Apie vairuotojų atsakomybę

2017 09 25

Praėjus daugiau negu pusmečiui po to, kai šalyje įsigaliojo nauja vairuotojų drausminimo tvarka, panašu, galima daryti tam tikras, nelabai guodžiančias, išvadas. Manau sutiksite, kad laukiamų rezultatų atsakomybės griežtinimas ir bausmių didinimas nedavė. Tie, kas buvo linkę nepaisyti KET, nepaiso jų ir toliau, tačiau kartu skaudžiau baudžiami netyčia ar tik kartą gyvenime kokį nusižengimą padarę eismo dalyviai, kurie irgi tampa „nusikaltėliais“.

Savo mintimis apie šią situaciją Prim.lt paprašė pasidalinti Vidaus reikalų ministro, Seimo pirmininko ir Policijos departamento atstovų.

Vidaus reikalų ministerija atsakymą pateikė operatyviai, Policijos departamentas informavo, kad ministerija atsakė į visus klausimus, o atsakymo iš Seimo taip ir nebuvo sulaukta. Visgi bendrą vaizdą apie šią situaciją jau galima susidaryti.

Remiantis VRM suteikta statistine informacija, per 2017 m. sausio-liepos mėnesius nusižengusių vairuotojų atžvilgiu pradėti 2837 ikiteisminiai tyrimai (kai nustatyta virš 1,5 prom.). Taip pat nustatyti 1728 neblaivūs vairuotojai (kai nustatyta iki 1,5 prom.).

Taigi, nepaisant griežtos atsakomybės, per pusmetį policijos pareigūnai sulaikė beveik 5 000 neblaivių vairuotojų, du trečdaliai kurių prie vairo sėdo su 1,5 prom. ar didesniu girtumu. Galima nesmagiai prognozuoti, kad iki metų pabaigos šis skaičius pasieks 10 000, ką galima vertinti kaip akivaizdų griežtesnių priemonių neveiksmingumą.

Tokias prielaidas patvirtina ir Teismų administracijos suteikta statistika.  

2017 m. I pusmetį pagal Baudžiamojo kodekso 281 str. 7 d. pirmos instancijos teismuose išnagrinėtos 1076 baudžiamosios bylos, bauda paskirta 749 asmenims, areštas – 137, turto konfiskavimas – 450. Terminuotu laisvės atėmimu nuteisti 62 asmenys, tačiau 52 iš jų bausmės vykdymas atidėtas, likę 10 nuteisti realiu laisvės atėmimu.

Realus laisvės atėmimas skiriamas įvertinus tai, kad asmuo būna jau ne kartą teistas ar teistas už sunkų, labai sunkų nusikaltimą praeityje ir BK 281 str. 7 d.  numatytą veiką padaro bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu arba lygtinio paleidimo laikotarpiu.

Kaip jau buvo juokauta viešoje erdvėje – policija gaudo, teismai paleidžia, nes, nepaisant visų grasinimų, už grotų atsidūrė tik neblaivių 10 vairuotojų. O kiek vargo turėjo pareigūnai, kol asmenis sulaikė, kol užpildė visus protokolus, kol perdavė medžiagą teismams. Ir kam?

Beje, ir šį skaičių galima vertinti dvejopai. Tai, jie padarė nusižengimą, taip jiems apribota laisvė, tačiau, turint omenyje kaip Lietuvoje gyvena kaliniai ir tai, kad jie dirba tik tada, kai nori patys, minėti 10 asmenų tampa visuomenės, kuriai jie kėlė grėsmę, išlaikytiniais. Labai tikėtina, kad tokiais pat jie liks ir išėję iš kalėjimo, nes žiniasklaida nuolat akcentuoja, kad teistų asmenų niekas nenori priimti į darbą. Tad viskas, kas jiems lieka – Darbo birža ir išmokos, už kurias, esant norui, vėl galima įsigyti transporto priemonę ir važinėti iki kito karto... Priemonės, kurios turėjo didinti visuomenės saugumą ir gerovę, faktiškai, atsigręžė prieš tą pačia visuomenę.

Kalbant apie laisvės atėmimo bausmes už didesnį nei 1,5 promilės girtumą, visuomenėje vyrauja dvi nuomonės: arba panaikinti, arba sugriežtinti taikymą, kas vėlgi didintų visuomenės išlaikytinių skaičių. Ar Lietuvai tikrai to reikia?

Vidaus reikalų ministerijos nuomone, bausmės skyrimas yra išimtinai teismo prerogatyva, kuria pastaroji institucija, kaip matome, naudojasi ganėtinai retai.

Vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno teigimu, baudžiamoji atsakomybė už tokį nusižengimą yra gana griežta. „Bausmės tikslas nėra kažkaip atkeršyti pažeidėjui, o priversti jį susimąstyti apie padarytą pažeidimą ir atlyginti žalą, užkardyti galimą pažeidimo pasikartojimą. Net jei asmuo, laiduojant kitam asmeniui, atleidžiamas nuo realios laisvės atėmimo bausmės, jam atsiranda teistumas. Tokiam asmeniui dar kartą pažeidus įstatymą gresia reali laisvės atėmimo bausmė.“,– sako vidaus reikalų ministras.

Visgi, nepaisant statistikos, policijos atstovai teigia, kad išgėrusių vairuotojų skaičius po truputį mažėja. Vidaus reikalų ministerijos nuomone tai lėmė kompleksinė priemonės: visuomenės švietimas, aktyvus pažeidimų viešinimas žiniasklaidoje, aktyvus policijos darbas ir sugriežtinta atsakomybė. Suprantama, kad dėl to padaugėjo darbo policijos pareigūnams, bet jų pareiga yra užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Seime rudens sesijoje bus svarstomi proceso pakeitimai, kurie sutrumpintų ikiteisminį tyrimą tokiais atvejais ir sumažintų krūvį policijai, bei pagreitintų galimą asmenų pasiuntimą už grotų...

Kita, sugriežtintų taisyklių problema – vairuotojų pažymėjimų atėmimas metams ar ilgesniam laikotarpiui. Jeigu anksčiau dar buvo numatyta galimybė perlaikyti egzaminus ir teisę vairuoti atgauti anksčiau, dabar tokios galimybės nebeliko. Jokiu būdu neteigiu, kad galima daryti pažeidimus ar kad pažeidėjų nereikia bausti. Reikia, tačiau priemonės turi būti adekvačios, nes tą patį vairuotojo pažymėjimą pareigūnai gali atimti už pabėgimą iš įvykio vietos.

Ne vienas esame radę apibraižytus ar įlenktus savo automobilius. Tai – nemalonu, tačiau jeigu tai padaręs asmuo nuvažiavo, jo elgesys gali būti traktuojamas kaip pabėgimas iš įvykio vietos, o viena iš galimų bausmių – vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Nekalbu apie tai, kai pabėgama sudaužius automobilius ar nunešus stotelę, tačiau žinau atvejų, kai vairuotojai tik kepštelėdavo gretimais stovintį automobilį ir nuvažiuodavo. Ne iš blogos valios, o todėl, kad nepastebėjo. Nepaisant to, metams jie likdavo be teisės vairuoti.

 O kas, jeigu svetimą automobilį užkabino pas vaiką skubėjusi mama ar asmuo, kurio darbas susijęs su vairavimu? Atėmus iš jų teisę vairuoti vėl sukuriamas ydingas, uždaras ratas. Mamai vaiką tektų vežioti viešuoju transportu, kas ne visada yra patogu, vairuotojui – ieškotis kito darbo. Arba jie abu rizikuotų važinėdami be vairuotojų pažymėjimų, įkliuvus turėtų mokėti dar didesnes baudas, o terminai prasitęstu.

Pasikartosiu, visada akcentavau, kad taisyklių reikia laikytis, o už prasižengimus reikia bausti, tačiau būtų tikslinga aiškiai atskirti netyčia, vieną kartą suklupusį asmenį nuo nuolatinių pažeidėjų. Vienodas visų traktavimas tampa naujų problemų priežastimi. Tiek kalbant apie įkalinimą, tiek apie teisės vairuoti atėmimą. Be to, pasaulinė praktika rodo, kad prevencija, daugeliu atveju, veikia geriau negu grasinimai, tačiau Lietuvoje prevencinių priemonių – paskaitų, mokymų, kursų – atsisakyta.

Taip pat gal būtų tikslinga nusižengimą prieš visuomenę padariusius asmenis ne paversti tos pačios visuomenės išlaikytiniais, o suteikti jiems galimybę ištaisyti savo klaidas darbais? Lietuvoje yra nemažai senelių namų, nemažai prieglaudų, šimtai nevalytų gatvių. Kodėl neblaivūs prie vairo sulaikyti asmenys negalėtų pagelbėti be tėvų augantiems vaikams, vienišiems seneliams arba šluoti gatvių, tokiu būdu atnešdami visuomenei nors kažkokia naudą? Kodėl vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip problemą spręsti, pasirinko paprasčiausią kelią – „Bausti ir skriausti“, kuris neduoda norimo rezultato? Klausimai, į kuriuos atsakymo, kol kas nėra...

P.S. Baigiant rengti straipsnį, policija prieš kelias dienas pateikė naują šių metų eismo įvykių statistiką:

„Šiais metais dėl neblaivių vairuotojų kaltės keliuose įvyko 126 eismo įvykiai, kuriuose buvo sužeisti žmonės. Policijos pareigūnai per šiuos metus nustatė 3620 vairuotojų, kurių girtumas viršijo 1,5 prom. Dėl sunkiai apgirtusių vairuotojų kaltės šiais metais keliuose žuvo 10 žmonių...“

V. Misevičius