Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Tikros istorijos

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku
Nuotraukos

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.

Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“

Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“

Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“

Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.

Štai tokia netikėta abipusė laimė..

************

Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.

Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.

Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“

Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!

************

Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.

Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.

Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.

Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.

************

Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.

Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!

************

Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.

Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.

O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt