Jei dar metų pradžioje buvo spėliojama, tai dabar jau tikrai aišku – po trijų mėnesių ir dešimties dienų eurą turėsime. Eurui skiriamas didžiulis dėmesys, o juk iš tikrųjų tai tik pinigai ir jų funkcija – prekių mainuose atlikti tarpininko vaidmenį. Tiesa, pinigų istorija siekia tris tūkstantmečius ir yra viena populiariausių žmonių ūkinių santykių palaikymo priemonių. Pinigai buvo išrasti kaip simbolinis pagalbininkas, palengvinantis mainus. Deja, šiandien labai dažnai jie yra tapę nepakenčiamu šeimininku. Dažnai klausiama, kas jums pinigai - bičiulis, atstojantis kitus, tarnas, padedantis siekti tikslų, ar ponas, kurio gerovei tenka tarnauti?
Tikrai labai norėčiau gyventi šalyje, kur apie pinigus kalbėti nemandagu. Sako, taip yra Japonijoje. Nors, atrodo, ir visame Vakarų pasaulyje pinigų temos nėra pagrindinės. Gal kada nors taip bus ir pas mus? Tik ne šiomis dienomis, laukiant euro įvedimo.
Susitikus, pirmieji pokalbiai šiandien pakrypsta euro link. Vienas kito klausiame, ar įvedus eurą viskas pakryps brangimo link. Neseniai rašiau, jog tikrai tikiu, kad euras bus keičiamas nustatytu fiksuotu lito ir euro santykiu, tačiau vis tiek viskas brangs. Tai triukas, kurio gali pavydėti kiekvienas magas.
Ką geriausia pirkti belaukiant euro? Nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus, gintarą, meno kūrinius?.. Lietuvoje yra šimtas finansų analitikų, tačiau dažnai orų prognozės yra tikslesnės už jų pasvarstymus. Gaila, kad XXI a. nuo pinigų priklauso net estetikos ir grožio samprata. Todėl ji ir yra smarkiai pakitusi.
Atrodo, kad komercija išgriaus net paskutinius tikėjimo bastionus. Pavyzdžiui, jei katalikų tikėjimas išsiskyrusiems neleidžia tuoktis antrą kartą, tai yra išeitis užsisakyti santuoką Šri Lankoje! Jau yra taip padariusių lietuvių. Brangu tai brangu, bet Dievas – vienas.
Lietuviai dažnai taupo ne ten, kur reikėtų. Maistui taupo ne mažiau valgydami ar rinkdamiesi gerus produktus, o prisipirkdami daug visokiausio E šlamšto. Šiukšlių dėžėje dingsta du trečdaliai lietuvių pajamų. Maistas, būstas ir transportas neleidžia mums būti turtingiems.
Ryžausi ir išmečiau visas nuolaidų korteles. Dar būtų gerai, kad manęs nebeįleistų į prekybos centrus arba leistų pirkti tik už ribotą sumą. Arba būtų galima susidaryti produktų, kurių negalima pirkti, sąrašą. Perki, sugaudžia sirena ir kasininkė iš tavęs prekę atima. Žodžiu, pasvajojau.
Skaudžiausia, kai sutaupytus pinigus prarandi. Man gaila žmonių, kurie juos atiduoda telefoniniams sukčiams. Juk jie - geri, patiklūs žmonės. Jau esu rašęs, kad norėčiau įsivaizduoti štai tokią situaciją. Moteriai telefonu sako: „Jūsų sūnus padarė avariją ir sugadino svetimą automobilį.“ Moteris: „Aš pasirengusi atlyginti žalą. Kiek? Penki tūkstančiai litų? Gal tiek ir surinksiu. Kur susitinkam?“ Sukčiai pasisiūlo: „Galime ir pas jus į namus ateiti.“ Moteris: „Ne, verčiau susitikime vidurnaktį kapinėse.“ Nors A. Šopenhaueris jau yra pasakęs, jog jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos iš mūsų nusuko - už juos įsigyjame išminties.
Sovietmečiu didžiavimasis turtais reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien milijonierių dešimtukai ar šimtukai įteisinti oficialiai, bet aš norėčiau ne apie tai, o apie nepaneigiamą dalyką, jog išeinantieji iš šio pasaulio viską nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę į turtus – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys turtai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus?
Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug turtų turi ir dėl kokio nors įvykio visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne turtai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti turtų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas.
Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar turtas žmogui, ar žmogus turtui?
Už pinigus įsigyjami ir daiktai niekučiai, ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga - daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti. Nenoriu teigti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Bet žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama. Bet ekonomistas pasakys, jog tai – darbo vietų netektis ir todėl blogesnis gyvenimas. Ką daryti? Gal vieną kitą pagiriamąjį žodį ir daiktams galima rasti? Gera gamtoje – miške, prie upės, ežero, bet juk pabuvus gamtoje norisi grįžti į savo kambarėlį tarp turimų daiktų. Ir jeigu jie mūsų nevargina, jeigu netrukdo, o padeda ilsėtis, vadinasi, viskas gerai.
Vis galvoju, ar ekonomika egzistuoja nepaisant žmogaus. Ekonomistai atsako, kad anapus žmogaus jos nėra. O pinigai tik su žmogumi ir susieti. E. M. Remarkas rašė: „Pinigai yra arba kišenėje, arba galvoje.“ Pinigų nereikia daug, jų reikia pakankamai. Bet pinigai yra klastinga substancija – jų visada nepakanka.
Žinia, apie pinigus yra du mitai. Pirmasis susijęs su daugelį žmonių pavergiančia iliuzija, kad didesnė pinigų suma suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis „Laimė ne piniguose, bet jų kiekyje“ išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus. Būtent šis mitas visas žmonių pastangas kreipia į neįgyvendinamų finansinių tikslų siekimą ir verčia nuolat kentėti, nes tai nepasiekiama. Tos kančios kartais būna tokios didelės, kad paskatina dar vieno mito atsiradimą.
Antrasis mitas – teigimas, jog pinigai yra blogis. Rastume nemažai knygų, kuriose nagrinėjamas būtent toks požiūris į pinigus. Kažkuris iš didžiųjų ironizavo, kad panieka pinigams sutinkama neretai, ypač tarp tų, kurie jų neturi.
O šiaip jau, jei norite sužinoti Dievo požiūrį į pinigus, pažiūrėkite, kam Jis juos duoda.
Tiesa, doram žmogui visados sunkmetis. Kas nemoka kombinuoti, išėjo į miškus grybauti. Ar pastebėjote, kiek šiais metais grybautojų? Žmonių miške daugiau negu prekybos centre. Sutinki klasiokus, grupiokus, buvusius verslo partnerius. Žodžiu, dorų žmonių dar vis yra. Prekybininkai sako, kad paklausios tapo elektrinės grybų džiovyklės. O jei jų įsigyti nepajėgiame, galime grybus džiovinti ant „gyvatuko“. Taip bus galima ir mokestį už jį kompensuoti. Skaičiau, kad grybų cheminė sudėtis panaši į mėsos, žuvų ir daržovių. Grybai – tikras baltymų sandėlis. Pasirodo, baravykų sultinys septynis kartus kaloringesnis už mėsos. Šie grybai gerai veikia širdį, slopina galvos skausmą, kelia organizmo tonusą. Raudonviršiai – patys nekaloringiausi iš grybų. Be to, jie valo kraują. O lepšiai iš organizmo šalina kenksmingas medžiagas ir šlakus, gydo inkstus. Lepšių antpilas stiprina imunitetą. Sunku patikėti, kad voveraitės gydo radikulitą, o jose esantis antibiotikas naikina stafilokokus. Voveraitės yra lyderės tarp grybų pagal vitaminų kiekį. Kazlėkai mažina skausmą. Šiuose grybuose yra sakinių medžiagų, kurios veiksmingai gydo migreną ir podagrą.
Žmonių ir pinigų santykius geriausiai atspindi naujųjų rusų pavyzdžiai. Maskvoje naujieji rusai už staliuką elitiniame naktiniame klube moka 20 tūkst. ir daugiau dolerių, Niujorke Amerikos turčiai - apie 1 500 dolerių. Štai Austrijos kurortą Išglą žiemą okupuoja rusai, kurie į jį atvažiuoja 10–14 dienų (austrai ir vokiečiai – viso labo penkioms). Rusai čia daug geria ir dar daugiau valgo. Stalai, jų nuomone, privalo būti nukrauti valgiais, nors daugelis tų patiekalų gali būti net nepaliesti. Vietos restoranų savininkai jau žino naujųjų rusų įpročius. Jie užsako visus valgiaraščio patiekalus ir visi jie turi būti patiekiami iškart. Ant stalo privalo būti kuo daugiau alkoholio butelių. Degtinė geriama net saunoje.
Ypač rusų oligarchai pamėgo Londoną. Jie, supirkdami rūmus, dvarus, žemę, toli pralenkė arabų naftos šeichus ir nesiderėdami perka nekilnojamąjį turtą prestižiškiausiuose Londono rajonuose. Jau dabar Londono nekilnojamojo turto rinkoje rusų pirkėjai sudaro daugiau nei trečdalį. Nekilnojamojo turto firmų agentai negali atsistebėti, kai, vienam rusui pasiūlius didžiulį butą prestižiniame name už 15 milijonų svarų sterlingų, tas rusas nupirko visą namą. Restoranuose naujieji rusai gurkšnoja 1812 metų „Napoleono“ konjaką, kurio taurelė kainuoja tūkstantį svarų, rūko senus, dar prieš F. Kastrui ateinant pagamintus kubietiškus cigarus, nes dabartinių nepripažįsta. Vienas toks cigaras kainuoja kelis šimtus svarų. Rusų turtuoliams įprasta gerti brangiausią pasaulio kavą „Blue Mountain“ po 300 dolerių už kilogramą.
Bet palikime nuošalyje naujuosius rusus, nes pinigai pinigais, bet gyvenime yra svarbesnių dalykų. Po prieš keletą metų prognozuotos ir neįvykusios pasaulio pabaigos (majai tokio populiarumo net nesitikėjo sulaukti), mes mažiau bemąstome apie katastrofas, kuriomis baigtųsi istorija. Bet neseniai skaičiau apie penkias didžiausias grėsmes žmonijos egzistencijai.
Pirmoji - atominis karas. Kol kas prieš žmones panaudoti tik du atominiai ginklai – branduolinės bombos numestos ant Hirosimos ir Nagasakio. Branduolinių ginklų sankaupos įvairiose valstybėse smarkiai sumažėjo, lyginant su šaltojo karo laikų pabaigos laikais. Bet manyti, kad atominio karo nebebus mažų mažiausiai yra naivu. Kubos atominę krizę, kurios metu tokio karo grėsmė buvo labai reali, seniai pamiršome. Visgi neskubėkite džiaugtis. JAV ir Sovietų Sąjungos istorijoje gausu atvejų, kada grasinimai atominiu ginklu buvo pasiekę iš tiesų neprotingą lygį, be to, būta ir nemažai klaidų, kurių baigtis galėjo būti tragiška. Pasaulinis atominis karas tarp galingiausių pasaulio valstybių būtų sunkiai suvokiamo masto katastrofa.
Antroji - bioinžinerinė pandemija. Natūralios pandemijos išnaikino daugiau žmonių nei karai. Visgi jų metu bent dalis žmonių būna atsparūs patogenui, o išgyvenusiųjų palikuonys taip pat tampa atsparesni. Deja, infekcijos atsiranda ne tik natūraliais būdais. Gal šiuo metu grėsmė, kad kažkas imsis ir sukurs bei paskleis kokią nors mirtiną ir greitai plintančią infekciją nėra didelė, tačiau jos atmesti negalima. Yra žmonių, kurie įsitikinę, jog Žemei be kai kurių kitų žmonių būtų geriau.
Trečioji – superintelektas. Žinia, intelektas – didelis dalykas. Tačiau nėra priežasties manyti, kad intelektas pats savaime skatins elgtis moraliai ir pagarbiai kitų atžvilgiu. „Intelekto sprogimas“ taps įmanomu tuomet, kai programinė įranga pasidarys pakankamai ištobulinta, kad galėtų pati kurti programinę įrangą. Be to, mes nelabai nutuokiame, kiek pavojingos būtų skirtingos superintelekto formos arba kiek veiksmingos būtų jų pažabojimo priemonės.
Ketvirtoji – nanotechnologijos arba manipuliavimas medžiagomis atominiu ar molekuliniu tikslumu. Pačios savaime jos nėra pavojingos, o daugeliu atvejų netgi labai naudingos, tačiau didėjančios galimybės reiškia ir didėjantį piktnaudžiavimą. Pavyzdžiui, atsiradusi greita ir pigi ginklų gamyba, prisigaminusi tokių ginklų valstybė, gali smogti bet kuriai kitai valstybei, kad ši irgi per daug nesustiprėtų. O ginklai gali būti ir maži, smogiantys labai tiksliai – pavyzdžiui, nuodai, kurie veiktų kaip nervus paralyžiuojančios dujos.
Penktoji - nežinomi nežinomieji. Aukščiau išvardyti dalykai svarbūs, tačiau daugiausia nerimo kelia tai, kad mūsų tyko kažkas mirtinai pavojingo, tačiau mes apie tai nė nenutuokiame. Tyla danguje gali būti vienos iš nežinomų grėsmių ženklas.
Be abejo, gali kilti klausimas, kodėl šio sąrašo sudarytojai neįtraukė globalinio atšilimo ar meteorų smūgių. Pasirodo, katastrofų prognozuotojų nuomonė, kad klimato permainos, net ir kokios stiprios jos būtų, vargu ar išnaikins visą gyvybę planetoje, o meteorai gal ir gali išnaikinti visus iki vieno, tačiau kad taip įvyktų, mums turėtų labai, labai nepasisekti.
Atrodo, įtikinamai apie grėsmes mūsų egzistencijai parašiau. Ir jei man pavyko, gal apie pinigus rečiau begalvosite.
Perverčiau eilę psichologų tekstų ir sudariau penketuką prisakymų, kaip reikėtų gyventi.
1. Valgykite tik kokybišką maistą. Gamindami valgį, kuo mažiau kepkite, geriau virkite, troškinkite, garinkite. Nepirkite maisto dideliais kiekiais, bet lygiai tiek, kiek suvalgysite per artimiausias pora dienų.
2. Vaikščiokite pėsti visada, kai tik įmanoma. Sportuokite. Jei jūsų darbas sėdimas, kiekvieną valandą bent kelias minutes skirkite „prasimankštinimui“.
3. Atsisakykite rūkymo. Venkite alkoholio.
4. Kuo mažiau jaudinkitės. Stenkitės su niekuo nesibarti, bet jei jau susikivirčijote, santykius aiškinkitės ramiai ir konstruktyviai, kad konfliktas būtų išspręstas, o ne pagilėtų. Kaip įmanydami vykite šalin liūdną nuotaiką.
5. Nesėdėkite namie. Vaikščiokite į teatrą, kiną ir muziejus. Keliaukite. Kuo dažniau bučiuokitės.
Kaip bebūtų, žmogui vis tiek lengviau nei žvėreliui, nors pastarųjų pasaulyje pinigų nėra. „Pinigai nėra viskas, tačiau geriau būti turtingam negu sveikam. Juk užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Užtai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas, vien dėl finansinių priežasčių. Tiesa, laimės už tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdę ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdė liejo prakaitą ir taupė. Atėjus žiemai, žiogas neturėjo nė skatiko, tačiau skruzdė ėmė skųstis skausmais krūtinėje.“ (W. Allenas)
Tarp žmogaus ir pinigų yra tarpas, skylė. Tas tarpas ir skirtas, kad jame dingtų tai, kas nereikalinga. O ką daryti su pinigais, kuriuos turi? Reikia apsimesti, kad jie tau visai nerūpi, o jais naudojiesi todėl, kad toks gyvenimas. Ir jei pačiai pabaigai dar apie euro įvedimą, tai didžiausia blogybė, mano galva, kad įvedus eurą teks pirkti naujas pinigines.
