Vilniuje vyks robotikos bendraminčių iš viso pasaulio diskusija apie dabar vykstančią ateitį

2018.06.04.

Robotikoje jau nebėra sąvokų „užsieniečiai“ ir „mes“ - lietuviai yra ir naujausių technologijų kūrėjai, ne tik naudotojai. Lietuvos robotikos asociacijos direktorius Edgaras Leichteris, šią savaitę Vilniuje vyksiančios robotikos ir dirbtinio intelekto konferencijos startuoliams ambasadorius, pasakoja į Vilnių pakvietęs bendraminčius, su kuriais aptars ateitį, kuri nepaprastu greičiu vyksta jau dabar. Konferencija vyks Vilniuje birželio 7 d., kartu su inovacijų festivaliu LOGIN 2018.

Konferencijos organizatorė Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) pristato interviu su vienu iš programos sudarytojų.

Robotikos ir dirbtinio intelekto tema yra neišvengiama bet kuriai apie technologijas kalbančiai konferencijai. Ar Lietuva, Lietuvos technologijų kūrėjai turi ką papasakoti pasauliui apie savo pasiekimus šioje srityje? 

Lietuvos robotikos sektorius yra matomas ir atpažįstamas robotikos ir dirbtinio intelekto tarptautinėse bendruomenėse. Šioje srityje Lietuva, kaip ir visa Europa, yra eksperimentinėje stadijoje. Lietuvos robotikos sektoriaus įmonės, nuoseklaus ir kryptingo savo darbo dėka, yra pripažinti partneriai ir dalyviai bendruose ieškojimuose, kaip mokslo atradimus efektyviai pritaikyti plataus vartojimo rinkoje. Pasaulinėje rinkoje konkurencija tiesiog verčia ieškoti ir taikyti gamybos efektyvinimo ir produktyvumo didinimo sprendimus. Globalioje rinkoje lietuviai veikia be sienų ir yra aktyvūs tarptautinėse tiekimo grandinėse, į kurias mes sparčiai integruojamės ne tik kaip technologijų naudotojai, bet jau ir kaip kūrėjai.

Lietuvos įmonės, kurios drąsiai atsivers inovacijų kultūrai ir pradės taikyti ar kurti šiomis technologijomis grindžiamus sprendimus, įgys pranašumą. Mes turime labai aiškią žinutę verslui: mes kuriame robotus ir dirbtiniu intelektu grįstus sprendimus, integruojame kitų šalių sprendimus ir turime platų draugų ratą visame pasaulyje toms problemoms, kurių negalime išspręsti savo jėgomis. Todėl matome didelį Lietuvos potencialą - svarbu deramai ir tikslingai nacionaliniu mastu sutelkti intelektinį bei finansinį resursą proveržiui.

Jūs esate vienas iš šios konferencijos ambasadorių, prisidėjęs sudarant programą, atrenkant geriausius pranešėjus. Kokius užsieniečius pakvietėte į konferenciją ir kodėl jų temos yra svarbios Lietuvos inovacijų kūrėjams?

„Užsieniečiai” tokios konferencijos kontekste jau yra keista sąvoka – mes turime nemažai globalių lietuvių, kurie yra nuolatiniame judėjime tarp šalių. Sakyčiau, kad sukvietėme bendraminčius iš Lietuvos ir užsienio pakalbėti mums visiems rūpimais klausimais: kas naujo ir įdomaus mūsų laukia ateityje; ką iš robotikos ir dirbtinio intelekto technologijų galime pritaikyti jau šiandien; su kokiais iššūkiais susiduriame ir kaip juos sprendžiame; kodėl robotikos ir dirbtinio intelekto temos mus įkvepia ir skatina investuoti savo dėmesį ir laiką.

Rengdami programą derinome įkvepiančius ir pragmatiškus pranešimus, tačiau ir vienų ir kitų dėmesys bus skiriamas artimiausiai ateičiai. Ne tai, kuria mus gąsdina Holivudo filmai, bet tai, kurią konkretūs žmonės Lietuvoje ir užsienyje kuria jau čia ir dabar. Renginį pradėsime ir užbaigsime žinute, kad ta ateitis jau prasidėjo, skatinsime žmones pamatyti panašių technologijų skirtingas taikymo sritis, dalį gal įkvėpsime judėti su mumis šiuo nauju ir vis dar mažai atrastu keliu.

Konferencijoje Ieva Martinkėnaitė („Telenor“) ir Stephen Broadhurst (IBM) pasakos apie plačias dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes, Claus Lenz („Cognition Factory“) ir Ahmed Ghorbal („Inveniam“) palies 4-osios pramonės revoliucijos temą, Francessco Ferro („PAL Robotics“) ir Rich Walker („Shadow Robot Company“) pristatys robotų humanoidų galimybes, Karile Klug (XING) ir Torben Schwellnus (XING) nukreips žvilgsnį į šių technologijų panaudojimą paslaugų sektoriuje, o viską pabaigs ambicingų Lietuvos robotų kūrėjų diskusija.

Ar naujų sudėtingų technologijų kūrimas Lietuvoje įmanomas be valstybės, ES fondų paramos?

Tikrai įmanomas. Kai mes steigėme Lietuvos robotikos asociaciją, labai džiaugiausi visų steigėjų – verslo įmonių - bendru sutarimu, kad orientuosimės į privatų sektorių ir užsienio partnerystes, o ne į valstybės pagalbą. Tačiau yra sričių, kur valstybės ir ES parama turi prasmę – technologijų kūrimas yra labai rizikinga veikla, valstybės investicijos į šią sritį sumažina rizika. Ypač tai aktualu ankstyvose technologijų kūrimo stadijose, kuriose verslas dažniausiai nedalyvauja, tuo užsiima mokslo institutai ir universitetai. Galbūt prasminga būtų ir valstybės intervencija į verslo kapitalo rinką, siekiant paskatinti investicijas į rizikingiausius startuolius. Man patinka žiūrėti į ES paramą kaip į savotišką nuolaidą kokybiškesniam produktui sukurti - tačiau pirmiausia turi būti noras sukurti kokybišką produktą savo lėšomis, o tik po to bandyti pritraukti investicijas, tame tarpe ir ES fondų. Jeigu tik pagal fondų schemas bandai kurti produktus – nesėkmė beveik garantuota.

Dažnai Lietuvoje kalbame, kad reikalingas verslo ir mokslo bendradarbiavimas. Robotus ir dirbtinio intelekto sprendimus kuriančios įmonės yra abejose barikadų pusėse, mūsų įmonėse daug mokslo, kuris pritaikomas praktikoje. Jei visose srityse žinių perdavimas taptų neatsiejama dalimi, turėtumėm daug geresnį rezultatą ir taip geidžiamą aukštos pridėtinės vertės produktų ir paslaugų dalį augančią bendroje eksporto ar viso BVP dalyje. Sumani valstybės intervencija kuriant „smėlio dėžes“ eksperimentuojančiam verslui būtų labai prasminga.

Paprastai didelės turtingos korporacijos būna vienas iš technologinės pažangos iniciatorių - joms tiesiog reikia inovacijų, jei nori išlikti konkurencingos. Ar ir Lietuvoje turime pavyzdžių, kai reikšmingi robotikos ir dirbtinio intelekto produktai buvo sukurti ne startuolių ekosistemoje, o didelėse jau ilgai gyvuojančiose įmonėse?

Lietuvoje dominuoja smulkus ir vidutinis verslas, dažniausiai mažos arba vidutinės pridėtinės vertės srityse. Užsienio žaidėjai Lietuvoje taip pat steigia daugiau pardavimų padalinius ar paslaugų centrus, o ne inovacijų padalinius iš kurių galėtų išaugti startuoliai. Tačiau turime pavyzdžių, kai tradicinio verslo įmonės sukuria sprendimus savo reikmėms, o po to bando juos komercializuoti kaip atskirą produktą, ar steigdami naują įmonę. Tačiau svarbiausia, kad atsivėrimas inovacijoms taptų masiniu reiškiniu mūsų įmonėse. Ne taip svarbu, ar tai vidinio įmonės padalinio, valstybinio mokslo instituto, startuolių ekosistemos ar užsienio partnerių įtakotas procesas. Svarbiausia įmonėms neįstrigti menamo komforto zonoje, nes tada apie aukštesnę pridėtinę vertę, kurios šiuo metu reikia tolimesnei verslo plėtrai ir augimui, galime pamiršti.