Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Grupė BERSERKER – grojame tik gyvai

Susitikime dalyvavo beveik visa „Berserker“ grupė – vokalistė Agnė, bosine gitara grojantis Romeo, būgnininkas Ježis, gitaristai Mažvydas ir Kšištofas.
Nuotraukos

Lengvą, pop muziką grojančias grupes žino daugelis. Tik, kaip rodo praktika, dažnai tokie kolektyvai susiburia vienam ar dviems projektams ir vėliau dingsta iš muzikinio pasaulio. Greta tokių „vienadienių drugelių“ yra rimtesnę muziką grojančių ir ne vienerius metus gyvuojančių grupių. Su viena jų – „Berserker“ – šiandien ir susipažinsime.

 Susitikime dalyvavo beveik visa „Berserker“ grupė – vokalistė Agnė, bosine gitara grojantis Romeo, būgnininkas Ježis, gitaristai Mažvydas ir Kšištofas.

Įdomi ne tik grupės grojama muzika, bet ir sudėtis – be įprastų būgnų ir gitarų, ilgą laiką joje grojo fleitistė, prie klavišinių stovėjo ir dainuoja – merginos. Grupės vaikinai – savamoksliai. Pasak Ježio, jis būgnininku tapo „iš reikalo“. „Trise, aš, Kšyštofas ir Romeo, brazdinome gitaras, bet kai nusprendėme kurti grupę, kad ilgai nereiktų ieškoti būgnininko, nusprendžiau juo tapti.“ Vokalistė nors ir baigė muzikos mokyklos akordeono specialybe, šiuo instrumentu jau nebegroja, jai mielesnis dainavimas.

Kada „Berserker“ tapo grupe – klausimas visiems.

„2009 m. kovo 7 d., – išpyškina Kšištofas, – tą dieną į repeticiją pirmą kartą atėjo neseniai grupę palikusi fleitistė ir supratome, kad nuo šiol grosime rimtai“.

Sunki muzika ir fleita – kiek nustebau?

„Viskas puikiai derėjo – patikina mane Romeo. – Gaila tik, kad Vera išėjo. Kita vertus, dabar turime „laisvą vietą“, tad mielai priimtume muzikantą, grojantį kad ir ta pačia fleita.“

„Arba smuiku“ – šypteli Kšyštofas.

„Man norėtųsi grupėje violančelės arba alto. Manau jie čia labiau tiktų“ – prieštarauja Ježis.

„Bet kokiu atveju – esame atviri naujiems pasiūlymams ir žmonėms“ – ginčą baigia Romeo.

Grupė taipogi pradėjo dairytis naujo, klavišais grojančio grupės nario , nes labai nesenai iš grupės pasitraukė klavišininkė Agnė.

Ir kaip sekasi koncertuoti – vėl teiraujuosi visų.

„Man – ypač puikiai, – juokiasi gitaristas Mažvydas. – Groju ir čia, ir grupėje „Aistvara“.

Kolegos nepyksta?

„Tikrai ne, – choru atsako visi, – Mažvydas puikiai suderina grojimą ten ir čia. Pasiplanuojame, apsitariame iš anksto. Galbūt net ir kokį bendrą projektą surengsime. Bet čia – kiek vėliau“.

Kodėl? Dar nepribrendot?

„Šiuo metu visos jėgos sutelktos ties albumo įrašymu. – rimtai atsako Romeo. – Grojame jau penkerius  metus, o dar neišleidome nė vieno albumo. Tai laiko pritrūkdavo, tai žmonės pasikeisdavo. Norime pirma pabaigti šį darbą, kad turėtume ką visuomenei parodyti, o tada imsimės kito etapo – bendrų projektų, gal daugiau koncertuosime ir pan.“

Beje, kodėl grupės pavadinimas toks ganėtinai agresyvus – „Berserker“?

„Berserkeris – karys, siekiantis užsibrėžto tikslo ir įveikiantis visas kliūtis. Pagalvojome, kad mums, grojantiems sunkesnę muziką, toks pavadinimas visai tiks.“ – už visus atsako Romeo.

„Ne visai, – prieštarauja Ježys, – buvo ir kitų neblogų variantų, bet apsistojome ties šiuo. Nors dabar kyla tam tikrų sunkumų – ir pavadinimą ne visi ištaria, ir daugiau grupių tokiu pavadinimu yra“.

„Gal kada pavyks surengti bendrą visų „Berserker“ grupių koncertą.“ – juokiasi Romeo.

Čia – svajonė? – tikslinuosi.

„Svajonės kiek kitokios.“ – atsako muzikantai.

„Aš labiausiai norėčiau su grupe pasirodyti „Wacken“ festivalyje. Tai – didžiausias sunkiosios muzikos festivalis, vykstantis Europoje. Norintiems ten pasirodyti rengiamas specialus konkursas ir į sceną išeina geriausi iš geriausių. Tikiuosi, vieną dieną ten būsime.“ – užsisvajoja Ježis.

„Norėčiau sugroti kartu su simfoniniu orkestru.“ – atsidūsta Kšyštofas.

„Aš svajoju apie koncertinį turą. Pradžioje – po Europą, o vėliau – gal ir toliau.“ – šypteli Agnė.

Tai gal jau esate koncertavę užsienyje?

„Deja, – niūriai šypteli Romeo, – planų buvo, tačiau tai muzikantai pasikeičia, tai politika. Vis kas nors sutrukdo. Be to, esame ganėtinai didelė grupė, tad į koncertus tenka važiuoti trimis automobiliais. Tai – kainuoja, todėl, kol kas, apsiribojame Lietuva. Visgi esame atviri pasiūlymams ir jei kas pakvies, mielai vyksime.“

„Tai iš muzikos Lietuvoje gerai gyventi vis dar neišeina?“– nustembu.

„Tik ne iš tokios.“ – atsako Mažvydas.

„Mums tai – labiau hobis.“ – jam pritaria Kšyštofas.

„Kol kas investuojame į grupę daugiau, negu uždirbame, – niūrokos realybės neslepia Romeo, – tačiau „haltūrinti“ nepradėsime. Viską darėme ir darome kokybiškai, grojame iš širdies. Tikiu, kad vieną dieną tai duos dividentų“.

Grojate gyvai? Be fonogramų?

„Visada tiktai taip. – pykteli muzikantai. – Vienintelis dalykas, kurį sau leidžiame – kai nėra klavišininkės, paleisti klavišų garso įrašą, tačiau visi kiti – tiek būgnininkas, tiek gitaristai, grojame gyvai. Agnė irgi visada dainuoja tik gyvai“.

Agne, ir kaip sekasi tokiame, beveik vyriškame kolektyve? Neskriaudžia?

„Sekasi puikiai. Prisijungiau prie jų praėjusių metų pabaigoje ir tikiuosi, kartu koncertuosime dar ne vienerius metus. Patinka tai, ką darau. Atradau čia save.“

Gal vyrukai ne tik scenoje pasireikšti leidžia? – provokuoju pašnekovę.

„Neleidžia. Pavadinimą sugalvojo patys. Dainas rašo trise – Romeo, Kšyštofas ir Ježis. Man belieka tik dainuoti“ – juokiasi Agnė.

Kaip suprantu – muzika jums, bent jau kol kas, tik hobis. O kaip darbai? Mokslai?

„Kai moki ir nori, viską gali suderinti.“ – atsako Mažvydas.

Visada visur spėji?

„Beveik. Nebuvau su grupe tik praėjusių metų labdaros koncerte.“

„Tiksliau – tai buvo ne grupės pasirodymas. Kartu su kitais muzikantais susibūrėme bendram projektui ir grojome labdaros paramos koncerte. Dalyvavome jame ne kaip grupė, nes mūsų muzika ten būtų kiek netikusi, bet prisidėjome kaip muzikantai. Tikėtina ir šiai metais keli grupės nariai dalyvaus šioje gražioje akcijoje.“ – patikslina Romeo.

Spėju, vaikų rytmetyje, net ir labai norėdami, negalėtumėte pasirodyti?

„Su tuo, ką grojame kasdien – sunkiai. Bet, kai siekiama kilnaus, aukšto tikslo ar vyksta labdaringas renginys, galime prisiderinti. Mūsų pačių muzika orientuota į vyresnį klausytoją“. – paaiškina Romeo.

Vaikai jūsų muzikos visai neklauso? – pasidaro įdomu.

„Vaikų kol kas turiu tik aš, – taria Romeo, – bet maniškis mūsų klausosi. Žino visas dainas, bando brazdinti gitarą ir kartais pamėgdžioja dėdę Kšyštofą“.

Tai gal jaunąjį būsimą muzikantą ir scenoje artimiausiu metu išvysime?

„Kol kas – tikrai ne! – atsako Romeo, – Ir be to „linksmybių užtenka“.

„Prisimenu, kaip koncerto metu Kauno „Underground PUB‘e“, su kolegų „pagalba“ apsivertė mano būgnai. – juokiasi Ježis. – Mums grojant Alytuje, klube Fenix bosinio būgno „bačkos“ prilipo būgnų pedalo galvutė.“

„Grojant festivalyje „Margos pievos“ netikėtai dingo elektra.“ – prisimena Romeo.

„Man yra ir gitara ant scenos „pabyrėjusi“, ir per vieną koncertą trūkusios dvi stygos. – dalinasi linksma patirtimi Mažvydas. – Šiaip stygas keičiu kas porą mėnesių, bet kad truktų dvi stygos per vieną pasirodymą – tai retenybė“.

Bet vis tiek grojote ir grosite?

„Tikrai taip. – už visus atsako Agnė. – Tikime tuo, ką darome. Stengiamės, grojame, nes mums patinka ir, kadangi puikiai sutariame, koncertuosime ir toliau. Juo labiau – dingusi elektra – ne problema. Būgnai – akustiniai, o vaikinai – jei reiks, pagros akustinėmis gitaromis.“

To jums ir linkiu, o kol kas – dėkui už pokalbį ir kūrybinės sėkmės.

 

Nuotrauka iš grupės archyvo

Kalbėjosi V. Misevičius.

Prim.lt