Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Vaistininkė K. Staivė: dažnai meile įrodau savo profesionalumą

Sostinės „Eurovaistinėje“ dirbanti Kristina Staivė mokydamasi mokykloje svajojo tapti mokytoja, tačiau tėvų paskatinta pasirinko farmaciją
Nuotraukos

2020.12.29.

Sostinės „Eurovaistinėje“ dirbanti Kristina Staivė mokydamasi mokykloje svajojo tapti mokytoja, tačiau tėvų paskatinta pasirinko farmaciją ir šiandien nepaprastai džiaugiasi šiuo sprendimu. Ši publikacija yra „Eurovaistinės“ rengiamo ciklo „Daugiau nei profesija“ dalis.

– Kaip nusprendėte tapti vaistininke?

– Galima sakyti, kad profesiją išrinko mama, norėjau būti mokytoja, bet mano teta buvo vaistininkė ir šeima pasitarė, kad man ši profesija bus tinkama ir man ji patiko. Vaikystėje aš būdavau pas tetą vaistinėje, man patikdavo net vaistinės kvapas. Mano teta dirbo Šiaulių centrinėje vaistinėje, kur būdavo visokių dalykų, netgi vadinamųjų štanglazų su gyvatėmis, todėl buvo tikrai įdomu. Kai baigiau pirmą kursą, teta vasarą pasiėmė mane padirbėti į Šiaulių centrinę vaistinę. Ji stengėsi iš visų pusių man parodyti, koks įdomus yra vaistininko darbas, tada ir nusprendžiau, kad stengsiuosi būti gera vaistininke.

– Ar prisimenate savo pirmą darbo dieną vaistinėje?

– Pirmą darbo dieną tikrai puikiai prisimenu. Džiaugiausi, kad jau dirbu ir iškart supratau, koks sunkus ir atsakingas vaistininko darbas, turi atidžiai skaityti receptus ir negali padaryti klaidos. Pačią pirmą darbo dieną supratau, kad turi būti visą laiką susikaupusi ir kad tam reikia didelės atsakomybės.

– Ar jūs vaistininkas ir tarp savo draugų ir artimųjų? Kokių klausimų sulaukiate draugų susibūrimuose?

– Tikrai esu vaistininkė visur, kartais netgi toks lyg pyktis ima, kad susitinki su draugais tik dėl to, kad kažkuris iš jų susirgo. Kartais laisvalaikiu norėtųsi ir nebūti, kad atsiskirtų darbas ir namai, tačiau tai ne visada pavyksta.

– Kokios akimirkos darbe jus džiugina labiausiai?

– Labiausiai džiugina, kai ateina žmogus padėkoti, kad tikrai vaistai padėjo. Arba kartais net ir kurioziškos situacijos, pavyzdžiui, atėjo močiutė, nusipirko vaistą, o kita močiutė ateina ir sako, kad jos draugei patariau labai gerą vaistą, aš pasiteirauju, nuo ko, o ji sako: „Nežinau nuo ko, bet labai gerai padeda, aš irgi jo noriu.“ Akimirkos, kai gali padėti ir gauni atgalinį ryšį, džiugina.

– Kaip manote, kokia savybė pati svarbiausia vaistininkui ir kodėl?

 – Manau, kad labai svarbu yra suprasti žmogų, užjausti, būti empatiškam.  Aišku, labai svarbu ir atidumas, nuoširdumas darbe, kad tikrai darytum tai, kas tau patinka. Manau, kad bet kokiam darbe svarbu, jog eitum į darbą su meile, o kai ateini į darbą su meile, tai ir pas tave atėjęs žmogus jaučia, kad tu nori jam padėti.

Kas jums sutelpa į sąvoką profesionalumas?

– Profesionalumas, bent jau vaistininkui, tai ir yra žinių turėjimas, sugebėjimas išgirsti žmogų. Ne visada svarbiausia teorija, kartais reikia tiesiog suprasti žmogų, ko jis atėjęs į vaistinę nori, nes kartais gali turėti visą didžiulį žinių bagažą, bet žmogui neįtiksi, nes reikia paprastumo, atidumo klausantis.

– Ką mėgstate veikti po darbo?

– Skaitau knygas, ypač psichologines, apie tai, kaip nugalėti stresą, kaip suprasti žmogų. Šiuo metu ypač daug skaitau, nes tikrai nelengvas metas, per pamainą aptarnauju virš šimto klientų, todėl reikia išmokti atsiriboti – išgirsti kiekvieną, bet stengtis, kad žmogaus problemos netaptų tavo, nepriimti jų asmeniškai. Man baigus mokslus ir tiek metų dirbant vaistinėje, labiausiai trūksta psichologinės literatūros. Kasdien kyla daug klausimų, kaip nesusitapatinti su žmogumi, kaip netapti kempine, kuri sugeria visas žmogaus problemas.

– Kokį su gera savijauta susijusį naujametinį pažadą sau norėtumėte duoti?

– Aš palinkėčiau sau atkaklesnio užsibrėžto tikslo siekimo, stiprinant sveikatą nepasiduoti, rūpinantis sveika mityba, sveika gyvensena nepalūžti dėl torčiukų iš šono.

– Šie metai buvo kitokie – kas jums buvo įsimintiniausia?

– Įsimintiniausia, kaip ir visiems, labai norėčiau pasakyti pozityvų dalyką, bet labiausiai atsiminsiu artimųjų trūkumą. Mano visi artimieji gyvena užsienyje, aišku, labai gerai dabar, kad yra telefonai, kad galima susisiekti, bendrauti, bet trūksta artumos. Manau, kad daug kas taip jaučiasi šiandien – mes bendrauti galime, bet kai artimas šalia, vis tiek yra kitaip.

– Ko palinkėtumėte savo klientams?

– Noriu palinkėti stiprybės ir daugiau pozityvumo. Svarbu nepamiršti, kad ne viskas aplinkui yra juoda, turime pasistengti dažyti gyvenimą kitomis spalvomis. Aš sutinku, kad sergančiam yra sunku įgyti pozityvumo, bet reikia pasidairyti ir pamatyti, kad viskame yra ir daug gėrio.

Kristina Staivė „Eurovaistinėje“ dirba 13 metų.

Straipsnio kategorijos