Nesugriaukime pasitikėjimo gydytojais

Visiems, išsižiojusiems prieštarauti, siūlau susimąstyti. Ar sėsime į taksi automobilį, jei vairuotojas neturi vairuotojo pažymėjimo? O gal pasiruošę su šeima skristi lėktuvu, kurį pilotuoja nesertifikuotus mėgėjų kursus baigęs lakūnas?

Priešingas vaizdas susidaro paskaičius komentarus internete po publikacijomis sveikatos tema. Tūlas rėksnys ar „supermama“, net nesugebantys gramatiškai (ką jau kalbėti apie kalbos kultūrą) suregzti dviejų sakinių, moko tautiečius, kaip gydytojas turi gydyti, kaip jam bendrauti su pacientais, kokius vaistus išrašinėti.

Tačiau labiausiai jiems patinka menkinti gydytojo profesiją ir priešpastatyti ją netradicinės medicinos atstovams, menkai suvokdami, kad lygina ne paskutinį „iPhone“ modelį su „Samsung Galaxy“. Mažaraščiai komentatoriai įsakmiu tonu reikalauja kreiptis į tuos, kurie net negali paaiškinti, kokį tyrimais įrodytą poveikį daro jų aparačiukai, kuriuos valdyti gali net paukštyno buhalterė, ir spalvoti žirniukai. Kažkodėl tokie patarėjai, skaičiuodami farmacininkų milijonus, gydytojų „neteisėtus“ honorarus, nė neužsimena, kad už konsultacijas nelicencijuotiems „natūralistams“ suplojo ne vieną šimtą litų (kainoraštį galite rasti internete).

Neabejoju, kad garsiausiai rėkiantys ir „tikrą tiesą“ visada žinantys kritikai neatspindi net mažos dalies mūsų visuomenės. Tačiau tūlas skaitytojas susimąsto, kad to, ką kritikuoja „supermamos“ ir neraštingieji komentatoriai, ginti nemadinga. O jau užtarti komentatoriams skirtoje skiltyje – tiesiog nepadoru.

Sunku prieštarauti šiems komentatorių skundams ir iš dalies tenka sutikti: „Juk daktaras net neturi laiko pažiūrėti į ligonį, o tik rašo, rašo, skaičiuoja išrašomas tabletes ir t.t.“ „Kokia gali būti medicina, jei ji pacientui gali skirti 20 minučių, iš kurių 15 min. gydytojas tik pildo popierius.“ „Jeigu daktarai žmoniškai dirbtų savo darbą, bent jau padoriai elgtųsi su pacientu, o nežiūrėtų į jį kaip į prašalaitį, galbūt žmonės ir neitų pas „šarlatanus“. Deja, visokie gyduoliai pirmiausia tave išklauso, stengiasi suprasti, neišrašinėja krūvas baisiausiai brangių vaistų. Ir dažnai padeda būtent savo žmogiškumu“.

Vis dėlto ar susimąstėme, ką jaučia absoliuti dauguma gydytojų, skaitydami šiuos ir kitus nuolat žeriamus priekaištus dėl nekompetencijos, neteisėtų honorarų, farmacininkų pirktų kelionių? Prisiminkite, kiek pastaraisiais metais skaitėte straipsnių, kuriuose pasakojama apie medikų išgelbėtus kūdikius, kuriuos nugydė „supermamų“ prisiskaitę tėveliai, sėkmingas operacijas, anksti diagnozuotas mirtinas ligas? O gal jūs asmeniškai padėkojote savo šeimos gydytojui už tai, kad jis ar ji klampoja purvynus ir lanko gripu sergančią jūsų šeimą, rizikuodami savo sveikata?

Medikai klysta, kaip ir bet kurios kitos profesijos specialistai. Yra ir neatsakingų, nesąžiningų medikų, dėl kurių atpirkimo ožiais tampa visi gydytojai. Girdėdami tik pagiežą ir skundus, jie jau seniai prarado viltį sulaukti pagarbos savo profesijai. Kaip gydytojui išlaikyti žmogišką šilumą ir atjautą, jei iš visuomenės - tik nepasitikėjimas?

Vienas komentatorius nustebo suvokęs, kad gydytojai yra žmonės: „Bėda ta, kad tu pasitiki specialistais ir jų nuomone ir aklai jais seki. Bet kai supranti, kad kiekvieno gydytojo kabinete vyrauja atskira filosofija tuo pačiu klausimu, pašiurpsti, nes atrandi, kad egzistuoja taip vadinamas „žmogiškasis faktorius“, kai ne visi daktarai nori tobulintis ir atnaujinti savo žinių.“

Vargu, ar šis komentatorius susimąstė, kad nemažai gydytojų sąmoningai vengia demonstruoti savo žinias ir mus supažindinti su medicinos mokslo laimėjimais. Patys gydytojai kalba, kad pacientai yra neraštingi sveikatos klausimais, nepasiruošę gauti naujausios medicininės informacijos, nes yra prisiskaitę visažinių, bet menkai išprususių „supermamų“ arba „gyduolių–buhalterių“.

Tuo tarpu gydytojai atvirai prisipažįsta, kad nebenori išgirsti eilinės įtarinėjimų ir įžeidinėjimų lavinos. Gydytojai renkasi mažesnį emocinį krūvį siūlydami pacientams pasiieškoti informacijos vildamiesi, kad nebereikės su jais ginčytis. Taigi dėl šių rėksnių sukurtos nepasitikėjimo atmosferos tarp paciento ir gydytojo, aš, mano šeima ir dauguma mūsų netenkame galimybės gauti profesionalią gydytojų konsultaciją.

Tačiau yra ir kita grupė žmonių, verslo tikslais suinteresuota žmonių nepasitikėjimu tradicine medicina. Pasinaudoję žmonių nusivylimu sveikatos apsaugos sistema, jie prisideda viešai menkindami gydytojų autoritetą, spekuliuodami savo įgytu išsilavinimu, skleisdami pseudomokslinius tyrimus socialiniuose tinkluose.

Retas kuris atkreipė dėmesį, kad netradicinės medicinos atstovais prisistatantys asmenys yra puikiai įvaldę rinkodaros komunikacijos principus. Pastaraisiais metais neišeinanti iš žiniasklaidos priemonių homeopatė, skaitytojams apie ligas kalba kaip automobilių pardavėja, kaišiodama dėl įtaigumo savo asmeninę patirtį.

Tuo tarpu užtenka paskaityti populiariąją medicininę literatūrą, kad suprastum, jog savaitraščio „Atgimimas“ publikacijoje homeopatės paaiškinimas, kaip galime apsikrėsti hepatitu B („Juk kūdikis nesiveria auskarų, netaiso dantų, negyvena lytinio gyvenimo – o tai ir yra pagrindiniai keliai, kuriais galime užsikrėsti šia liga“) yra medicininis nonsensas, už kurį derėtų atimti ir homeopato sertifikatą.

Gyvename bendruomenėje, o ne vienkiemiuose ar laukuose. Mūsų gyvenimas kartu pagrįstas susitarimu nemeluoti ir pasitikėjimu. Vakarų civilizacija šiame etape turi vienintelius specialistus, kuriems patikėjo žmogaus sveikatą. Kai suvoksime, kad paciento pasirinkimo laisvė neatsiejama nuo pagarbos gydytojui, tada sulauksime aukštesnės gydymo kokybės.

Šiame tekste neradote žurnalistiniam tyrimui būdingų priešingų nuomonių, mokslinių argumentų ir kitų dalykų, kurių dažnai pasigenda komentatoriai. Todėl savo komentaruose geriau padėkokite savo gydytojai ar gydytojui.