Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Apie involiuciją ir evoliuciją

Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas
Nuotraukos

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu”, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija” verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama” daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis!