|
|
|
Senatvė ne nuodėmė
|
Pažįstamų pensininkų šeima neseniai pasakojo, jog jie niekada nebuvo tokie laimingi kaip dabar. Valgo ką nori, ryte lankosi baseine, vakare – teatre, keliauja. Štai neseniai nuskrido į Siciliją, kur puošniu kruiziniu laivu iš Palermo plaukė į Barseloną, pakelyje sustodami šešiuose miestuose.
Netikite. Sakote, fantazuoju. Prisiekiu, man tikrai tai pasakojo pensininkų šeima iš Vokietijos. Aha, dabar jau tikite. O apie mūsų pensininkų gyvenimą vaizdingiausiai gali papasakoti ponia Grasilda, nors ir kiekvienas rastų tam tinkamų žodžių.
Gustavas Floberas, prancūzų rašytojas, „Madam Bovari“ autorius, dažnai draugams sakydavo: „Na, pakalbėkim apie tikrą gyvenimą.“ „Norint kalbėti apie mūsų tikrą šiandieninį gyvenimą, reikia kalbėti apie pensininkus“, – girdėjau vieno garbaus amžiaus žmogaus pamąstymą.
„Eime, aš žinau trumpesnį kelią“, – tokiais Mozės žodžiais prasidėjo žydų tautos kelionė per dykumą. Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.
Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos.
O ar matėte pas mus kad ir tokį vaizdelį? Prie staliuko sėdi senjorų porelė – abu pražilę, jau pensininkai, tačiau jų akys linksmos lyg jaunuolių. Anksčiau jie, žinoma, dirbo, tačiau ir uždirbo, kad galėtų laiką leisti restorane, keliauti.
O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu, dainuoti, šokti... Kai kurios kavinės, kartą per metus nemokamai vaišina pensininkus puodeliu kavos ar arbatos (turtingesnės prideda dar sausainį ar saldainį), tą dieną nemokamai pensininkus pakviečia muziejai ir teatrai. Tai ir viskas.
Mano galva, geriau jau šito nebūtų. Nes tai tarsi įžeidimas.
Ar matėte šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės – pastarųjų savininkai tikisi, kad tokių padavėjų kojos atpirks maisto kokybę. Pensininkų gausėja ir Vakarų pasaulio šalyse, tačiau abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirūpins.
Tiesa, dėl tų pramogų pensininkams, tai 2009-aisiais Europos kultūros sostinės organizatoriai sumanė šokančių pensininkų projektą. Girdi, sostinės Sereikiškių parke pagyvenę miestiečiai galėtų susirinkti, polkutę sutrenkti ar valso žingsneliu pajudėti. Graži mintis! Tik spręskite patys, ar organizatoriams pensininkai rūpėjo, ar jų pačių kišenės, nes projektą jie įvertino 250 tūkst. litų. Nes kvietėsi kažkokį šokių žinovą britą su asistentais – kaip kitaip pinigus „išplausi“.
Pabuvoję netoli Krokuvos esančiuose Veličkų druskų kasyklose pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos keliauti.
Girdėjau klausiant, kodėl, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarų pasaulio įstaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiu. Kodėl? Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.
Teko stebėti nemažai garbaus amžiaus žmonių. Į akis krito prigesę jų žvilgsniai, bet vienas kitas rasdavosi ir gyvesnis. Tie, kurių žvilgsnis ir balsas buvo žvalūs, nesiskyrė nuo trisdešimtmečių, na, gal ne, tarkime, nuo keturiasdešimtmečių savo veiklumu, smalsumu tam, kas vyksta aplink juos.
Viename tekste užtikau žodžius „Laimingas senatvės laukimas“. Ar metai skaičiuoja senatvę? Ar senas būtinai senas? Amžini klausimai. Juk žmogaus metai – tai tik skaičius. Artėjant senatvės link, neturėtų švaistyti laiko barniams, priekaištams, nesantaikai. Visad gyvenime, o ypač senatvėje reikia kolekcionuoti gerus žmones, žodžius, vaizdus, darbus. Ir apie mirtį galvoti nėra ko. Tiesa, šansų nemirti nėra daug. Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. O visa, kas suteikta žmogui – jaunystė, meilė, sveikata, groži, paženklinta laikinumo.
Giliau pagalvojus, mūsų pensininkai ir patys šiek tiek apkiautę. Štai lova visatoje visada aktuali, o įdomu, kokia būtų statistika apie mūsų pensininkų seksą. Skaičiau, kad kažkas bandė šią sritį patyrinėti ir teigia, kad seksu pas mus užsiiminėja 38 proc. pensininkų. Gal ir neblogai, bet geriau pagalvojus – o kur kiti 62 proc.? Vyrai kaltina pasenusias ir nebeįdomias savo antrąsias puses, bet girdėjau septyniasdešimtmetę moterį teigiančią, jog ji galėtų dar puikiai užsiiminėti seksu, bet viskas, girdi, priklauso nuo partnerio.
Daugiau nei seksu pensininkai domisi politika ir jie čia įžvalgūs. Aišku, dažniausiai dabar jų lūpose skambanti pavardė – Donald Trump. Viena skaudžiausių Amerikos dienų, kai buvo sunaikinti du 110 aukštų dangoraižiai – 09.11, o naujojo Amerikos prezidento išrinkimo diena – 11.09.
Lapkričio 1-ąją, kaip supratau, mūsų televizijų programos buvo skirtos Vėlinėms, išėjimui, mirusiųjų pagerbimui. Ta proga pirmasis LRT kanalas parodė du filmus apie garbaus amžiaus žmones. Suprask, tinkamus išėjimo temai.
Pagal Janinos Survilaitės romanus režisieriaus Algimanto Puipos kurtas filmas „Edeno sodas“ bando parodyti tokią Lietuvą, kuri galėtų būti ateityje. Mūsų šalis – finansiškai stipri valstybė, į kurią su didžiausiu džiaugsmu keliauja imigrantai, o Vilnius tampa labai modernus tautų katilas, kuriame yra ir tramvajai, ir dar kiti utopiniai dalykai. Į Lietuvą oriai savo senatvę sutikti ir ramiai likusias dienas nugyventi atvyksta turtingi lietuviai, kurie apsigyvena prabangiame, ant ežero kranto įsikūrusiame pensione, įrengtame senoviniame dvare.
Viskas būtų tarsi ir gerai, bet filmas nuvilia nuo pirmųjų minučių. Seniai bemačiau vienoje vietoje tiek gerų lietuvių aktorių ir taip prastai bevaidinančių. Jei ką reikėtų filme išskirti, tai nebent operatoriaus darbą.
Kažkas pastebėjo, jog filmo moto yra „Kuo greičiau ir lengviau“. Brandi, elegantiška dama piktinasi, kad gydytojai jos vėžiu sergančią motiną maitina vitaminais, tuo tarpu paprasčiau būtų ją civilizuotai nugalabyti. Kitas personažas taip pat daug nedvejodamas pasirenka eutanaziją ir net įtikina pastorių, kad kitaip pasielgti jis negali. Priežastis – ne tik liga, prikausčiusi jį prie lovos, bet ir faktas, kad aplinkui nėra būrio vaikų ir anūkų, kuriuos stebint būtų galima susitaikyti su savo negalia.
Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino filmas „Atsiprašau“ sukurtas jau senokai, tačiau jis bent mane labiau žavi nei „Edeno sodas“. Sūnus, tik grįžęs gimtinėn puola remontuoti senų tėvų namus. Tačiau tėvukams toks remontas atrodo nesuprantamas ir jie tai traktuoja tik kaip „katastrofą“. Tėvukas per sąmyšį išeina iš namų ir niekur jo neradęs sūnus vakare pasakoja, kaip senolis – jaunutis inžinierius, aerosporto entuziastas, kartą nusileido savo lėktuviuku šventoriuje per mišias, kaip visų atsiprašinėjęs: atsiprašau, kad sutrukdžiau jums pamaldas.
Ir nors pabėgėlis grįžta, sūnus jam nepaklusdamas išmeta visus vaistus ir įpila konjako... Kaip natūraliai filme skamba žodžiai tarsi sentencijos: „Svarbiausia gyvenime yra laisvė“ ar „Gyvenimas nepaaiškinamas, jis nugyvenamas“. O štai miestelio gydytojas močiutei pakiliai sako: „Gyvensit dar dešimt metų“. „Tiek mažai?“ – nustemba ligonė. „Aš norėjau pasakyti mažiausiai dešimt“, – pasitaiso gydytojas. „Nepasakėte“, – konstatuoja senutė.
Jeigu manęs kas paprašytų išvardyti įsimintiniausius filmus apie senatvę, paminėčiau Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelę“, Frederico Fellini „8 su puse“, Francis Ford Coppolo „Krikštatėvį“ ir Bruce Beresfordo „Ponios Deizės vairuotoją“.
Užtikau apklausą, kur suskirstyta, ką galvoja žmonės sulaukę senatvės ir pensijos: ilgai lauktos atostogos – 12 proc., didelė ir sunki našta vaikams – 5 proc., gyvenimo etapas, kurio nenorėtumėte sulaukti – 21 proc., tiesiog nauja patirtis – 42 proc., dramatiškų pasikeitimų metas – 9 proc., pasiruošimas mirčiai – 11 proc. Bet tai iš užsienio spaudos. Mūsiškiai pensininkai gal atsakytų kiek kitaip, nors gal ir panašiai.
Gal šiek tiek vyresnis už mane bičiulis neseniai pasibėdavojo: „Senatvė jau.“ Paguodžiau jį sakydamas, jog senatvė tai ne nuodėmė. Nors geriau pagalvojus – tai ir aš juk jau senas vazonas. Antra vertus, reikia džiaugtis, jei jame dar auga gėlės.
Vis prisimenu ne taip seniai mus palikusį lietuvių dailės klasiką, nacionalinės premijos laureatą, tapytoją Algirdą Petrulį. Tie, kurie metrą Algirdą Petrulį pažinojo, prisimena subtilų jo humoro jausmą.
Dailininkas išėjo sulaukęs 95-erių, tad dažnai, lietuvišku papratimu buvo klausiama apie menininko sveikatą. „Kodėl aš turiu mirti?“ – į klausimus apie sveikatą atsakinėjo svečias. Dailininkas papasakojo, jog kartą netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. „Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų“, – toliau šmaikštavo metras. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas. „Ar gali būti puiki sveikata žmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?“ – mėgdavo juokauti menininkas.
Kartą einant gatve jam atsirišo bato raištelis. Susilenkti nepajėgė, o eiti sunku, kliūva. Paprašė praeinančios moters pagalbos. Toji užrišo ir dėkojančiam dailininkui prisistatė: „Aš juk jūsų mokinė.“ Tų mokinių daug, nes A. Petrulis ilgai dėstė dailės institute, tad kai gatvėje jį kas nors sustabdydavo ir prisistatęs buvęs jo mokiniu klausdavo, ar dėstytojas tokį studentą prisimenąs, metras nedvejodamas atsakydavo: „O kaipgi!“
„Taip jau gyvenime yra, kad prisimeni tik savo dėstytojus ir vos vieną kitą, kuriam pats dėstei“, – sakė menininkas. Sakė prisimenąs dar ir tuos, su kuriais kartu mokėsi. Juokaudavo, jog ar galima pamiršti jo kartos dailininkių Šleivytės, Kreivytės, Kuprytės ir Klišiūtės bendrą parodą. „Aš tas pavardes prisimenu ne dėl kažko, o būtent todėl, kad tai buvo puikios dailininkės“, – pasakojo A. Petrulis.
Veik šimtmečio sulaukęs metras pasakojo, jog dažnai jam tenka atsakinėti į klausimą-konstatavimą: „Tai dar tapai?“ A. Petrulis atsakydavo, jog keisti profesiją jau jam vėloka, o tapyti nėra sunku. Tiesa, sakė pamąstąs, jog gal dar galėtų pinti krepšius, bet tam reikia eiti į mišką ir pasiruošti medienos. O ką įkūnyti drobėse – dar suprantąs, nes mano, kad protauja normaliai, pavyzdžiui, vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiria.
Prisimenu šmaikštų jo pasakojimą apie japonų delegacijos viešnagę Vilniuje ir jo parodą. Priiminėjant tuos garbius japonus viešbutyje „Plaza“, kurį metras vadino tiesiog Kristinos viešbučiu, buvo nuspręsta, kad yra reikalinga skoninga ir kultūringa aplinka, kurią gali sukurti Algirdo Petrulio paveikslai. Tapytojas juokavo, jog ta paroda aplenkė net irgi ilgai išgyvenusį dailininką Ticianą, kuris mirė sulaukęs 99-erių, nes garsusis pasaulio menininkas su savo paveikslas nebuvo taip aukštai pakilęs kaip lietuvis – A. Petrulio paroda vyko 16-ajame viešbučio aukšte.
Linksmų dailininko pasakojimų buvo galima klausytis ir klausytis. „Lietuva – nevykusių paminklų šalis“, – sakydavo jis, prakalbus apie mūsų meno problemas. Klausdavo, ar pastebėjome, kad Vilniuje Gediminas laiko kardą ašmenimis į delną.
Bet grįžkime prie mūsų senjorų. Kažkas Šiaulius pavadino pensininkų miestu. Girdi, įlipi į autobusą – vien pensininkai, užsuki į prekybos centrą – irgi, į banką – tas pat... Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Tai jiems svetimas pasaulis. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti.
O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Nors šiaip jau mūsų pensininkai kitokie nei anie kapitalistinio naivumo jų kolegos. Mūsiškiai – socializmo našlaičiai, gyvenę SSSR, todėl yra ironiški. Jie supranta, kad keista ir juokinga dabar laukti, kol likę namie pensininkai, vaikai ir bandiūgos pastatys tautą ant kojų ekonomiškai. Ar mes jau dugne? Sako, taip. Tai tuomet kas ten iš apačios dar beldžiasi?
Baigsiu Henriko Heinės eilėraščio ištrauka, kurią prisiminiau kai neseniai viename iš savo interviu jį pacitavo prof. Vytautas Landsbergis: „Šiaurės jūros pakrantėje stovi jaunas vyras,/ žiūri į bangas.../ Sakykit, kas yra žmogus?/ Iš kur atėjo jis./ Ir kur jis eina?/ Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių?/ O bangos ošia amžiną ošimą,/ Sau švilpia vėjas,/ Debesys skrajoja, /Ir laukia atsako kvailys.“