Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Mauritanija

Trečioji Afrikos šalis, kurią kirto Dakaro pėdsakų ieškantys Aidas ir Audrius, buvo
Nuotraukos

Trečioji Afrikos šalis, kurią kirto Dakaro pėdsakų ieškantys Aidas ir Audrius, buvo Mauritanija. Arba tiksliau, Mauritanijos Islamo Respublika. Ši valstybė yra šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Vakarų Sachara šiaurėje ir vakaruose, Alžyru šiaurės rytuose, Maliu rytuose ir pietuose, Senegalu pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose.

 

Tiesa, teiginys apie sieną su Vakarų Sachara yra ganėtinai slidus, nes šiai dienai ši, nepriklausomybės siekianti teritorija, teisiškai kaip ir yra Marokas, tad nors skirtumų tarp Vakarų Sacharos ir paties Maroko, pasak Aido, ganėtinai daug. Apie Maroką ir nuotykius jame papasakosime kitą kartą, o dabar metas grįžti prie Mauritanijos.

Mauritanija, keliautojų teigimu, viena skurdžiausių ir turbūt todėl, sudėtingiausių užsienio turistams šalių. Kaimyninis Senegalas ir Mauritanija pasienyje turi tik du patikros postus, per kuriuos gali keliauti užsieniečiai. Tokia postų „gausa“ leidžia iš užsieniečių papildomai pelnytis tiek vietos muitininkams, tiek ir „neoficialiems“ pasieniečiams, kurių šalyje netrūksta.

Kadangi per Diavos patikros punktą kirsti sienos nepavyko, Aidui ir Audriui teko važiuoti per liūdnai pagarsėjusį ir nuolat blogų atsiliepimų sulaukiantį Roso pasienio postą.

„Šios vietos, jei tik išeina, reiktų vengti ir planuojant maršrutą iš anksto numatyti, kaip ją aplenkti.“ – prisimena Aidas. – „Reikalas tas, kad daugelyje trečiųjų šalių valstybių, su kuriomis Lietuvos ar Europos nesieja jokios sutartys, už automobilio įvežimą į šalį imamas tam tikras užstatas, kuris grąžinamas su tuo pačiu automobiliu išvažiavus. Taip daroma tam, kad vietos rinka būtų apsaugota nuo mokesčiais neapdėtos prekybos. Siekiant situaciją supaprastinti – ne visos vargingos šalys turi kompiuterinę įrangą pasienyje ir ne visi keliautojai vežiojasi pilnas kišenes pinigų „užstatams“, kuriuos vėliau gali būti sunku atgauti – buvo sugalvota „Cornet de passage“ sistema. Savo šalies banke įsigyji specialią kelionės knygą ir į ją dedami atspaudai apie tavo įvažiavimą ir išvažiavimą iš šalies. Įvažiavai – uždėjo, išvažiuoji – uždeda antrą. Paprasta, saugu, patikima, tik ne Mauritanijoje. Pasak kitų čia buvusių turistų su automobiliais, vietos korumpuotiems muitininkams tokia tvarka „nežinoma“. Jeigu nori saugiai ir greitai kirsti Mauritanijos sieną, mokėk papildomai. Nenori, stovėk „niekieno teritorijoje“ tarp Senegalo ir Mauritanijos, ir melskis, kad nieko nenutiktų. Mums buvo pritaikyta ta pati tvarka, tad nenorėdami likti tarp sienų, paklojome vietos „teisėsaugos“ atstovams 500 eurų. Nuotaika gerokai sugedo, tad ir pačioje šalyje nelabai norėjosi likti.“

„Pirmąją naktį miegojome netoli sienos esančiame kempinge, kuris dar kažkuo priminė kempingą. Vėliau teko apsistoti aptvertoje ir prišniaukštoje teritorijoje, kuri taip pat išdidžiai vadinosi „kempingu“. – toliau pasakoja pašnekovas. – „Palikus pasienyje mėnesio kelionės biudžetą, teko peržiūrėti ir maršrutą. Gal gražių vietų Mauritanijoje ir yra, tačiau iki jų, kirtus sieną Roso ir važiuojant link Maroko, tektų važiuoti po 700 – 800 km. Vėliau tą patį kelią reiktų grįžti krašte, kur kelius dažnai užpusto dykumų audros, o ryšis veikia tik tam tikrose vietose. Todėl nusprendėme važiuoti tiesiai. Tiesa, tas „tiesiai“ taip pat truko porą dienų ir tik todėl, kad buvome viskam pasirengę. Mauritanija – skurdus kraštas, kur didelė bendarbystė. Tie, kas tampa kareiviais arba policininkais, ieško būdų kaip užsidirbti papildomai, todėl pagrindiniame kelyje nuolat sutinkami tai vienų, tai kitų, tai muitininkų postai. Visuose postuose automobilis stabdomas, tikrinami dokumentai. Pastebėjus ką nors įtartino, gali būti patikrintas ir keleivių bagažas. Kol pasiekėme Maroką, mus stabdė kokią 80 kartų. Gerai tik, kad iš anksto buvome perspėję ir pasidarę daugybę pasų ir automobilio dokumentų kopijas, o profesijos, kurias šioje šalyje būtina nurodyti, pasirinkę neutralias –mokytojas ir inžinierius. Privažiuoji postą, pateiki kopijas, sutikrina pasus ir važiuoji toliau. Ganėtinai greita ir paprasta. Kažkiek gelbėjo ir užrašas ant automobilio „Paris – Dakar“, tačiau jei būtų suuodę, kad esame žurnalistai, kelionė galėjo labai prailgti.“

„Ypatingai kažko Mauritanijoje nespėjome pamatyti, tačiau džiaugiamės, kad greitai ir be incidentų kirtome šią šalį. Egzotikos per daug neieškojome. Degalus pylėmės vietos „Total“ degalinėse, po europiečių valdomo pirmojo kempingo toliau valgėme savo turėtą sublimuotą maistą ir gėrėme mineralinį vandenį. Vanduo iš krano Afrikoje iš tikro ne pačios geriausios kokybės, tad rizikuoti nesinorėjo.“ – patvirtiną seną tiesą apie Afrikos vandentiekį pašnekovas.

 „Paskutinis, kaip manėme, išbandymas laukė Mauritanijos ir Maroko pasienyje. Čia irgi veikia sistema „nori važiuoti, mokėk“, tačiau vietos „verslininkai“ gerokai pigesni. Vienas toks sutiko dokumentus sutvarkyti už 20 eurų mums abiem. Kiek neramu buvo, kai jis su pasais ir automobilio dokumentais nuėjo link muitininkų kioskų, tačiau, laimei,  netrukus grįžo su visais reikiamais antspaudais. Manėme, kad tai – nuotykių pabaiga. Deja, apsirikome. 1975 m. Mauritanija okupavo pietinę dabartinės Vakarų Sacharos dalį ir prasidėjo karas su Maroku. Šalis dar labiau nuskurdo ir kai po  1978 m., po perversmo buvo nušalintas prezidentas Dada, karas baigėsi, teritorijas Vakarų Sacharoje užėmė Marokas. Tiksliau, baigėsi koviniai veiksmai, o užminuotos teritorijos liko. Ir niekas nesirūpina tu minų surinkimu, tad pasienio ruože tarp Mauritanijos ir Maroko nemažai sudegusių automobilių. Mums buvo pasakyta važiuoti kaip galima tiesiau, laikantis pagrindinio „kelio“. Taip ir padarėme. Atkarpą įveikėme sėkmingai, tačiau tie keli kilometrai ir matyti vaizdai buvo patys šiurpiausi iš visos kelionės. Naktį ten atsidurti norėtųsi mažiausiai. Gaila tik, kad nespėjome pamatyti Mauritanijos grožybių, nes antrą kartą į šią šalį, bent kol kas, grįžti tikrai neplanuoju. Nemalonių įspūdžių užteks“. – susimąstęs baigia pokalbį Aidas.

 

Nuotraukos – iš Aido archyvo.

Prim.lt

Taip pat skaitykite:

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Gambija

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Senegalas