Kaip padėti mikčiojančiam vaikui?

Apie mikčiojimą nepakalbėsi kaip apie slogą ar kosulį, kurie nuo mikstūros ar lašiukų ima ir liaunasi. Mikčiojimas dažnai būna „nepageidaujamas“ draugas visam gyvenimui. Kaip su tuo susitaikyti ir kaip padėti vaikui?

Iš vienos mamos patirties

„Kaip ir kiekviena mama, labai myliu savo vaikus. Labai jų laukiau. Pirmojo gimimas buvo labai sunkus. Šiandien labai dėkoju Dievui, kad mano vaikas sveikas, gali vaikščioti, kalbėti. Sunkiausias man, kaip mamai vaikučio auginimo laikas buvo iki 7 mėn. – sūnus verkė nuolatos, saugiausiai jausdavosi ant rankų, tik tada verkimas šiek tiek sumažėdavo. Tai nebuvo verkimas, tai buvo klykimas. Kaip į stebuklą žiūrėjau į ramius kūdikius ir negalėjau patikėti, kad tokių būna. Kitos mamos augindamos vaiką gali megzti, gaminti ir t. t., o aš šiuo laikotarpiu negalėjau nieko. Kreipėmės į gydytojus, bet jie nieko nerado, o vaikas kaip klykė taip klykė. Berniukas palyginti anksti, 10 mėn., pradėjo vaikščioti, kalbėti. Labai tuo džiaugiausi. Gana anksti pradėjo deklamuoti, dainuoti, susidomėjęs klausė pasakų, o žiūrėdamas pro langą įvardindavo, kad į parduotuvę atvažiuojančias mašinas, vežiojančias prekes. Kiekvienai mamai taip smagu girdėti gražiai kalbantį vaiką. Galvojau tada – visi sunkumai jau praeitis.

Kai berniukui buvo dveji metai, vasarą ilsėjomės kaime. Sėdėjome kieme. Vaikas nuėjo į kambarį pasiimti kamuolio ir smarkiai suriko. Atbėgau, jis buvo labai išsigandęs. Gal nuo to, gal ir ne, bet praėjus nedaug laiko mes įsigijome „nepageidaujamą“ draugą – mikčiojimą. Man tai buvo ir yra tikras siaubas. Pati esu pedagogė, kitiems vaikams galėjau padėti, o savo vaikui – ne. Nusiminusi maniau, kad tai – kaip likimo pirštas.Niekas mums nepadėjo: nei logopediniai užsiėmimai, nei neurologas, nei kineziterapeutas. Kaip dabar madinga sakyti – „komandinis“ gydymas. Negalvokite klaidingai, aš nieko nekaltinau ir nekaltinu, tik ieškojau ir tebeieškau visų įmanomų būdų, kaip padėti savo vaikui. Dabar jam jau greit devyneri. Kartais, kai susijaudinęs grįžta iš mokyklos, sunku suprasti, ką nori pasakyti.

Antrojo sūnaus gimimas buvo kur kas lengvesnis. Manau, kad dar ir todėl, kad šį kartą šalia manęs buvo nuostabi gydytoja. Jos dėka ir pagalba vaikas gimė „pats“. Augdamas mažylis neturėjo jokių problemų. Likus mėnesiui iki 3-iojo gimtadienio, išgirdau: „a-a-a-a-s“, „mo-mo-mo-močiutė“ ir pan. Mažius su ašaromis akyse griebdavosi už gerklės ir šnabždesiu sakydavo: „Aš nebemoku kalbėti“. Kodėl??? Rodos, nebuvo išgąsčio. Mes mynėme vėl tuos pačius kelius, kaip ir su pirmuoju – pas „specialistų komandą“. Gydymas nebuvo labai sėkmingas, bet šioks toks pagerėjimas buvo.

Nepaminėjau, kad mikčioja vienas mūsų senelis. Tada gal tai paveldėjimas? Bet niekas tikrosios priežasties negali nustatyti.

Dažnai mums patariama – venkite stresinių situacijų. Bet ar galima dabar tokių situacijų išvengti? Mums, suaugusiesiems, sunku, o ką kalbėti apie vaikus...

Pastebiu skirtumų, kai berniukai kalba: vyresnysis užsikerta nuolatos (be jokių ramybės periodų), mažesniojo mikčiojimas – nepastovus (būna ir gerų dienų, kai visai nemikčioja). Vyresnėlis, nors užsikerta gan daug, nekreipia dėmesio į savo kalbą. Man, kaip mamai, labai neramu, kas bus, jei iš mano vaikų kalbos kas nors pasityčios. Kaip jie į tai reaguos.

Kitam gal išvis neužkliūva žmogus, kuris mikčioja. Tačiau apie mikčiojančius kuriami anekdotai, jie mėgdžiojami, todėl užsisklendžia savyje. Kaip jaustumėtės jūs, jei kalba užsikirstų jums patiems? O tai gali atsitikti bet kada ir bet kam: patyrus traumą ar didelį dvasios sukrėtimą.

Kartą, kai mano skruostais riedėjo ašaros, priėjo vyresnėlis (jis nežinojo, ko verkiu) ir sako: „Mama, neverk. Juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera“...

Taigi aš laukiu ir tikiu, kad vieną dieną mano berniukų kalbos bėdos baigsis.

Pataria specialistė

Komentuoja logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė:

Mikčiojimas – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, dėl kurio sutrinka normalus bendravimas. Pagrindinis mikčiojimo požymis – kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis. Mikčiojimo priežastys gali būti įvairios: psichinė trauma, išgąstis, konfliktinės situacijos, traumos, nervų sistemos išsekimas ir t. t. Kiekvienas vaikutis yra kitoks, ir tikrai manau, kad vienareikšmiškai negalima pasakyti, kas paskatino mikčioti.

Pasaulio sveikatos organizacijos statistika byloja, kad mikčioja net 65 proc. kairiarankių. Mikčioti jie pradėjo būdami 5–7 metų, kai aktyviai pradėjo dirbti dešine ranka. 25 proc. mikčiojimą lemia genai, tada mikčiojimas paprastai atsiranda 2–4 gyvenimo metais (tai paveldimas mikčiojimas). Jei šeimoje yra mikčiojančiųjų (pvz.: tėvas, dėdė ar senelis) tikimybė, kad vaikas mikčios, yra 5 kartus didesnė, nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas. Ir tik 10 proc. mikčiojimas atsiranda dėl psichinės traumos.

Kartais vaikas, norėdamas tiksliau išreikšti mintis, ieško žodžių. Ištaręs žodžio pradžią, jis jaučia, kad tas žodis ne visai tinka, nori surasti ir pasakyti kitą, bet dažniausiai pakartoja to paties žodžio pradžią ar visą žodį, kartais ir visą frazę. Tai – fiziologinis mikčiojimas, kuris būdingas daugeliui vaikų. Fiziologinio mikčiojimo atveju vaikas kartoja skiemenis, žodžius, sakinukus, o mikčiojant dažniau kartojami garsai (rečiau skiemenys), bet nekartojami žodžiai ir sakiniai. Fiziologinis mikčiojimas praeina. Tačiau nors tai nieko bloga, mažylį reikia stebėti, nes fiziologinis mikčiojimas kartais gali virsti liga. Jei vaikutis, tardamas žodžius kartoja skiemenis, reikia susirūpinti. Tik specialistas nuspręs, ar tai fiziologinis mikčiojimas ar ne. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, ar kalbant neatsiranda traukulių, nesikilnoja šnervės, mažylis nebąla, ar nėra kitų judesių, ar veide nėra baimės, kai reikia ištarti žodį... Delsti ir laukti, kad kalba „pasitaisys“ savaime, nereikia, o ypač tada, kai vaikas kartoja vienskiemenius žodžius labai ilgai, pvz.: aš, aš, aš, aš, aš, aš. Tai jau mikčiojimo požymis. Verta susirūpinti ir jei pakartoja skiemenis (3 ar daugiau kartų), tęsia garsus (pvz.: lllllll-lėktuvas, k-k-k-kiškis), užsikerta (tylos pauzės).

Tokiems vaikams skiriama kompleksinė pagalba: gydymas vaistais, psichoterapija, logopedinis darbas, darbas su mikčiojančio artimaisiais.

Daugiau nei 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą. Tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos. Mikčiojimas linkęs kartotis. Kodėl ilgą laiką nebemikčiojęs vaikas užsikerta, tikrai nėra aišku. Būna, kad vieni vaikai mikčioja visą laiką, kiti – tik tam tikrose vietose, pvz.: darželyje, mokykloje ar namie.

Pastebėta, kad paauglystėje mikčiojimas labai jautriems vaikams gali sustiprėti.

Kuo tėvai gali padėti mikčiojančiam vaikui

* Kantriai klausykite, ką sako vaikas, o ne kaip jis tai sako. Reaguokite į jo išsakytas mintis, o ne į mikčiojimą.

* Kalbėkite su vaiku, o ne vaikui.

* Neverskite kartoti „kliūvančių“ žodžių.

* Venkite užbaigti arba išsakyti vaiko mintis, idėjas. Leiskite kalbėti jam pačiam.

* Nesiūlykite pirma pagalvoti, įkvėpti oro ir pan.

* Neparodykite nusivylimo, nerimo.

* Neleiskite kitiems vaikams jo erzinti, mėgdžioti.

* Neverskite kalbėti, ypač esant stresinėms situacijoms.

* Neverskite jaustis kitokiu.

* Leiskite bendrauti su mažesniais vaikais.

* Nekelkite nerealių reikalavimų.

* Suraskite būdų parodyti vaikui, kad tikrai jį mylite, vertinate ir kad jums malonu praleisti laiką kartu su juo.

* Jei vaikas paklaustų apie mikčiojimą, paaiškinkite, kad pastebėjote kalbos nesklandumų ir kad juos padėsite įveikti.

Kur ieškoti pagalbos

Jei jūsų vaikas lanko lopšelį-darželį, būtinai kreipkitės į įstaigos logopedą. Jei ne – į pediatrą, kuris nukreips pas reikiamus specialistus.