Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kūnų išpažintis: ko galime išmokti

Jei­gu pa­pra­šy­si­me iš­var­dy­ti, kas bū­din­ga va­do­vų kū­no kal­bai, grei­čiau­siai dau­ge­lis nu­ro­dys bent ke­le­tą pa­grin­di­nių bruo­žų
Nuotraukos

„...te­gul ta­vo kū­nas pri­klau­so tam, ku­ris my­lės ta­vo ap­nuo­gin­tą sie­lą...“ Šiais Char­lie Chap­li­no žo­džiais drą­siau pra­dė­ti iš­pa­žin­tį be žo­džių – tie­siog kū­nu. Pa­si­telk­da­mi ži­nias to, ku­riam kū­no kal­bą skai­ty­ti – kaip mums laik­raš­tį var­ty­ti, iliust­ruo­ja­me mies­to ir ra­jo­no va­do­vų kū­no kal­bos pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus ir pa­tei­kia­me pra­džia­moks­lį tiems va­do­vams, ku­riems rū­pi ne tik tai, ką jie sa­ko, bet ir kaip sa­ko. Ir ne­ap­si­mes­ki­te, kad vis­ką ži­no­te, ypač jei­gu da­bar ran­kas lai­ko­te ki­še­nė­se!

Įžval­go­mis da­li­ja­si aso­cia­ci­jos „In­te­lek­ti­nio ka­pi­ta­lo ug­dy­mas“ (www.suc­cess.lt) di­rek­to­rius, „Sva­jo­nių mo­kyk­los“ va­do­vas ir lek­to­rius Lau­ry­nas PEČ­KAI­TIS, še­še­rius me­tus ve­dan­tis se­mi­na­rus ko­mu­ni­ka­ci­jos, efek­ty­vaus mo­ky­mo­si ir ki­to­mis te­mo­mis, pro­fe­sio­na­lus kou­čin­go spe­cia­lis­tas (ICF), neu­ro­ling­vis­ti­nio pro­gra­ma­vi­mo meist­ras (Mask­vos NLP ins­ti­tu­tas), Ene­ag­ra­mos prak­ti­kas (EC­TA), mo­ko­mo­jo DVD „Vis­kas apie kū­no kal­bą“ au­to­rius.

– Jei­gu pa­pra­šy­si­me iš­var­dy­ti, kas bū­din­ga va­do­vų kū­no kal­bai, grei­čiau­siai dau­ge­lis nu­ro­dys bent ke­le­tą pa­grin­di­nių bruo­žų. Ta­čiau, ko ge­ro, svar­biau ge­bė­ti at­skir­ti su­vai­din­tus ir tik­ruo­sius va­do­vų kū­no kal­bos siun­čia­mus sig­na­lus. Tad ko­kie yra iš­moks­ta­mi ir pa­gal ko­kius siun­čia­mus sig­na­lus at­pa­žin­ti tik­rą va­do­vą?

– Tik­ras va­do­vas tas, ku­ris pa­gal pa­šau­ki­mą ir psi­cho­lo­gi­nį ti­pą yra va­do­vas. Tie­siog jei va­do­vau­da­mas esi sa­vo ro­gė­se, vi­si ap­lin­ki­niai tai be žo­džių jaus. Ta­čiau tam tik­ri niu­an­sai be žo­džių pa­di­di­na va­do­vo au­to­ri­te­tą. Už­sie­nio vals­ty­bė­se vie­ši as­me­nys daž­nai dir­ba pa­gal įvaiz­džio spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jas, Lie­tu­vos po­li­ti­kams tre­ni­ruo­čių la­bai trūks­ta. Jei už­duo­čiau klau­si­mą – ko­dėl šo­kė­jai vaikš­to to­kie iš­si­tie­sę, grei­čiau­siai ne­at­sa­ky­si­te, kad jie to­kie gi­mė. Bet ko­kios kū­no kal­bos ir pir­mo įspū­džio ga­li­ma iš­mok­ti. Pir­miau­sia nu­si­fil­muo­ki­te sa­ve sa­kan­tį vie­šą kal­bą. Pa­žvel­ki­te į sa­ve kaip klau­sy­to­jas ar pa­val­di­nys. Ko­kį įspū­dį jums su­da­ro tas žmo­gus? Ką ga­li­ma pa­to­bu­lin­ti? Tuo­met ko­mu­ni­kuo­da­mi su ki­tais tie­siog sten­ki­tės lo­giš­kai val­dy­ti sa­vo kū­no kal­bą. Anks­čiau ar vė­liau tai taps jū­sų įpro­čiu ir cha­rak­te­rio da­li­mi. Mū­sų kū­nas tie­sio­giai su­si­jęs su vi­di­ne sa­vi­jau­ta, cha­rak­te­riu, jis vi­sa­da iš­duo­da, kas sly­pi vi­du­je. Iš ki­tos pu­sės, są­mo­nin­gai dirb­da­mas su sa­vo įvaiz­džiu ir val­dy­da­mas kū­no kal­bą, aš for­muo­ju vi­di­nes sa­vy­bes.

– Ko­kia va­do­vo kū­no kal­ba tu­rė­tų bū­ti – ar yra ko­kie ka­no­nai, tai­syk­lės, gal­būt to mo­ko­ma­si?

– Yra tam tik­ros tai­syk­lės, ku­rių lai­ko­ma­si ofi­cia­liuo­se san­ty­kiuo­se. Vi­sų pir­ma, svar­bi tvir­ta, tie­si lai­ky­se­na, sto­vė­se­na, ei­se­na. Tik įė­jęs į nau­ją ap­lin­ką aki­mis iš­si­rin­ki­te tiks­lą, iki ku­rio ei­si­te. Tuo­met jū­sų ei­se­na at­ro­dys už­tik­rin­ta. Ne ma­žiau svar­bus tvir­tas kon­tak­tas su že­me. Svy­ruo­jan­tis, tryp­čio­jan­tis, vie­to­je ne­nu­sto­vin­tis va­do­vas su­da­ro ner­vin­go žmo­gaus įspū­dį. Stre­si­nė­je si­tu­a­ci­jo­je siū­lau at­si­sto­ti kiek įma­no­ma stip­riau, pa­jus­ti, koks tvir­tas yra pa­grin­das po ko­jo­mis, kiek ener­gi­jos ja­me. Min­ti­mis pa­jus­ki­te grin­dis kiek­vie­na sa­vo pė­dų ląs­te­le ir pa­tys ne­pa­ste­bė­si­te, kaip pra­dė­si­te jaus­tis už­tik­rin­tai. Pa­kan­ka­mas akių kon­tak­tas – tai su­da­rys at­vi­ru­mo įspū­dį. Ta­čiau ne­žiū­rė­ki­te į pa­šne­ko­vo akis ve­rian­čiu žvilgs­niu il­giau nei 3 se­kun­des, kai su­si­tin­ka­te pir­mą kar­tą, ar dau­giau nei 70 proc. vi­so po­kal­bio lai­ko. Nes to­kį žvilgs­nį jis ga­li in­ter­pre­tuo­ti kaip as­me­ni­nį puo­li­mą ar no­rą kon­fron­tuo­ti.

At­vi­ri ran­kų ges­tai. Ran­kos tie­sio­giai pa­ro­do, ar aš esu nuo­šir­dus, at­vi­ras, nie­ko ne­sle­pian­tis, pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi. Įvai­rūs blo­kai, „už­tva­ros“ iš ran­kų ar jo­se lai­ko­mų daik­tų be žo­džių jū­sų pa­šne­ko­vui nu­siun­čia ži­nu­tę, kad jūs ne­lin­kęs iki ga­lo at­si­ver­ti, kaž­ką nu­ty­li­te ar sle­pia­te ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, ner­vin­gu­mą, o gal prie­šin­gai – „pa­si­kė­li­mą“. Tą pa­tį reiš­kia ir ran­kų lai­ky­mas ki­še­nė­se ar už nu­ga­ros. Bet ku­riuo at­ve­ju ko­mu­ni­ka­ci­jai šie ges­tai ža­lin­gi. Po vie­no se­mi­na­ro prie ma­nęs pri­ėjo il­ga­me­tis Sei­mo na­rys Ka­zi­mie­ras Uo­ka ir ta­rė: „Lau­ry­nai, il­gus me­tus ste­bė­jau sa­vo ko­le­gas po­li­ti­kus ir pa­ste­bė­jau ten­den­ci­ją – tie, ku­rie kal­bė­da­mi su žur­na­lis­tais ar ko­le­go­mis lai­kė ran­kas ki­še­nė­se, anks­čiau ar vė­liau su­si­kom­pro­mi­ta­vo.“

Kla­si­ki­niai va­do­vo / vie­šai kal­ban­čio žmo­gaus ran­kų ges­tai: ran­kos lais­vai „ka­bo“ šo­nuo­se; su­glaus­tos del­nais ir lai­ko­mos prieš sa­ve ran­kos, kai vie­na yra vir­šu­je, ki­ta – apa­čio­je; prie­šais sa­ve lai­ko­mos ran­kos, kai skir­tin­gų plaš­ta­kų pirš­tai re­mia­si ga­lais. Lai­ky­da­mie­si šių pa­ta­ri­mų be žo­džių su­kur­si­te aukš­tą au­to­ri­te­tą kaip va­do­vas.

Lė­ti, re­zer­vuo­ti ges­tai. Jei po­kal­bio te­ma rim­ta, yra ben­dra tai­syk­lė ges­tams – ran­kos tu­rė­tų ju­dė­ti pa­kan­ka­mai lė­tai, už­tik­rin­tai ir siau­rai, t. y. „ne­iš­ei­ti“ aukš­čiau nei jū­sų kak­las, že­miau nei juos­muo ir pla­čiau nei pe­čiai. Taip su­kur­si­te ži­nan­čio, ką sa­ko, va­do­vo įspū­dį.

Sto­vė­ki­te dė­me­sio cen­tre – su­kur­si­te pa­si­ti­kin­čio žmo­gaus įspū­dį.

Ly­gia­ver­tis (abie­jų pa­šne­ko­vų rie­šo kam­pas vie­no­das), tvir­tas ir pil­nas ran­kos pa­spau­di­mas. Pa­gal ty­ri­mus, ver­slo sa­vi­nin­kai, ieš­ko­da­mi va­do­vo sa­vo įmo­nei, mie­liau ren­ka­si tai­syk­lin­gai, tvir­tai spau­džian­tį ran­ką nei ide­a­liai iš­oriš­kai at­ro­dan­tį. Ran­kos pa­spau­di­mas tie­sio­giai de­monst­ruo­ja jū­sų cha­rak­te­rį.

– Ar įma­no­ma pa­gal kū­no kal­bą nu­sta­ty­ti, koks tai va­do­vas, ir kaip tai pa­da­ry­ti?

– Pa­gal kū­no kal­bą ne tik nu­sta­to­me, su ko­kiu va­do­vu ben­drau­ja­me, bet ir ap­skri­tai apie kiek­vie­ną žmo­gų su­si­da­ro­me pir­mą įspū­dį, ku­ris la­bai svar­bus ben­dra­vi­mui at­ei­ty­je. Pir­mą įspū­dį su­si­da­ro­me to­kiais eta­pais: „nu­ske­nuo­ja­me“ sa­vo pa­šne­ko­vą nuo gal­vos iki ko­jų: lai­ky­se­na, ei­se­na, sto­vė­se­na (tai su­da­ro 50 pro­cen­tų pir­mo įspū­džio), už­mez­ga­me akių kon­tak­tą, pa­spau­džia­me ran­ką ir pa­si­svei­ki­na­me. Vi­sa tai – jau 90 pro­cen­tų įspū­džio. Koks žmo­gus jums pa­si­ro­dė, kai jį ma­tė­te pir­mą kar­tą, to­kį jį grei­čiau­siai ir at­ei­ty­je ma­ty­si­te.

– Ar be­na­miu per­si­ren­gęs gan di­de­lės įstai­gos ar įmo­nės va­do­vas per aki­mir­ką ga­li pa­keis­ti ne tik sa­vo iš­vaiz­dą, bet ir kū­no kal­bą? Kaip jam ne­iš­si­duo­ti – ar įma­no­ma to­kius da­ly­kus pa­ly­gin­ti, ar įma­no­ma pa­si­keis­ti vaid­me­ni­mis?

– Ne­iš­si­duo­ti, aiš­ku, ga­li­ma, nes dau­gu­ma mū­sų ste­bė­da­mi ap­lin­ki­nius daž­niau­siai per­ne­lyg grei­tai da­ro­me iš­va­das, ku­rios ga­li bū­ti ir klai­din­gos. Pa­tį pir­mą įspū­dį apie žmo­gų su­si­da­ro­me per pir­mas 3 se­kun­des, kai tik jį iš­vys­ta­me. Tos pir­mos se­kun­dės le­mia apie 50 pro­cen­tų nuo­mo­nės apie jį. Jų me­tu įver­ti­na­me ir ap­ran­gą, ir lai­ky­se­ną, ei­se­ną, sto­vė­se­ną. Už­me­ta­me akį, pa­ma­to­me be­na­mį ir ta­ria­me sau – vis­kas su juo aiš­ku. Dar dau­giau – ap­ran­ga, uni­for­ma, ak­se­su­a­rai ir ki­tos iš­ori­nės de­ta­lės le­mia ir mū­sų vi­di­nę sa­vi­jau­tą, ku­ri at­si­spin­di kū­no kal­bo­je. Pa­vyz­džiui, po­li­ci­nin­kas vie­no­kį so­cia­li­nį vaid­me­nį at­lie­ka bū­da­mas na­mie, vi­siš­kai ki­to­kį – dar­bo me­tu vil­kė­da­mas uni­for­mą. Tas pats žmo­gus ga­li pra­dė­ti vi­siš­kai skir­tin­gai jaus­tis vien ap­si­vil­kęs uni­for­mą, įgau­ti pa­si­ti­kė­ji­mo, de­monst­ruo­ti aukš­tes­nį sta­tu­są. Be­na­mio ap­ran­ga ir ki­ti iš­ori­niai da­ly­kai taip pat ga­li pa­veik­ti va­do­vo sa­vi­jau­tą. Ta­čiau ne­bū­ti­nai. Ver­sli­nin­kas Do­nal­das Trum­pas at­si­mi­ni­muo­se ra­šė, kai vie­ną die­ną ei­da­mas Niu­jor­ko gat­ve pa­ma­tė be­na­mį ir sau ty­liai pa­sa­kė: „Tas žmo­gus nie­ko ne­tu­ri, ta­čiau jis už ma­ne 6 mi­li­jar­dais do­le­rių tur­tin­ges­nis.“ Tuo me­tu Trum­pas bu­vo ban­kru­ta­vęs ir bū­tent to­kią su­mą sko­lin­gas ban­kams. Koks stip­rus vi­du­je, pa­si­ti­kin­tis tu­ri bū­ti žmo­gus, kad su­kur­tų pa­ti­ki­mą įspū­dį ver­slo in­ves­tuo­to­jams ir po po­ros me­tų vėl tap­tų mi­li­jar­die­riu­mi, tik šį kar­tą su pliu­so žen­klu?

– Ko­kias daž­niau­siai kū­no kal­bos klai­das da­ro va­do­vai? Kaip iš­mok­ti val­dy­ti sa­vo kū­no kal­bą?

– Yra du daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čių klai­dų ti­pai: per­ne­lyg kie­tas va­do­vas ir per­ne­lyg minkš­tas va­do­vas. Kie­tas va­do­vas fi­ziš­kai di­di­na at­stu­mą su sa­vo pa­val­di­niais, ro­do smi­liu­mi ir ne­ven­gia kri­ti­kos, de­monst­ruo­ja vy­rau­jan­čius, do­mi­nuo­jan­čius sig­na­lus vi­sur ir vi­sa­da, nau­do­ja ne­nu­mal­do­mą akių žvilgs­nį bei šal­takrau­jišką kal­bė­ji­mo ma­nie­rą. Sa­vo kū­no kal­ba jis ro­do pa­si­ti­kė­ji­mą, ta­čiau trūks­ta at­vi­ru­mo, ne­už­mez­ga­mas pa­kan­ka­mas psi­cho­lo­gi­nis kon­tak­tas su pa­val­di­niais.

Minkš­to va­do­vo klai­dos: įdu­bu­si krū­ti­nės ląs­ta, su­lenk­ti pe­čiai, nu­ga­ra (iš­oriš­kai jis at­ro­do ne­šan­tis di­džiu­lę at­sa­ko­my­bės naš­tą), cha­o­tiš­kai ma­ka­luo­ja­mos ran­kos ir jų be­jė­giš­kas nu­me­ti­mas po pa­si­sa­ky­mo, kla­jo­jan­čios akys, ne­drą­sus įžen­gi­mas į nau­ją te­ri­to­ri­ją, per ma­ži žings­niai, „už­tva­rų“ sta­ty­mas po­kal­bio me­tu ar slė­pi­ma­sis už įvai­rių ob­jek­tų. To­kiam žmo­gui sun­ku su­kur­ti au­to­ri­te­tą kaip va­do­vui.

Val­dy­ti kū­no kal­bą ga­li­ma iš­mok­ti iš­si­aiš­ki­nus klai­das ir tie­siog są­mo­nin­gai de­monst­ruo­jant ide­a­lio­jo sa­vęs kū­no kal­bą.

– Va­do­vių mo­te­rų ir va­do­vų vy­rų kū­no kal­ba – ku­rie da­ro dau­giau klai­dų, ku­rie ge­res­ni kū­no kal­bos spe­cia­lis­tai?

– Iš prak­ti­kos ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vy­rai da­ro dau­giau klai­dų, nes jie sa­vo įvaiz­džiui ski­ria ma­žiau lai­ko. Įta­kos tam gal­būt tu­ri as­pek­tas, kad mo­te­riai kaip va­do­vei sun­kiau su­kur­ti au­to­ri­te­tą, to­dėl dau­gu­ma mo­te­rų ski­ria dau­giau dė­me­sio sa­vo iš­orei. Pa­vyz­džiui, Da­lia Gry­baus­kai­tė vi­sur ir vi­sa­da de­monst­ruo­ja tvir­tos, pa­si­ti­kin­čios pre­zi­den­tės kū­no kal­bą. O štai Val­do Adam­kaus įvaiz­dis bu­vo vi­sai ki­toks – jis šil­tai, drau­giš­kai, ly­gia­ver­tiš­kai ben­drau­da­vo su vi­sais pa­šne­ko­vais, ta­čiau au­to­ri­te­tą kaip pre­zi­den­tas su­kur­da­vo to­kį pat ge­rą, kaip ir mū­sų da­bar­ti­nė vals­ty­bės va­do­vė.

 

 Kal­bė­jo­si
In­drė MI­KE­LIO­NY­TĖ