Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Vietnamas: dvi savaitės turistų rojuje

Reali proga pasitaikė savanoriaujant Indonezijoje ...
Nuotraukos

Prieš keletą metų keliaudama po Iraną vienoje Isfahano miesto kilimų parduotuvių sutikau čeką. Jis trenkėsi per visą Aziją autobusu į Vietnamą, kuriame planavo apsigyventi. Iki to momento mano svajonėse apie būsimas keliones Vietnamas niekuomet nefigūravo, bet klausantis čeko pasakojimų ši šalis tapo vienu ateities planų.

Reali proga pasitaikė savanoriaujant Indonezijoje, mat šioje šalyje savanoris ilgiausiai gali gyventi šešis mėnesius. Tada turi išvykti į bet kurią valstybę, kurioje yra Indonezijos ambasada, ir vėl prašyti vizos. Po neilgų svarstymų su kolegėmis (dar viena savanore iš Lietuvos ir savanore iš Ispanijos) pasirinkome Vietnamą, taip suderindamos privalomą kelionę ir malonumą.

Sustojimas pakeliui

Kadangi pirkome pigiausius bilietus, skrydis - ne tiesioginis. Persėdome Singapūre po 19 valandų pertraukos. Į Singapūro oro uostą atskridome vakarop, tad atsisakėme planų pasidairyti po miestą, tačiau laukti neprailgo. Oro uoste yra bevielis internetas, kompiuterių, poilsio oazių, kuriose galima miegoti, kino teatras, daugybė parduotuvių, restoranų bei egzotiškų gėlių sodų akims paganyti. Ne be reikalo šis oro uostas ne kartą išrinktas pačiu geriausiu pasaulyje.

Atvykti į Vietnamą turistams iš Europos ne taip ir paprasta. Prieš kelionę reikia susisiekti su viena agentūrų, tvarkančių „vizos atvykus“ reikalus. Pervedę maždaug 20 dolerių po kelių dienų sulauksite atsakymo, ar esate įtraukti į sąrašą asmenų, kuriems leidžiama įvažiuoti į šalį. O atvykus ir pateikus reikiamus dokumentus tenka stovėti eilėje ir žiūrėti į televizoriaus ekraną, kol jame pasirodys jūsų paso nuotrauka ir asmens duomenys. Visa ši procedūra kiek gluminanti, nes niekas nieko tinkamai nepaaiškina, o imigracijos darbuotojų anglų kalbos žinios tinkamos tik burbėti komandas, kurių viena pagrindinių – "papildomai 45 doleriai už vizą".

Sunku išlikti abstinentu

Į Vietnamo sostinę Hanojų atskridome pavakare. Miestas pasitiko didžiule, apskrita kaip blynas besileidžiančia saule. Tokia, kurios niekur kitur dar neteko matyti.

Sostinės centre susitikome su „CouchSurfing“ puslapyje aptiktu vietnamiečiu Dienu, pas kurį tąnakt turėjome miegoti. Nuvažiavusios pas jį ir palikusios daiktus pasisamdėme vieną papildomą motorolerį ir lėkėme į senamiestį pasimatyti su Dieno draugais. Hanojaus senamiestis judrus kaip skruzdėlynas, pilnas burzgiančių motorolerių, gatvės prekeivių, tiesiog ant gatvės įsikūrusių kavinukių, kuriose daugiausia užsieniečiai gurkšnoja alų. (Vėliau paaiškėjo, kad dauguma jų nelegalios, ir kartkartėmis vakarais policija čia atvyksta jų išvaikyti.) Vienoje tų kavinukių ir įsikūrėme. Po šešių Indonezijoje praleistų mėnesių, kai visiškai nevartojau alkoholio (dauguma mano draugų indoneziečių – musulmonai) ir nevalgiau kiaulienos, pirmąją dieną Vietname vakarienės gavau kiaulienos šonkaulių ir juos aplaisčiau alumi. Alus Vietname toks pigus, kad jam tiesiog sunku atsispirti.

  Kvapą gniaužė gamta

Po pirmojo vakaro Hanojų palikome kelionės pabaigai ir kitą rytą pamažu pradėjome judėti po šalį. Pirmoji stotelė – garsioji Halongo įlanka, nuo Hanojaus nutolusi į šalies rytus. Šioje įlankoje gausu įvairiausių iš vandens kyšančių uolų ir salų. Kadangi įlanka įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ji yra viena lankomiausių vietų Vietname. Kruizų kainos nemažos, bet negalėjome atsispirti būtinų aplankyti vietų sąrašui ir nusipirkome dviejų dienų išvyką laivu. Plaukiant atsivėrė nuostabūs vaizdai. Sklando legenda, kad Halongo įlanką sukūrė virš jos skridęs drakonas: sala atsirasdavo ten, kur jo uodega paliesdavo vandenį. Per kelionę aplankėme keletą uolų, jūros gėrybėmis garsėjantį kaimelį ir apsistojame nakvynės. Čia sudarytos sąlygos šokinėti iš laivo ir plaukioti arba pasiėmus baidarę nuplaukti apžiūrėti kurią nors salą.

Bene kas valandą prie turistinių laivų priplaukia valtelę irkluojančios moterys: iš jų galima nusipirkti maisto produktų, vandens arba alaus.

Vietinių Halongas

Nors Halongo įlankos vaizdai užbūrė, kiek išvargino pats kruizo pobūdis: labai sunku mėgautis atostogomis, kai turi laikytis nustatyto grafiko. Tad iš Halongo įlankos grįžusios į Hanojų nusprendėme daugiau nebekeliauti su ekskursijomis ir pamažu judėti į šalies pietus.

Nusipirkome pigiausius bilietus į Ninbinio miestelį, tad traukinyje gavome sėdėti ant medinių suolų. Vagone nė vieno turisto, tik vietiniai. Prieš išvykstant garsiakalbiu apie 10 minučių anglų ir vietnamiečių kalbomis skaitomos taisyklės, ko traukinyje negalima daryti: šiukšlinti, bet kuria kūno dalimi persisverti per langą, etc.

Į Ninbinį atvykome vėlai vakare, tačiau nakvynės vietos ilgai neieškojome. Viešbučio savininkas mus „pasigavo“ dar stotyje. Pačiame miestelyje nieko ypatingo nėra, bet tai puikus placdarmas keliauti į vietovę, kuri vadinasi Tam Coc ir reiškia „tris uolas“.

Rytą išsinuomojome dviračius ir patraukėme šios vietovės link. Atstumas - bene 7 kilometrai, tad kelionė tetruko apie pusvalandį. Tačiau minti nebuvo paprasta, nes pakaušį svilino bene 35 laipsnių karštis.

Tam Coc išsinuomojome valtelę su kojomis ją irkluojančiu vairuotoju. Rankomis jis laikė nuo saulės saugantį skėtį. Ši ekskursija truko apie 3 valandas, kol plaukiojome Ngo Dongo upe. Pakeliui - be proto gražus peizažas. Praplaukėme tris uolas. Galėjome išvysti ramybe alsuojančias kapines, žvejojančius vietinius. Sakoma, kad Halongas yra populiarus tarp užsienio turistų, o Tam Coc – tarp vietinių.

Po ekskursijos dviračiais leidomės po apylinkes. Pakeliui užtikome dar vieną dėmesio vertą objektą – 500 laiptelių, vedančių Budos skulptūros link. Užlipus džiaugsmo teikė ne Budos skulptūra, o prieš akis atsiverianti panorama.

Šalies centras

Patraukėme dar labiau į šalies pietus, šįkart į Hujės miestą. Jame elgėmės lyg standartiniai japonų turistai: aplankėme svarbiausią objektą (XIX amžiaus Ngujenų dinastijos karališkąjį miestą) ir leidomės tolyn į vos už kelių valandų kelio esantį Hojaną.

Hojano miestas – dar vienas UNESCO paveldo objektų, tad jame nepaprastai daug turistų. Ir ne be reikalo: miestas žavėjo tradiciniais pastatais, patraukliais tiltais, pagodomis, šventyklomis. Jame gausu restoranų, barų, suvenyrų parduotuvių ir siuvyklų, siūlančių vos per dieną pasiūti bet kokį drabužį. O vakarais miestą nušvietė spalvoti žibintai. Be to, Hojane yra keletas lengvai pasiekiamų paplūdimių.

Iš pradžių šis miestas taip sužavėjo, kad nusprendėme likti jame ilgiau nei planavome. Aplankėme vos už kelių valandų esantį Mišono šventyklų kompleksą. Jos buvo statytos tarp IV ir XIV amžių ir skirtos dievui Šivai. Dauguma šventyklų yra sugriautos 1969 metais per JAV ir Vietnamo karą.

Kitą dieną išsirengus į paplūdimį, oras staiga subjuro. Permirkusios susiradome kavinukę, kurioje mėgavomės puikiu vietnamietišku maistu: lakštiniais su jūros gėrybėmis.

Vis dėlto po kelių dienų Hojano žavesys nublanko: miestas gyvuoja vien tik turistais. Jame sunku rasti nors vieną įstaigą, kuri veiktų, jei staiga nuslūgtų turistų antplūdis. Todėl, vieną dieną atsikėlusios ir išvydusios vėl apsiniaukusį dangų, staigiai susipakavome daiktus ir patraukėme dar toliau į šalies pietus. Kelionės tikslas – Hošimino miestas, nuo Hojano nutolęs maždaug 24 valandos kelio autobusu.

Dvelkė kapitalizmu

Iš Hojano į Hošiminą keliavome turistiniu Vietnamo autobusu. Lipant į jį esi paprašomas nusiauti batus, šie įdedami į plastikinį maišelį. Autobuse trys eilės kompaktiškai išdėstytų lovų, jose galima gana patogiai išsimiegoti. Negana to, tokiuose autobusuose, kaip ir beveik visose šalies kavinėse, veikia bevielis internetas.

Nors šalį valdo vadinamasis komunistinis režimas su vienpartine sistema, visa šalis dvelkė kapitalizmu. Čia gausu kurortų, bet kurio lygio viešbutis yra parengęs daugybę pasiūlymų, kaip leisti laisvalaikį, gali užsakyti lėktuvo, autobuso, traukinio bilietus, pasirūpinti taksi. Kad ir kur eitum, tau gana įkyriai siūloma ką nors įsigyti.

Jei itin netaupai pinigų ir nenori būti pernelyg nepriklausomas, Vietnamas bene patogiausia šalis turistams. Kol kas palyginti pigi europiečiams ir pasirengusi jiems lengvai parsiduoti. Tačiau jei nori taupyti ar pamatyti ne turistinių, o autentiškesnių vietų, susiduri su kalbos barjeru. Dauguma vietnamiečių nemoka angliškai.

Keliaujant į Hošiminą Niačango mieste teko keisti autobusą. Ir čia patyrėme gana įdomų fenomeną: visi užrašai - kirilica. Dėl rusų turistų gausos nemažai šio miesto gyventojų kalba rusiškai.

Motorolerių jūra

Hošiminas, o anksčiau – Saigonas, yra didžiausias Vietnamo miestas. Jame gyvena apie 9 mln. gyventojų. Tačiau bene labiausiai pritrenkiantis miesto aspektas yra motorolerių gausa. Sakoma, kad jų čia apie 7 milijonai.

Pagyvenusi Javoje, maniau, kad daugybė motorolerių jau negali stebinti, bet kai sankryžoje išvydau keturiomis kryptimis vienu metu judančią motorolerių jūrą, supratau, jog vis dėlto tai netiesa. Todėl palieku jūsų vaizduotei įsijausti, koks siaubas apima piko valandomis bandant pereiti gatvę.

Bene svarbiausias Hošimino objektas – karo muziejus. Jame nuolatinė, per keturis aukštus išdėstyta paroda pasakoja apie Vietnamo karą ir jo pasekmes. Vienas labiausiai sukrečiančių dalykų: nuotraukos žmonių, paveiktų per karą JAV naudoto herbicido „Agent Orange“. Vietnamo karo palytėtas ir kitas turistų itin lankomas objektas – Mekongo delta. Čia vyko nemažai susidūrimų tarp Vietkongo ir JAV kareivių. Tai regionas, kuriame daugybė Mekongo upės atšakų suteka į jūrą. Dabar turistams siūloma išvyka sraunia upe, pakeliui keičiant įvairius laivus. Čia galima pasimėgauti vietiniais valgiais, egzotiškais vaisiais, išvysti tradicinių pasirodymų, susipažinti su įvairiais amatais.

Atgal į Hanojų

Po kelių dienų Hošimine skridome atgal į Hanojų, kuris dieną ne mažiau įspūdingas nei per nakties šurmulį. Mieste gausu architektūrinio paveldo ir lankytinų vietų. Be to, į Hanojų atvykome jam švenčiant 60-ąsias išlaisvinimo metines, tad miestą puošė gausybė Rytų Europos gyventojo akiai nepriimtinų „kūjo ir pjautuvo“ simbolių.

Nejučiomis Vietname viską lyginau su Indonezija. Ši vis dėlto labiau prie širdies: čia lengviau rasti autentiškų vietų, nes be Balio salos ir keletos vietų Javoje, turistų Indonezijoje ne tiek ir gausu. Man čia nesunku susikalbėti, o indoneziečiai yra bene maloniausia tauta, su kuria teko susidurti. Tačiau Vietnamas neabejotinai lenkia Indoneziją keletu aspektų. Visų pirma, savo miestais. Indonezijoje miestai siaubingi. Jie purvini, nesutvarkyti, nėra erdvių pėstiesiems, nėra parkų. Todėl turistams patartina vengti miestų ir mėgautis gamtos turtais. Vietname miestai įspūdingi, net jų centre lengva rasti ramybės oazių.

Kitas dalykas, Indonezija - musulmoniška šalis. Išskyrus Balio salą, kurioje daugelį erdvių jau „okupavo“ turistai ir kuriose alkoholis ir narkotikai lengvai prieinami, kitos salos, ypač Java, beveik nesiūlo "svaiginančių" pramogų. Vietname viskas priešingai. Hanojaus senamiestis pilnas pigiu alkoholiu besimėgaujančių užsieniečių, o praeidamas pro ne vieną barą gali užuosti „žolės“ kvapą. Čia net vienai garbinamų dievybių – kaip man aiškino, žemės globėjui (jo skulptūros puošia beveik kiekvieną viešą įstaigą) – nevengiama aukoti alkoholio.

 

Kadangi pirkome pigiausius bilietus, skrydis - ne tiesioginis. Persėdome Singapūre po 19 valandų pertraukos. Į Singapūro oro uostą atskridome vakarop, tad atsisakėme planų pasidairyti po miestą, tačiau laukti neprailgo. Oro uoste yra bevielis internetas, kompiuterių, poilsio oazių, kuriose galima miegoti, kino teatras, daugybė parduotuvių, restoranų bei egzotiškų gėlių sodų akims paganyti. Ne be reikalo šis oro uostas ne kartą išrinktas pačiu geriausiu pasaulyje. Atvykti į Vietnamą turistams iš Europos ne taip ir paprasta. Prieš kelionę reikia susisiekti su viena agentūrų, tvarkančių „vizos atvykus“ reikalus. Pervedę maždaug 20 dolerių po kelių dienų sulauksite atsakymo, ar esate įtraukti į sąrašą asmenų, kuriems leidžiama įvažiuoti į šalį. O atvykus ir pateikus reikiamus dokumentus tenka stovėti eilėje ir žiūrėti į televizoriaus ekraną, kol jame pasirodys jūsų paso nuotrauka ir asmens duomenys. Visa ši procedūra kiek gluminanti, nes niekas nieko tinkamai nepaaiškina, o imigracijos darbuotojų anglų kalbos žinios tinkamos tik burbėti komandas, kurių viena pagrindinių – "papildomai 45 doleriai už vizą". Sunku išlikti abstinentu Į Vietnamo sostinę Hanojų atskridome pavakare. Miestas pasitiko didžiule, apskrita kaip blynas besileidžiančia saule. Tokia, kurios niekur kitur dar neteko matyti. Sostinės centre susitikome su „CouchSurfing“ puslapyje aptiktu vietnamiečiu Dienu, pas kurį tąnakt turėjome miegoti. Nuvažiavusios pas jį ir palikusios daiktus pasisamdėme vieną papildomą motorolerį ir lėkėme į senamiestį pasimatyti su Dieno draugais. Hanojaus senamiestis judrus kaip skruzdėlynas, pilnas burzgiančių motorolerių, gatvės prekeivių, tiesiog ant gatvės įsikūrusių kavinukių, kuriose daugiausia užsieniečiai gurkšnoja alų. (Vėliau paaiškėjo, kad dauguma jų nelegalios, ir kartkartėmis vakarais policija čia atvyksta jų išvaikyti.) Vienoje tų kavinukių ir įsikūrėme. Po šešių Indonezijoje praleistų mėnesių, kai visiškai nevartojau alkoholio (dauguma mano draugų indoneziečių – musulmonai) ir nevalgiau kiaulienos, pirmąją dieną Vietname vakarienės gavau kiaulienos šonkaulių ir juos aplaisčiau alumi. Alus Vietname toks pigus, kad jam tiesiog sunku atsispirti. [Foto galerija] Kvapą gniaužė gamta Po pirmojo vakaro Hanojų palikome kelionės pabaigai ir kitą rytą pamažu pradėjome judėti po šalį. Pirmoji stotelė – garsioji Halongo įlanka, nuo Hanojaus nutolusi į šalies rytus. Šioje įlankoje gausu įvairiausių iš vandens kyšančių uolų ir salų. Kadangi įlanka įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ji yra viena lankomiausių vietų Vietname. Kruizų kainos nemažos, bet negalėjome atsispirti būtinų aplankyti vietų sąrašui ir nusipirkome dviejų dienų išvyką laivu. Plaukiant atsivėrė nuostabūs vaizdai. Sklando legenda, kad Halongo įlanką sukūrė virš jos skridęs drakonas: sala atsirasdavo ten, kur jo uodega paliesdavo vandenį. Per kelionę aplankėme keletą uolų, jūros gėrybėmis garsėjantį kaimelį ir apsistojame nakvynės. Čia sudarytos sąlygos šokinėti iš laivo ir plaukioti arba pasiėmus baidarę nuplaukti apžiūrėti kurią nors salą. Bene kas valandą prie turistinių laivų priplaukia valtelę irkluojančios moterys: iš jų galima nusipirkti maisto produktų, vandens arba alaus. Vietinių Halongas Nors Halongo įlankos vaizdai užbūrė, kiek išvargino pats kruizo pobūdis: labai sunku mėgautis atostogomis, kai turi laikytis nustatyto grafiko. Tad iš Halongo įlankos grįžusios į Hanojų nusprendėme daugiau nebekeliauti su ekskursijomis ir pamažu judėti į šalies pietus. Nusipirkome pigiausius bilietus į Ninbinio miestelį, tad traukinyje gavome sėdėti ant medinių suolų. Vagone nė vieno turisto, tik vietiniai. Prieš išvykstant garsiakalbiu apie 10 minučių anglų ir vietnamiečių kalbomis skaitomos taisyklės, ko traukinyje negalima daryti: šiukšlinti, bet kuria kūno dalimi persisverti per langą, etc. Į Ninbinį atvykome vėlai vakare, tačiau nakvynės vietos ilgai neieškojome. Viešbučio savininkas mus „pasigavo“ dar stotyje. Pačiame miestelyje nieko ypatingo nėra, bet tai puikus placdarmas keliauti į vietovę, kuri vadinasi Tam Coc ir reiškia „tris uolas“. Rytą išsinuomojome dviračius ir patraukėme šios vietovės link. Atstumas - bene 7 kilometrai, tad kelionė tetruko apie pusvalandį. Tačiau minti nebuvo paprasta, nes pakaušį svilino bene 35 laipsnių karštis. Tam Coc išsinuomojome valtelę su kojomis ją irkluojančiu vairuotoju. Rankomis jis laikė nuo saulės saugantį skėtį. Ši ekskursija truko apie 3 valandas, kol plaukiojome Ngo Dongo upe. Pakeliui - be proto gražus peizažas. Praplaukėme tris uolas. Galėjome išvysti ramybe alsuojančias kapines, žvejojančius vietinius. Sakoma, kad Halongas yra populiarus tarp užsienio turistų, o Tam Coc – tarp vietinių. Po ekskursijos dviračiais leidomės po apylinkes. Pakeliui užtikome dar vieną dėmesio vertą objektą – 500 laiptelių, vedančių Budos skulptūros link. Užlipus džiaugsmo teikė ne Budos skulptūra, o prieš akis atsiverianti panorama. Šalies centras Patraukėme dar labiau į šalies pietus, šįkart į Hujės miestą. Jame elgėmės lyg standartiniai japonų turistai: aplankėme svarbiausią objektą (XIX amžiaus Ngujenų dinastijos karališkąjį miestą) ir leidomės tolyn į vos už kelių valandų kelio esantį Hojaną. Hojano miestas – dar vienas UNESCO paveldo objektų, tad jame nepaprastai daug turistų. Ir ne be reikalo: miestas žavėjo tradiciniais pastatais, patraukliais tiltais, pagodomis, šventyklomis. Jame gausu restoranų, barų, suvenyrų parduotuvių ir siuvyklų, siūlančių vos per dieną pasiūti bet kokį drabužį. O vakarais miestą nušvietė spalvoti žibintai. Be to, Hojane yra keletas lengvai pasiekiamų paplūdimių. Iš pradžių šis miestas taip sužavėjo, kad nusprendėme likti jame ilgiau nei planavome. Aplankėme vos už kelių valandų esantį Mišono šventyklų kompleksą. Jos buvo statytos tarp IV ir XIV amžių ir skirtos dievui Šivai. Dauguma šventyklų yra sugriautos 1969 metais per JAV ir Vietnamo karą. Kitą dieną išsirengus į paplūdimį, oras staiga subjuro. Permirkusios susiradome kavinukę, kurioje mėgavomės puikiu vietnamietišku maistu: lakštiniais su jūros gėrybėmis. Vis dėlto po kelių dienų Hojano žavesys nublanko: miestas gyvuoja vien tik turistais. Jame sunku rasti nors vieną įstaigą, kuri veiktų, jei staiga nuslūgtų turistų antplūdis. Todėl, vieną dieną atsikėlusios ir išvydusios vėl apsiniaukusį dangų, staigiai susipakavome daiktus ir patraukėme dar toliau į šalies pietus. Kelionės tikslas – Hošimino miestas, nuo Hojano nutolęs maždaug 24 valandos kelio autobusu. Dvelkė kapitalizmu Iš Hojano į Hošiminą keliavome turistiniu Vietnamo autobusu. Lipant į jį esi paprašomas nusiauti batus, šie įdedami į plastikinį maišelį. Autobuse trys eilės kompaktiškai išdėstytų lovų, jose galima gana patogiai išsimiegoti. Negana to, tokiuose autobusuose, kaip ir beveik visose šalies kavinėse, veikia bevielis internetas. Nors šalį valdo vadinamasis komunistinis režimas su vienpartine sistema, visa šalis dvelkė kapitalizmu. Čia gausu kurortų, bet kurio lygio viešbutis yra parengęs daugybę pasiūlymų, kaip leisti laisvalaikį, gali užsakyti lėktuvo, autobuso, traukinio bilietus, pasirūpinti taksi. Kad ir kur eitum, tau gana įkyriai siūloma ką nors įsigyti. Jei itin netaupai pinigų ir nenori būti pernelyg nepriklausomas, Vietnamas bene patogiausia šalis turistams. Kol kas palyginti pigi europiečiams ir pasirengusi jiems lengvai parsiduoti. Tačiau jei nori taupyti ar pamatyti ne turistinių, o autentiškesnių vietų, susiduri su kalbos barjeru. Dauguma vietnamiečių nemoka angliškai. Keliaujant į Hošiminą Niačango mieste teko keisti autobusą. Ir čia patyrėme gana įdomų fenomeną: visi užrašai - kirilica. Dėl rusų turistų gausos nemažai šio miesto gyventojų kalba rusiškai. Motorolerių jūra Hošiminas, o anksčiau – Saigonas, yra didžiausias Vietnamo miestas. Jame gyvena apie 9 mln. gyventojų. Tačiau bene labiausiai pritrenkiantis miesto aspektas yra motorolerių gausa. Sakoma, kad jų čia apie 7 milijonai. Pagyvenusi Javoje, maniau, kad daugybė motorolerių jau negali stebinti, bet kai sankryžoje išvydau keturiomis kryptimis vienu metu judančią motorolerių jūrą, supratau, jog vis dėlto tai netiesa. Todėl palieku jūsų vaizduotei įsijausti, koks siaubas apima piko valandomis bandant pereiti gatvę. Bene svarbiausias Hošimino objektas – karo muziejus. Jame nuolatinė, per keturis aukštus išdėstyta paroda pasakoja apie Vietnamo karą ir jo pasekmes. Vienas labiausiai sukrečiančių dalykų: nuotraukos žmonių, paveiktų per karą JAV naudoto herbicido „Agent Orange“. Vietnamo karo palytėtas ir kitas turistų itin lankomas objektas – Mekongo delta. Čia vyko nemažai susidūrimų tarp Vietkongo ir JAV kareivių. Tai regionas, kuriame daugybė Mekongo upės atšakų suteka į jūrą. Dabar turistams siūloma išvyka sraunia upe, pakeliui keičiant įvairius laivus. Čia galima pasimėgauti vietiniais valgiais, egzotiškais vaisiais, išvysti tradicinių pasirodymų, susipažinti su įvairiais amatais. Atgal į Hanojų Po kelių dienų Hošimine skridome atgal į Hanojų, kuris dieną ne mažiau įspūdingas nei per nakties šurmulį. Mieste gausu architektūrinio paveldo ir lankytinų vietų. Be to, į Hanojų atvykome jam švenčiant 60-ąsias išlaisvinimo metines, tad miestą puošė gausybė Rytų Europos gyventojo akiai nepriimtinų „kūjo ir pjautuvo“ simbolių. Nejučiomis Vietname viską lyginau su Indonezija. Ši vis dėlto labiau prie širdies: čia lengviau rasti autentiškų vietų, nes be Balio salos ir keletos vietų Javoje, turistų Indonezijoje ne tiek ir gausu. Man čia nesunku susikalbėti, o indoneziečiai yra bene maloniausia tauta, su kuria teko susidurti. Tačiau Vietnamas neabejotinai lenkia Indoneziją keletu aspektų. Visų pirma, savo miestais. Indonezijoje miestai siaubingi. Jie purvini, nesutvarkyti, nėra erdvių pėstiesiems, nėra parkų. Todėl turistams patartina vengti miestų ir mėgautis gamtos turtais. Vietname miestai įspūdingi, net jų centre lengva rasti ramybės oazių. Kitas dalykas, Indonezija - musulmoniška šalis. Išskyrus Balio salą, kurioje daugelį erdvių jau „okupavo“ turistai ir kuriose alkoholis ir narkotikai lengvai prieinami, kitos salos, ypač Java, beveik nesiūlo "svaiginančių" pramogų. Vietname viskas priešingai. Hanojaus senamiestis pilnas pigiu alkoholiu besimėgaujančių užsieniečių, o praeidamas pro ne vieną barą gali užuosti „žolės“ kvapą. Čia net vienai garbinamų dievybių – kaip man aiškino, žemės globėjui (jo skulptūros puošia beveik kiekvieną viešą įstaigą) – nevengiama aukoti alkoholio.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Keliones/vietnamas-dvi-savaites-turistu-rojuje/191472
© Lietuvos žinios

Prieš keletą metų keliaudama po Iraną vienoje Isfahano miesto kilimų parduotuvių sutikau čeką. Jis trenkėsi per visą Aziją autobusu į Vietnamą, kuriame planavo apsigyventi. Iki to momento mano svajonėse apie būsimas keliones Vietnamas niekuomet nefigūravo, bet klausantis čeko pasakojimų ši šalis tapo vienu ateities planų. Reali proga pasitaikė savanoriaujant Indonezijoje, mat šioje šalyje savanoris ilgiausiai gali gyventi šešis mėnesius. Tada turi išvykti į bet kurią valstybę, kurioje yra Indonezijos ambasada, ir vėl prašyti vizos. Po neilgų svarstymų su kolegėmis (dar viena savanore iš Lietuvos ir savanore iš Ispanijos) pasirinkome Vietnamą, taip suderindamos privalomą kelionę ir malonumą. Sustojimas pakeliui

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Keliones/vietnamas-dvi-savaites-turistu-rojuje/191472
© Lietuvos žinios