Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Lietuvaičiai motociklais į Graikiją keliavo

Prabėgusiais metais ramiai nenusėdintys mūsų tautiečiai užsikūrė motociklus ir nurūko aplankyti saulėtosios Graikijos. Apie tai, kaip sekėsi keliauti ir ką pakeliui išvydo, skaitytojams pasakoja vienas iš kelionės iniciatorių – Simas.
Nuotraukos

2018.01.15

Prabėgusiais metais ramiai nenusėdintys mūsų tautiečiai užsikūrė motociklus ir nurūko aplankyti saulėtosios Graikijos. Apie tai, kaip sekėsi keliauti ir ką pakeliui išvydo, skaitytojams pasakoja vienas iš kelionės iniciatorių – Simas.

„Nepraėjo nei pusmetis ir štai pagaliau baigtas vasaros kelionės filmukas. Nors įspūdžiai jau buvo išblėsę, bet pradėjus žiūrėti nuotraukas ir turimus vaizdo įrašus, apėmė jausmas, kad ką tik grįžome. Kadangi tai jau antra mūsų kelionė motociklais ruoštis pradėjom iš anksto. Nenorėjom antrus metus važiuoti su streetais todėl bandėm ieškoti ko nors labiau tinkamo kelionėms. Radom - Honda VFR ir Triumph Trophy. Džiaugėmės, kad nereikės rūpintis nei krepšių tvirtinimais, nei vieta – 6 lagaminai trims žmonėms buvo daugiau negu pakankamai. Viskas suplanuota, iš pernai metų klaidų pasimokyta, liko tik susidėti daiktus ir važiuoti. Deja. Likus kelioms dienoms iki išvažiavimo trūko Triumpho variklio tarpinė – sutaisyti iki išvažiavimo šansų nebebuvo. Teko verstis su tuo kas buvo garaže – prie Yamaha FZ6 prikabinti krepšiai, lagaminas ir pirmyn į kelią.

1 diena. Kelionė per Lenkiją iki Lvovo. Kas miegoję, kas ne apie 2 val. nakties pajudam iš kiemo. Pradžia kelionės gan lengva – naktis, kelias ganėtinai tuščias, miegas kol kas neima. Sunkiau pradeda darytis paryčiais. Tenka gerti kavą užsigeriant energetiniu ir važiuojant nuolatos vartoti vandenį. Galiausiai pasieki tokią būsena kai supranti, kad ir važiuojant motociklu galima užmigti. Po varginančios ir turbūt neįdomiausios kelionės dalies per Lenkiją pagaliau pasiekiama Ukrainą. Eilė prie sienos bent pora kilometrų – stojame (pirmą ir paskutinį kartą šioje kelionėje). Iš mašinos paskui kurią sustojome išlipus moteris truputį kalbanti angliškai pasako, kad pravažiuotume, nes mums eilėj stovėti nereikia – po poros minučių jau būname priekyje. Pasienyje lengva sumaištis, nes nesuprantame kur eiti – vieni siunčia į vieną kioskelį, kiti į kitą. Šiek tiek romantikos prideda ir tai, kad rusiškai suprantame, bet ne taip gerai kaip norėtume. Išsiaiškiname, kad reikia eitį į pagrindinį biurą ir atsispausdinti Regitros lapą su motociklų informacija. Pirmas nueina Jonas Le. Viename iš kabinetų atsispausdina lapą, bet neturi kaip susimokėti (nors turbūt net ir nepriklauso). Paskui jį einu aš, tačiau mane išvaro, nes pasakau, kad irgi neturiu jų pinigų. Trečiu bandymu gaunu kažkokį išrašą ir grįžtam į muitinę. Ten mus pasiuntinėja pirmyn atgal ir šiaip ne taip pravažiuojam. Įvažiavus į Ukrainą viskas atrodo gan normaliai tik šiek tiek skurdokai. Nors visi gąsdino, kad ten baisūs keliai važiuojant iki Lvovo to nepastebėjome. Pasiekiama Lvovą. Nusimetam viešbutyje daiktus ir su taksi lekiam į miestą. Beje, kad būtų saugiau motociklus leidžia palikti ant takelio prie pat pagrindinio įėjimo. Atsisėdame kavinėje miesto centre ir valgome skaniausią vakarienę ir rūkome geriausią kaljaną per visą kelionę. Kadangi daugeliui įdomu kaip kainos tai sumokam maždaug po 9 eurus žmogui (valgėm jautieną, gėrėm alų ir kažką užkandžiavom). Vėliau paslampinėję po miestą, išgėrę kokteilių grįžtame į viešbutį. Lvovas paliko labai gerą įspūdį ir kainų ir kokybės santykiu. Ir šiaip labai smagus miestas jaunimui.

2 diena. Kelionė iki Rumunijos. Pagal planą 356 km ir 6 val. kelio. Pusryčiaujame, kraunamės lagaminus ir pajudam. Dar būdami Lvove turėjom šiek tiek nesklandumų su vienu lagaminu, bet problema greitai buvo išspręsta ir judėjome toliau. Vis dar džiaugėmės koki geri Ukrainoje keliai, bet ši laimė tęsėsi neilgai. Maždaug 50 km už Lvovo supratome apie ką žmonės kalba. Tokių kelių iki šiol nebuvome matę. Negalėjom suprasti ar tai žvyrkelis, ar asfaltuotas kelias. Greitkelius nežinau su kuo palyginti, bet tokių kelių Lietuvoje būtų gan sunku rasti. Provėžų gylis vietoje maždaug 1/3 motociklo rato. Tada supratome, kodėl google rodė, kad tokį trumpą atstumą važiuosime gan ilgai. Visgi nepaisant kelių būklės, sieną pasiekėme. Ten vėl stojame į eilę pirmi (nors keitėsi pamaina ir sukėlėm truputį šurmulio), bet gan greitai pravažiavome ir keliavome toliau. Rumunijos pasienyje lengvai nustembame – pagaliau sutinkame žmogų, kuris kalba angliškai (Lvove kavinėse taip pat kalba). Nors prieš tai tikėjomės pamatyti panašų vaizdą kaip Ukrainoje, bet buvome lengvai nustebę, nes viskas civilizuota – niekas neapvogė, neapgavo ir šiaip nieko blogo nenutiko. Čigonų per tris dienas beveik nesutikome. Atvažiuojame į viešbutį, dėl mūsų atidaro restoraną, pavalgome kažkokio tradicinio maisto, paminime Jono gimtadienį ir be didesnių nuotykių einame miegoti.

3 diena. Kelionė iki Bran miestelio, kuriame yra Drakulos pilis. Pramiegame suplanuotą startą maždaug 2 valandomis. Tai reiškia, kad turėsim labai skubėti jeigu norim laikytis plano ir aplankyti pilį. Papusryčiaujam ir leidžiamės į kelią. Navigacija rodo, kad atsiliekam 1,5 – 2 val. Visos kelių eismo taisyklės ir apribojimai pamiršti. Lekiam. Atvažiuojame į Bran miestelį. Aplankome pilį – kitiems lankytis nepatariu nebent važiuosit pro šalį (mes darėm lanką). Taigi pilis niekuo neypatinga ir su knyga visiškai nesiejama. Žinoma, aplinkui pilna prekeivių ir visokių pramogų susijusių su Drakula, bet kadangi buvome pasiskaitę iš anksto, kad visa istorija buvo išgalvota tai ypatingos atmosferos ir nepajutome. Važiuojame toliau. Pradėjo temti, bet kur nakvosim dar nežinom, nes neplavome iš anksto ir norėjom kuo toliau nuvažiuoti. Pasisukinėję kaimeliuose aplinkui lekiam toliau, nes nieko nerandam. Tiesa tą dieną pamatėme gudžių kaimų su arkliais, čigonais ir siaurais keliukais. Matome, kad tuoj bus blogai, nes priekyje kaupiasi debesys ir žaibuoja. Užsukame į pakelės motelį bandydami rasti kambarį. Kambarių neturi, bet pasiūlo namuką – sutinkam pažiūrėti ir lengvai nustembame, nes paėję už kampo pamatome didžiulį, tvarkingą kempingą su baseinu ir nameliais. Vietoje pavalgome ir einame miegoti, nes žinom, kad rytoj laukia įdomi ir sunki diena.

4 diena. Kelionė į Bukareštą per Transfagarašaną. Transfagarašanas tai 90 km kelias per kalnus, kuris pakyla iki 2 km aukščio iš esmės pagrindinis mūsų kelionės tikslas. Siauras su daug posūkių, todėl mėgstamas motociklininkų ir įspūdingi vaizdai todėl daug ir paprastų keliautojų. Jeremy Clarkson įvardino tai kaip geriausią kelią Europoje. Leidžiamės į kelią. Viskas vyksta sklandžiai, dažnai stojam, fotkinamės ir mėgaujamės vaizdais bei važiavimu. Kirtę kalnus toliau judame link sostinės – Bukarešto. Važiuoti dar nemažai apie 200 km. Saulė pakankamai aukšta, todėl su juodomis aprangomis karštoka. Važiuojame greitai, bet dažnai tenka stoti atsigaivinti. Jau sutemus pasiekiam Budapeštą ir traukiam link viešbučio. Radę jį šiek tiek sunerimstame, nes rajonas neatrodo pats saugiausias, bet registratūroje nuramina – jie dirba visą naktį, o kitoj pusėj gatvės kažkoks policijos komisariatas taigi motociklai saugūs. Apie 12 val. nakties išeiname į miestą. Jau pakeliui pradėjom juo žavėtis, nes architektūra įspūdinga. Mums pasisekė – kaip tik tomis dienomis kai mes lankėmės ten vyko tarptautinis teatro festivalis ir kiekvienoje gatvėje, ant kiekvieno kampo vyko skirtingi performansai, todėl žmonių buvo apstu.

5 diena. Judame į Bulgariją. Ši diena buvo be įdomesnių įvykių. Nepaisant didelio karščio (motociklo termometras rodė +38 C) ir jo kamuojamo nuovargio pasiekėme Bulgariją ir pasirinktą kurortą Sunny Beach, kuriame praleisime dvi naktis. Apie kurortą. Niekam nepatarčiau ten važiuoti ilsėtis. Iš pradžių pasijautėme kaip Palangoj – viskas padaryta pigiai ir ryškiai, groja rusiška muzika ir prieš 50 metų statyti viešbučiai pirmoje eilėje prie jūros (nerenovuoti). Vakare išėjome pažiūrėti naktinio gyvenimo. Jeigu trumpai – daug alkoholio, girtų 18-20 metų jaunuolių ir vakarėlių ant kiekvieno kampo. Taigi jei norite tokio poilsio ši vieta jums tiks, mes liko nusivylę.

6 diena. Niekur nevažiuojam, perkaistam saulėje, ilsimės, perkam lauktuves ir norim judėti toliau.

7 diena. Važiuojam į Graikiją. Ryte susikraunam daiktus, pasimaudom baseine ir važiuojam toliau. Čia taip pat įdomesnių nuotykių nebuvo – sėdom ir nuvažiavom. Atvykę nudžiugome – butas kurį išsinuomojome su balkonu, vaizdu į jūrą ir promenadą.

8 diena. Vėl gulim prie jūros, tik šį kartą po skėčiais, apžiūrimą savo kurortą (Kavalą) ir džiaugiamės, kad nusprendėme neapsiriboti Bulgarija, bet pasiekti ir Graikiją.

9 diena. Seven Rila lakes link. Jau pripratę prie kelionės ritmo susipakuojam daiktus ir judam atgal į Bulgariją. Tikslas – Seven Rila lakes. Maždaug 300 km ir 4,5 val. kelio. Galima sakyti toks mažas ratukas aplink Kauną. Vėl gi be nuotykių. Nuvažiuojam, susirandam nakvynę, pavalgom, atsigeriam vietinio vyno ir ruošiamės rytojaus kelionei į kalnus.

10 diena. Nuo nakvynės vietos iki keltuvo apie 20 km. Pasidarom pusryčius, susimetam daiktus ir pirmyn. Atvykstame į vietą, nusiperkam keltuvo bilietus į abi puses ir kylam į viršų. Iš karto matome, kad nieko gero nebus, nes kylame į debesis. Buvome teisūs. Keltuvas pakelia iki maždaug 2 km aukščio, bet kad norint pamatyti gražiausius vaizdus tenka dar palypėti apie 500 m. Lipam. Kartais debesys truputį prasisklaido ir galima matyti šiek tiek vaizdo į kurią nors pusę. Galiausiai po gerų dviejų valandų lipimo pasiekiam gražiausią vietą, kurioje turėtų matytis visi 7 ežerai. Na ir mums pasiseka – debesys prasisklaido. Nieko nelaukęs pradedu traukti iš kuprinės droną, kad būtų galima viską nufilmuoti. Deja, už maždaug minutės laiko pradėjo lyti ir vėl užėjo debesys... Kažką visgi spėjome pamatyti. Beliko kelionė žemyn. Žinodami, kad turim nemažai laiko neskubėdami pradėjom leistis link keltuvo. Pasifotkindavom, pavalgydavom, pasifilmavom su dronu. Po kurio laiko lipimo supratome, kad kažkas negerai, nes lipime jau nemažai o keltuvo vis dar nėra, nors prieš tai buvusioje stotelėje buvome įsitikinę, kad liko 10-20 minučių lipimo. Kai pasūrėjome į laikrodį ir pamatėm, kad jau beveik 18 val. supratom, kad į apačia greičiausiai teks lips pėsčiomis, nes paskutinis keltuvo reisas 18 val. Belipant buvo apėmęs ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir baimė. Žodžiu buvo visko. Lipdami sutikom ukrainiečius, kurie buvo taip pat pasiklydę kaip ir mes. Kadangi jie buvo su mažais vaikais, tai išsikvietė džipą ir laukė kol juos paims. Mes nusprendėme eiti toliau. Eidami priėjimo kaimą, kuriame gyveno kaubojus - buvo keli mediniai nameliai ir nemažai arklių. Paklausėme kur esam ir kiek dar iki apačios. Pasakė, kad apie 40 minučių pėsčiomis ir parodė kelią. Grįžo gera nuotaika ir smagiai keliavom toliau. Parėjom greičiau, negu sakė ir iš visiškai priešingos pusės negu tikėjomės. Sėdome ant motociklų ir po neplanuotai ilgo kelaivimo grįžome į svečių namus.

11 diena. Kelionė į Belgradą. Antras kartas per kelionę kai lyja. Lietus nestiprus todėl papildomų priemonių nuo lietaus netraukiame. Lijo gan ilgai tačiau nestipriai. Pasiekėme pasienį. Kaip visada nestovim eilėje ir važiuojame į priekį. Pirmą kartą išgirstame nusiskundimų, bet serbiškai tai nelabai ką ir suprantame. Šiaip gal ir nebūtume važiavę į priekį, nes eilė nebuvo ilga, tačiau lijo ir buvo gan šalta, todėl leidome sau. Įvažiavus į Serbiją dar kurį laiką lijo, autostradoje maudė vilkikai, tačiau neilgai. Oras greitai vėl pasikeitė ir šildė saulutė. Sustojome papietauti (nustebome, kad atsiskaityti galima beveik visomis valiutomis ir kortele) ir toliau važiavome Belgrado link. Šioje apkarpoje kolega įsigudrino pamesti kuprinę su bulgariškų bičių kalnų medumi, bet kažkokiu stebuklingo būdu iš paskos važiavęs autobuso vairuotojas sugebėjo jam parodyti, kur ji nukrito. Grįžę atgal radome dieduką, kuris buvo atvažiavęs žvejoti ir pamatęs kuprinę ją priglaudė. Vakarop pasiekėme Belgradą – pasižvalgėme po miestą ir grįžome ilsėtis.

12 diena. Budapeštas. Vienintelis tikslas šiame mieste buvo surasti burgerius, kuriuos valgėme pernai ir įsitikinti ar jie tikrai buvo toki skanūs kaip mums atrodė. Deja, teko nusivilti. Tikriausiai pernai buvome labiau išalkę. Apvažiavome naktinį Budapeštą, pasigrožėjome panorama, aplankėme Budos rūmus, vos negavome baudos už parkavimą ant šaligatvio (negavom nes buvom užsieniečiai) ir patraukėme miegoti.

13 diena. Paskutinė maršruto stotelė – Zakopanė. Kelias atrodė neilgas tik 320 km, tačiau neįvertinome, kad beveik visą laiką teks važiuoti per miestus, miestelius kaimus ir truputį Slovakijos kalnų. Vengrijoje sugebėjome nusifotkinti su radaru ir po mėnesio gavome baudas. Apie 17 val. vakaro pasiekiama Zakopanė. Mūsų tikslas čia – pasikelti į kalnus. Su visais daiktais ir aprangomis patraukiame tiesiai link keltuvo. Atvykę susiduriam su problema – nuo parkingo reikia eiti 1,5 km. Suprantame, kad taip apsirengus bus sunku ir sprendžiame ką daryti. Iki paskutinio pakilimo turime apie 1,5 val. Kadangi buvau pesimistas ir jau norėjosi namo – siūlau važiuoti, kad kitą dieną būtų mažiau kelio. Bet galiausiai priimame sprendimą jeigu greitai susirandame kur apsistoti, liekame čia. Kadangi buvome pačiame sezono įkarštyje tai spūstys gatvėse laukė ant kiekvieno kampo. Pasisekė, kad važiavome motociklais, tad visur pralėkėme kiaurai. Per pusvalandį susirandame nakvynę, išsimetam daiktus, persirengiam ir varom į kalnus. Beveik paskutiniai įlipam į keltuvą, bet spėjam. Pasigrožim vaizdais, truputį sušąlame, nes įvertinam temperatūrų skirtumo, grįžtam į kambarį ir einame ilsėtis prieš varginančią rytojaus kelionę namo.

14 diena. Į Lietuvą. Atsikeliam, susidedam lagaminus ir važiuojam iš Zakopanės su planu pakeliui papusryčiauti. Pakeliui spūstys kaip Vilniuje piko metu. Tenka apvažinėti. Sustojame pavalgyti ir judame toliau. Autostradoje vėl didžiulė spūstis – priekyje avarija. Vėl visus apvažiuojame. Ir artėjama namų link. Pasiekiame Varšuvą – piko metas vėl spūstys. Taip vargais negalais pasiekiame Belystoką. Ten apsiperkam, kaip visi padorūs lietuviai, ir traukiame link namų (apie 250 km). Kelias atrodo trumpas, miego nesinori ir apie 12 val. nakties kertame sieną. Paskutinė kelio atkarpoje jokių nesklandumų neaptiriame ir sėkmingai grįžtame namo.

Taigi gan trumpai tokia buvo ši kelionė. Galėčiau dar rašyti ir rašyti, bet abejoju, kad ir šį tekstą kas nors perskaitys iki galo. Jeigu kam kils klausimų tai nuvažiavome 5 300 km, motociklai dirbo puikiai, jokių didesnių problemų nepatyrėme. Šiuo metu jau esame nusipirkę kitus motociklus ir planuojame šios vasaros nuotykius.

Simas