buvo tik trumpalaikė laimė – pastojau, rankos nusvyro. Širdyje begalės emocijų, galvoje chaosas ir nežinojimas kaip elgtis. Mano ,,vaikinas“ sužinojęs šia žinią pasimetė. Iš pradžių jis mane ragino tuoktis. Vėliau reikalavo pasidaryti valymą. Man buvo labai sunku jis manęs atsisakė, mama išsižadėjo, mėnesį nekalbėjo. Aš nebežinojau kaip elgtis. Nuėjau pas daktarę bailiomis akimis bei drebančia širdimi darytis valymo. Bet man neužteko drąsos padaryti to su savo vaikeliu. Juk tai mano kraujas!
Nusprendžiau gimdyti! Susiradau darbą, dirbau kol galėjau. Buvo emociškai labai sunku. Kaip aš viena išlaikysiu, užauginsiu vaikelį? Augant pilvukui aplink visi plakė liežuviais: viena, prisilakstė, nežino nuo ko vaikas. Labai daug skaudžių replikų, bet aš visą tai perėjau. Su džiaugsmu laukiau savo stebuklo. Susitaikiau su mama. Viskas klostėsi kaip ir turėjo būti. Dievas man skyrė išbandymus, davė pamoką.
Gimė berniukas! Nuostabus, didelėms akimis angeliukas. Ir tik mano! Mamos paguoda. Mamos gyvenimo džiaugsmas. Gyvenam dviese, būna visko, juodo ir balto, šilto ir šalto, bet kartu mes galim viską! Anksčiau džiaugdavausi sau nusipirkusi naują rūbelį, o dabar džiaugiuosi kai vaikui nieko netrūksta.
Be galo džiaugiuosi jog man prašviesėjo protas ir aš nusprendžiau gimdyti. Nors ir be tėvo, bet turi mylimą mamą, kuri dėl jo gali viską! Kiek bemiegių naktų, kiek pralietų ašarų, o kiek dar visko bus, bet esu be galo laiminga jog turiu vaikelį, kuris liūdi kai mamai būna sunku, vaikiškomis mažomis rankytėmis bando prisiglausti ir nuraminti. Tik jis mano gyvenimą nudažė naujomis spalvomis, suteikė naujų potyriu ir patirties, pripildė meilės. O svarbiausia, kad aš – nebe ta naivi mergaitė, kuri pasiduoda blogai įtakai. Ir dėl visko esu dėkinga tik savo mažuliukui spinduliukui Titukui!
Taigi, visos jaunos vienišos mamytės, žinokit jog esat super didvyrės, jog vienos nusprendėte auginti savo stebuklus. Ir niekas geriau už mane nežinos kiek man reikėjo pereiti ir kiek dar reikia, kad mano vaikas būtų laimingas ir jam nieko netrūktų! Tai yra be galo sunku, bet tik jūsų vaikai jums, šypsosis kada jums bus to labiausiai reiks.
Tik jūsų vaikai jums pasakys :
-AČIŪ MAMA ,KAD MANE PAGIMDEI IR UŽAUGINAI!
Irma