Vien odontologai dantų neišgelbės

Lietuvos gyventojams tenka dvigubai daugiau odontologų negu yra Europos Sąjungos vidurkis, tačiau šalyje egzistuoja nemažai vadinamųjų pilkųjų zonų, kur šių specialistų paslaugos sunkiai prieinamos. Lietuvos odontologų rūmų pirmininko Alvydo Šeikaus teigimu, vargu ar galime tikėtis, kad minėtas atotrūkis sumažėtų ir suaugusiųjų burnos sveikata pagerėtų. Taigi belieka nukreipti viltis į vaikus. – Kokio amžiaus Lietuvos gyventojai turi daugiausia problemų dėl dantų, kokio - mažiausiai? – Mažiausiai problemų kyla tiems, kurie neturi dantų. Kita vertus, jiems reikia atkurti kramtymo funkciją. Gerai, kad valstybė kompensuoja senjorams dantų protezavimą, tik gaila, jog šiam reikalui skiriama mažai pinigų. Susidaro ilgos eilės, laukti reikia net iki 10 metų. Deja, laikui bėgant jos visai nesumažėjo. Juk galiausiai žmogus, pasidaręs vienus protezus, vėl stoja į eilę, kad pasidarytų kitus. Ir taip – beveik visą likusį gyvenimą. Todėl Odontologų rūmai pasisako už tai, kad protezams kompensuoti būtų skiriama daugiau lėšų. Jie turėtų būti kokybiški, ilgiau laikyti. Dar viena problema, kad į tą pačią kompensavimo grupę patenka ir senjorai, ir vaikai. O kai iš tos pačios pinigų sumos protezuojami ir vaikų, ir pensininkų dantys, pacientai supriešinimi, nes vaikams tai daroma be eilės, o senjorai turi laukti. – Kaip nusigyventa iki to, kad net ir vaikams reikia protezuoti dantis? – Bėda ta, jog Lietuvoje jau 25 metus neturime normalios vaikų dantų profilaktikos programos, o kai nėra profilaktikos, vėliau juos taisyti ir net protezuoti kainuoja daug pinigų. Žinoma, vykdoma silantavimo programėlė, bet niekas nežino apie jos efektyvumą. Šiuo atveju daug priklauso nuo gydytojo, ar jis tinkamai uždėjo silantą. Juk po kelerių metų gal tik vienas dantis liks juo padengtas. [Alvydas Šeikus/Ritos Stankevičiūtės nuotrauka] Alvydas Šeikus/Ritos Stankevičiūtės nuotrauka Paaiškės gegužę – Gal bent žinoma reali situacija dėl vaikų dantų? Kaskart girdime, kad ji blogėja, bet ar taip yra iš tiesų? – Jau dvejus metus galioja reikalavimas patikrinti vaikams dantis prieš einant jiems į mokyklą. Pavyko iškovoti, kad mokymo įstaigai skirtoje pažymoje būtų skiltis, kurioje nurodomas KPI indeksas, t. y., kiek rasta ėduonies, plombų, išrautų dantų, įvertintas sąkandis. Praėjusių metų duomenys iš mokyklų buvo surinkti ir pateikti Higienos institutui. Jie turėtų būti paskelbti gegužę. Labai to laukiame, nes iki šiol neturėjome išsamios epidemiologinės statistikos apie tai, kokia situacija yra rajonuose ir visoje šalyje, nežinojome, kieno – pirmokų, antrokų ar kitų klasių mokinių - dantys labiau sugedę. Tiesa, kai kuriuos tyrimus atlieka Vilniaus ir Kauno universitetai. Tačiau tai daroma pasirinktinai, tam tikroje amžiaus grupėje. Šie tyrimai rodo, kad vaikų situacija blogėja, bet ar iš tiesų taip yra, dar negalėčiau teigti. Gegužę žinosime tikrąją padėtį – bent jau vaikų iki 18 metų. Turėdami šiuos duomenis galėsime išskirti rizikos grupes ir atitinkamai imtis kokių nors priemonių. Jeigu gautume juos kasmet ar bet kas 3-5 metus, žinotume tendencijas ir spręstume, ar mūsų veiksmai efektyvūs, ar valstybės skiriami pinigai panaudojami tinkamai. Nemokamo gydymo dviprasmybės – Ar pritariate naujiems siūlymams, pagal kuriuos tėvai prieš mokyklą privalėtų sugydyti vaikams dantis, o jei to nepadarytų, jų atžalos nepatektų į mokymo įstaigą, grėstų baudos. – Kategoriškai nesutinku. Jei kuriam nors vaikui iki rugsėjo nebūtų sugydyti dantys ir jo nepriimtų mokytis, tai būtų Konstitucijos pažeidimas, mat asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. Kaip neįleisti vaiko į klasę, jei dantys nesugydyti? Reikėtų ieškoti kitų būdų, kaip paskatinti tėvus rūpintis savo atžalų dantimis. Be to, ne visiems tėvams tai pagal kišenę. Nors vaikų dantų gydymas Lietuvoje nemokamas, valstybė vieno vaiko dantų gydymui skiria vos 12 eurų per metus. Žinant dabartines kainas ir situaciją tai labai mažai (pavyzdžiui, Latvijoje tam skiriama 5 kartus daugiau lėšų). Čia laikomasi solidarumo principo: įstaigos tikisi, jog ne visi vaikai į jas kreipsis, todėl daugiau bus galima padaryti besikreipusiesiems. Ir kuo mažiau vaikų ateis pagal prisirašymo principą, tuo daugiau liks pinigų. Juk jei visi tėvai atvestų savo atžalas, būtų krachas. Kai kurie nesikreipia į valstybines įstaigas arba išvis niekur nebeeina, arba kreipiasi į privačius odontologus. Tada tėvai sumoka iš savo kišenės, nors jų vaikui ir priklauso tie 12 eurų. Tai dviprasmybė, vertinu ją neigiamai. Juk taip sudaromas vaizdas, kad vaikų gydymas yra nemokamas. Ką žada nauja programa – Tad kaip pagerinti vaikų dantų būklę? – Prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) yra suburta darbo grupė, kuri iki gegužės 1 dienos turi parengti Nacionalinę burnos sveikatos programą. Tai labai svarbu, nuo to kadaise ir reikėjo pradėti. Būtina atskirti dantų gydymą nuo profilaktikos. Šiuo metu net apie 800 burnos higienistų yra be darbo, negali atlikti tiesioginės savo funkcijos – vykdyti profilaktikos. Tuo metu odontologai suinteresuoti, kad to darbo būtų kuo daugiau, nors visuomenei reikia, jog būtų mažiau. Todėl ir būtina sustiprinti profilaktiką. Kiekvienas vaikas kartą per metus turėtų patekti ne tik pas odontologą, bet ir pas burnos higienistą. Reikalinga ir kolektyvinė dantų profilaktika: kad higienistai eitų į visuomenės sveikatos biurus, į ugdymo įstaigas – darželius ir mokyklas, aiškintų vaikams, kaip valyti dantis. Privalo būti atliekama ir visuomeninė profilaktika, kai per žiniasklaidą valstybė skleidžia žinią, jog vaikai turi valgyti sveiką, dantims nekenkiantį maistą. Jei Nacionalinė burnos sveikatos programa bus patvirtinta, atsiras galimybė išugdyti tikrai sveikas kartas. Beje, šiam tikslui net numatoma panaudoti geltonuosius mokyklinius autobusiukus - jais vaikai būtų nuvežami pas burnos higienistą, taip pat mobilią įrangą, skirtą kolektyvinei profilaktikai. – Kaip keičiasi situacija dėl suaugusiųjų dantų priežiūros? – Manau, ji prastėja. Lietuvoje nyksta vadinamoji vidurinė klasė, lieka arba turtingieji, arba neturintieji pinigų dantims gydyti. Remiantis minėtu solidarumo principu Lietuvoje vienam suaugusiam žmogui skiriama 10 eurų per metus. Bet pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą dar privaloma susimokėti už vaistus, odontologines medžiagas. Todėl nepasiturintis žmogus, vieną kartą pasinaudojęs kompensavimu, jau svarsto, kad galbūt reikėtų pasilikti pinigų maistui. Taigi toliau dantų jis nebetaiso ir pas odontologą apsilanko tik tada, kai išvis nebelieka dantų. Tuomet valstybei tenka brangiai mokėti už protezavimą. Pilkųjų zonų įkaitai – Ar visur Lietuvoje pakanka specialistų? Ar jie lengvai pasiekiami rajonų žmonėms? Kur blogiausia situacija? – Pagal Europos statistinį vidurkį 10 tūkst. gyventojų šiame žemyne tenka apie 6 odontologus, o štai Lietuvoje šių metų pradžioje buvo 11,21 odontologo 10 tūkst. žmonių, praėjusių metų pradžioje - 12 specialistų 10 tūkst. gyventojų. Taigi dvigubai daugiau negu yra Europos vidurkis. Atrodytų, viskas gerai. Specialistų koncentracijos žemėlapis rodo, kad Šiauliuose 10 tūkst. gyventojų tenka 10, Alytuje – 9, Panevėžyje – 13, Klaipėdoje – 15, Palangoje – 17, Vilniuje – 18, Kaune – net 30 odontologų. Taigi jie susitelkę miestuose. Tačiau egzistuoja ir pilkosios zonos, kuriose – nuo 0 iki 5 odontologų 10 tūkst. žmonių. Ir tokių zonų tikrai nemažai. Tai ir Molėtų, ir Joniškio, ir Skuodo, ir kiti rajonai. Universitetai gali rengti naujus specialistus, bet netikiu, kad jie norės papildyti tas pilkąsias zonas. Dauguma dirbs didžiuosiuose miestuose, o jei čia nebus darbo, važiuos į kitas Europos šalis. Jauno, ką tik mokslus baigusio odontologo niekaip neišsiųsi į kaimą, teisės aktai to neleidžia. Ir kodėl reikėtų jį ištremti? Nebent į aukštąją mokyklą žmogus įstos pasirašęs sutartį, kad kas nors sumokės už studijas, o baigęs jis atidirbs. Arba savivaldybės sudarys itin palankias darbo ir gyvenimo sąlygas. Kol kas negirdėjau apie tai kalbant, todėl ir nemanau, kad situacija gerės, kad pavyks sumažinti atotrūkį tarp didelių miestų ir rajonų. Žinoma, Lietuva nedidelė, galima atvažiuoti pas artimiausią odontologą, bet reikia važiuoti, ir ne kartą, o tai irgi kainuoja. Etikos problemos – Jei mūsų šalyje tiek daug odontologų, gal kainos galėtų būti mažesnės, gydymas prieinamesnis? – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę odontologai pasikeitė įrangą, įsigijo moderniausią net ir Europos mastu. Be to, naudoja tas pačias medžiagas kaip ir turtingų Europos valstybių gydytojai. Mūsų specialistai labai gerai parengti, o kainos, palyginti su Europos šalimis, mūsų krašte kur kas mažesnės. Jos lyg ir turėtų artėti prie europinių kainų, bet dėl žmonių nemokumo iš tiesų negalės didėti. Yra ir kitokių problemų. Štai įsivaizduokite situaciją: jaunas universiteto absolventas pasiima 100 tūkst. litų paskolą ir į rinką ateina kaip žvėris, nes nori kuo greičiau ją grąžinti. Tada pakelia kainas, pradeda skleisti melagingą reklamą. Etinių problemų odontologijoje išties netrūksta.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Sveikata/vien-odontologai-dantu-neisgelbes/198892
© Lietuvos žinios