Pratintis prie karščio reikia palaipsniui

Karš­tas oras – ne tik ma­lo­nu­mas, bet ir pa­vo­jaus svei­ka­tai šal­ti­nis. Karš­čiai ypač pa­vo­jin­gi tuo­met, kai po vė­so­ko pa­va­sa­rio or­ga­niz­mas dar nė­ra prie jų pri­pra­tęs.

Kaip pri­me­na Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai, per­kais­ti ga­li­ma net ir ne­la­bai aukš­to­je tem­pe­ra­tū­ro­je, o ypač – esant di­de­lei san­ty­ki­nei oro drėg­mei. Be to, žmo­nės ne­vie­no­dai to­le­ruo­ja karš­tį. To­dėl nė­ra nu­ro­dy­mų, ko­kia tem­pe­ra­tū­ra jau pa­vo­jin­ga, o ko­kia dar ne.

Karš­tu oru svar­bu lai­ky­tis re­ko­men­da­ci­jų, ku­rios pa­dės ge­rai jaus­tis, iš­lik­ti dar­bin­gais bei iš­veng­ti rim­tes­nių svei­ka­tos prob­le­mų.

Svar­biau­sia – tin­ka­mai ap­si­reng­ti: dė­vė­ti na­tū­ra­laus pluoš­to, lais­vus, leng­vai ir ge­rai pra­lei­džian­čius pra­kai­tą dra­bu­žius; veng­ti dra­bu­žių iš sin­te­ti­nių au­di­nių. Pa­tar­ti­na reng­tis švie­siais dra­bu­žiais, kad jie at­spin­dė­tų sau­lės spin­du­lius. De­ra avė­ti odi­nę ava­ly­nę. Gal­vą bū­ti­na pri­deng­ti ko­kiu nors ap­dan­ga­lu ar ke­pu­re.

Lė­čiau ir ma­žiau

Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria ri­bo­ti fi­zi­nį ak­ty­vu­mą ir bu­vi­mo karš­ty­je truk­mę. Karš­tuo­ju me­tų lai­ku fi­zi­nius dar­bus de­ra at­lik­ti ry­te ar va­ka­re, karš­to­mis ir tvan­kio­mis die­no­mis pa­ta­ria­ma ne­spor­tuo­ti. Pa­vo­jin­giau­sias lai­kas – nuo 11 iki 17 val.

Darb­da­viai tu­rė­tų at­kreip­ti ypa­tin­gą dė­me­sį į dar­buo­to­jus, plu­šan­čius lau­ke: par­ūpin­ti na­tū­ra­laus pluoš­to, leng­vai ir ge­rai pra­kai­tą pra­lei­džian­čius dra­bu­žius, ne­leis­ti dirb­ti iš­si­ren­gus iki pu­sės, be gal­vos ap­dan­ga­lų.

Kai karš­ta, svar­bu vis­ką da­ry­ti ge­ro­kai lė­čiau ne­gu pa­pras­tai. Žmo­nėms, dir­ban­tiems lau­ke, darb­da­viai tu­ri su­ma­žin­ti dar­bo krū­vius. Kuo su­nkes­nis dar­bas, tuo dau­giau ši­lu­mos pa­si­ga­mi­na žmo­gaus or­ga­niz­me, ku­rią rei­kia iš­skir­ti iš­spin­du­liuo­jant pro odą (iki 50-60 proc.) ir iš­ga­ri­nant pra­kai­tuo­jant ir kvė­puo­jant.

Dar­buo­to­jams bū­ti­nos spe­cia­lios per­trau­kos vė­sio­je vie­to­je, ku­rių truk­mę ir daž­nu­mą darb­da­vys nu­sta­to sa­vo nuo­žiū­ra. Ta­čiau jos tu­ri bū­ti ne re­čiau nei kas 1,5 val.

Į pavėsį

Taip pat pa­ta­ria­ma ri­bo­ti bu­vi­mo truk­mę karš­to­je ap­lin­ko­je, veng­ti sau­lė­kai­tos, tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. Ypač pa­vo­jin­ga už­mig­ti sau­lės at­okai­to­je.

Or­ga­niz­mą pra­tin­ti prie karš­čio rei­kia pa­laips­niui. Tai la­bai svar­bu vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms bei tu­rin­tiems ants­vo­rį.

Svar­bu kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti vė­ses­nė­se pa­tal­po­se. Ge­rai iš­vyk­ti iš did­mies­čio. Tai ypač pa­tar­ti­na vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms ir ma­moms su kū­di­kiais bei žmo­nėms, ser­gan­tiems įvai­riais šir­dies su­tri­ki­mais ir hi­per­ten­zi­ja.

Kas gai­vi­na?

Pa­ta­ria­ma ger­ti daž­niau nei troš­ki­na. Ge­riau­siai tin­ka stip­res­nės mi­ne­ra­li­za­ci­jos be ang­lia­rūgš­ties van­duo (mi­ne­ra­li­nis, mi­ne­ra­li­zuo­tas ar pa­sū­dy­tas), nes karš­to­je ap­lin­ko­je žmo­gaus or­ga­niz­mas su pra­kai­tu ne­ten­ka daug skys­čių ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų.

La­biau iš­pra­kai­ta­vus pa­tar­ti­na var­to­ti ka­lio chlo­ri­do, mag­nio, po­mi­do­rų, ci­tru­si­nių vai­sių, sly­vų su­lčių. De­ra veng­ti al­ko­ho­lio, skys­čių su ko­fei­nu, gė­ri­mų su cu­kru­mi ar sal­dik­liais, nes šie gė­ri­mai ska­ti­na van­dens pa­ša­li­ni­mą iš or­ga­niz­mo.

Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria ne­ger­ti daug iš kar­to. Ver­čiau ger­ti nuo­lat ar re­gu­lia­riai (kas 1-2 val.) po tru­pu­tį, ne­lau­kiant, kol ims kan­kin­ti troš­ku­lys (pa­ju­tus troš­ku­lį, or­ga­niz­mas jau bū­na šiek tiek de­hid­ra­tuo­tas).

Jei iš­gė­rė­te pa­kan­ka­mai daug skys­čių, o troš­ku­lio po­jū­tis ne­praei­na, ge­riau mal­šin­ti jį drung­nu van­de­niu, ar­ba­ta, van­de­niu su ci­tri­nos su­lti­mis. Ar­ba ger­ti van­de­nį kuo il­giau iš­lai­kant jį bur­no­je, kad su­sid­rė­kin­tų vi­sa bur­nos ert­mė. Ga­li­ma tik pa­ska­lau­ti gerk­lę van­de­niu (taip da­ro kai ku­rių spor­to ša­kų spor­ti­nin­kai).

Gė­ri­mai su le­du karš­ty­je ne­mal­ši­na troš­ku­lio, o ger­da­mi juos ga­li­te per­šal­ti, nes to­kie gė­ri­mai at­šal­do gerk­lę ir skran­dį, troš­ku­lio po­jū­tis su­grįž­ta grei­tai, iš­kęs­ti karš­tį tam­pa dar su­nkiau.

Troš­ku­lio ne­mal­ši­na ir pie­nas. At­si­gai­vin­ti la­biau­siai tin­ka vai­sių ir dar­žo­vių su­ltys ir ar­ba­tos.

Val­gy­ti rei­kė­tų sai­kin­gai ir leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą, o ge­riau­sia – daug vai­sių ir dar­žo­vių.

Pa­ta­ria­ma var­to­ti dau­giau skys­tų pro­duk­tų ar­ba leng­viau pa­si­sa­vi­na­mų lie­sų pie­no pro­duk­tų, ne­val­gy­ti rie­baus ir su­nkiai virš­ki­na­mo mais­to.

Ne­nu­deg­ti ir neperkaisti

Svar­bu kiek įma­no­ma veng­ti sau­lės nu­de­gi­mų, nes tai su­ke­lia ne tik lai­ki­ną dis­kom­for­tą, bet ir odos funk­ci­jų su­silp­nė­ji­mą: ji ma­žiau vė­si­na­ma, nes lai­ki­nai pra­ran­da­mos pra­kai­to liau­kų funk­ci­jos.

Odos ap­sau­gai nuo nu­de­gi­mų rei­kia nau­do­ti ap­sau­gi­nius kre­mus.

Prie tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių oda pra­ti­na­ma pa­laips­niui il­gi­nant bu­vi­mo at­okai­to­je truk­mę. Akims ap­sau­go­ti nau­do­ti­ni aki­niai su ul­tra­vio­le­ti­nių spin­du­lių fil­trais.

Per­kai­ti­mas ar­ba ši­lu­mos smū­gis – tai pa­vo­jin­ga svei­ka­tai or­ga­niz­mo būk­lė, kai su­trin­ka kū­no tem­pe­ra­tū­ros re­gu­lia­ci­ja, su­si­kau­pia ši­lu­mos per­tek­lius or­ga­niz­me, ku­rio kū­nas jau ne­su­ge­ba pa­ša­lin­ti, to­dėl pa­ky­la kū­no tem­pe­ra­tū­ra. Ga­li­mos jo prie­žas­tys: aukš­ta ap­lin­kos oro tem­pe­ra­tū­ra (daž­niau­siai 30 ir dau­giau laips­nių), di­de­lė san­ty­ki­nė oro drėg­mė (dėl jos žmo­gaus or­ga­niz­mas jau­čia ke­liais laips­niais aukš­tes­nę tem­pe­ra­tū­rą ne­gu yra iš ti­krų­jų), di­de­lis sau­lės ak­ty­vu­mas, ma­žas oro srau­to ju­dė­ji­mas apa­ti­niuo­se at­mos­fe­ros sluoks­niuo­se, ne­su­ge­ban­tis iš­sklai­dy­ti prie že­mės su­si­kau­pu­sios ši­lu­mos.

Tai ir įvyks­ta ir dėl­to, kad ma­žai var­to­ja­ma skys­čių, il­gai ir su­nkiai dir­ba­ma ar in­ten­sy­viai ju­da­ma sau­lės at­okai­to­je ar karš­to­je ne­vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je. or­ga­niz­mas ne­bu­vo pa­laips­niui pra­ti­na­mas prie karš­čio. Per­kai­ti­mas la­bai pri­klau­so ir nuo žmo­gaus am­žiaus, svei­ka­tos sto­vio, psi­chi­kos būk­lės. La­bai grei­tai per­kais­ta vai­kai, o vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms per­kai­ti­mas su­ke­lia skaus­mus šir­dies plo­te.

Per­kai­ti­mo simp­to­mai: aukš­ta kū­no tem­pe­ra­tū­ra, odos par­au­di­mas ir karš­čia­vi­mas (oda ne­pra­kai­tuo­ja), gal­vos skaus­mas ir svai­gi­mas, spen­gi­mas au­sy­se, pu­siaus­vy­ros su­tri­ki­mas, stip­rus ir pa­daž­nė­jęs (iki 110-160 k/min.) pul­sas ir kvė­pa­vi­mas (per 20 k/min.), troš­ku­lys, mie­guis­tu­mas, van­gu­mas, ne­no­ras ju­dė­ti. Už­si­tę­su­si to­kia būk­lė su­ke­lia sme­ge­nų funk­ci­jų ap­ri­bo­ji­mą, spaz­mus ir ga­liau­siai są­mo­nės ap­te­mi­mą ir trum­pa­lai­kį są­mo­nės ne­te­ki­mą ar net ko­mą.

Jei pa­ju­to­te per­kai­ti­mo po­žy­mius ar pa­ste­bė­jo­te ki­to žmo­gaus blo­gą sa­vi­jau­tą, ne­li­ki­te vie­nas ir ne­pa­li­ki­te ki­to žmo­gaus vie­no, pa­si­tel­ki­te pa­gal­bai ki­tus as­me­nis.

Jei per­kais­ta­ma leng­vai, pa­dės šil­tas du­šas, ap­si­try­ni­mas rankš­luos­čiu, su­vil­gy­tu vė­sia­me van­de­ny­je, vė­saus van­dens ar su­lčių gė­ri­mas, ra­my­bės bū­se­na.

Su­nkes­niu at­ve­ju sku­biai iš­ves­ki­te ar iš­neš­ki­te nu­ken­tė­ju­sį­jį iš karš­tos ap­lin­kos, pa­gul­dy­ki­te pa­vė­sy­je ar vė­sio­je vie­to­je bū­ti­nai ant nu­ga­ros, po ko­jo­mis pa­ki­šant pa­gal­vę ar su­vy­nio­tus dra­bu­žius, nes taip pa­ge­rės gal­vos ir šir­dies krau­jo­ta­ka. Apk­lo­ki­te ar vy­nio­ki­te nu­ken­tė­ju­sį­jį į su­drė­kin­tą van­de­niu (37 laips­nių) antk­lo­dę, pa­klo­dę, rankš­luos­tį, nuo­lat juos drė­kin­ki­te, žmo­gaus vei­dą vil­gy­ki­te vė­siu van­de­niu. Kai kū­no tem­pe­ra­tū­ra nu­kris iki 37,5 laips­nių, drėg­ną antk­lo­dę, pa­klo­dę, rankš­luos­tį pa­kei­si­te sau­sais ir duo­ki­te ger­ti ko nors vė­saus.

La­bai pa­to­gu nau­do­ti spe­cia­lią antk­lo­dę iš pir­mo­sios pa­gal­bos rin­ki­nio, bet pa­gul­dy­ti ir apk­lo­ty­ti nu­ken­tė­ju­sį­jį rei­kia taip, kad auk­si­nė pu­sė šios antk­lo­dės bū­tų prie kū­no (vė­sin­tų jį). Jei si­dab­ri­nė bus prie kū­no, jį šil­dys. Jei nu­ken­tė­ju­sy­sis be są­mo­nės, gul­dy­ki­te jį ant šo­no, vė­din­ki­te, nie­kuo ne­gir­dy­ki­te ir sku­biai vež­ki­te į gy­dy­mo įstai­gą.

Jei nu­ken­tė­ju­sy­sis be są­mo­nės, gul­dy­ki­te jį ant šo­no, vė­din­ki­te, nie­kuo ne­gir­dy­ki­te ir sku­biai vež­ki­te į gy­dy­mo įstai­gą.