Po anestezijos – kaip gerai pailsėjus

– Skaus­mo mal­ši­ni­mo bū­dą da­bar ga­li pa­si­rink­ti pa­tys pa­cien­tai. Ar jie daž­nai tai da­ro?

– Mū­sų Die­nos chi­rur­gi­jos sky­riu­je pa­pras­tai gy­do­mi svei­ki, gre­tu­ti­nių pa­to­lo­gi­jų ne­tu­rin­tys pa­cien­tai, ope­ra­ci­jos pa­ly­gin­ti ne­su­dė­tin­gos, ne­sun­kus poo­pe­ra­ci­nis lai­ko­tar­pis. To­dėl ti­krai at­siž­vel­gia­me, ko­kios ne­jau­tros pa­gei­dau­ja žmo­gus: ar bend­ro­sios, ar tik re­gio­ni­nės (vie­ti­nės), pa­vyz­džiui, pu­sės kū­no. O gal jam tai­ky­si­me tik vie­nos ran­kos ar ko­jos pe­ri­fe­ri­nių ne­rvų blo­ka­dą.

Anks­čiau nie­ka­da ne­ope­ruo­ti pa­cien­tai ne­jau­tros par­in­ki­mą pa­pras­tai pa­lie­ka gy­dy­to­jui. Pa­tys daž­niau ren­ka­si tie žmo­nės, ku­rie jau tu­ri ko­kios nors, gal­būt net ne­igia­mos, pa­tir­ties. Tar­ki­me, po spi­na­li­nės ne­jau­tros, kai vais­tai lei­džia­mi į nu­ga­rą, pa­si­reiš­kė ša­lu­ti­nis po­vei­kis: ki­tą die­ną po ope­ra­ci­jos la­bai skau­dė­jo gal­vą. To­dėl pri­rei­kus nau­jos ope­ra­ci­jos šie pa­cien­tai pa­gei­dau­ja ki­to­kios ne­jau­tros. Ta­da jiems ga­li­me tai­ky­ti bend­rą­ją ne­jau­trą. Tie, ku­rie po to­kios ne­jau­tros vė­mė, kar­tais ir­gi pa­gei­dau­ja ki­to anes­te­zi­jos bū­do.

Kai ku­riais at­ve­jais pa­cien­tas ne­ga­li rink­tis ne­jau­tros. Tai pri­klau­so nuo ope­ra­ci­jos po­bū­džio, gre­tu­ti­nių žmo­gaus li­gų. Pa­vyz­džiui, pa­cien­tui, tu­rin­čiam krau­jo kre­šė­ji­mo su­tri­ki­mų, pa­vo­jin­ga dur­ti į stu­bu­rą, nes ga­li pra­si­dė­ti krau­ja­vi­mas prie nu­ga­ros sme­ge­nų.

– Ko­kia ti­ki­my­bė, kad žmo­gus pra­bus dar ne­si­bai­gus ope­ra­ci­jai?

– To­kia ri­zi­ka šiais lai­kais la­biau teo­ri­nė. Apa­ra­tū­ra nuo­lat ste­bi pa­cien­to gy­vy­bi­nes funk­ci­jas, par­odo jo įmi­gi­mą, ar žmo­gui tuo me­tu ne­skau­da. Mes tiks­liai ži­no­me, kiek veiks vais­tai, bet šiam lai­kui dar ne­si­bai­gus do­zė pa­pras­tai pa­kar­to­ja­ma. Jei ope­ra­ci­jos lai­kas vir­ši­ja nu­ma­ty­tą­jį, pa­cien­tui pa­sa­ko­me, kad tu­rė­si­me da­ry­ti bend­rą­ją nar­ko­zę, su­lei­si­me vais­tų į ve­ną, ir jis už­migs.

Kai vais­tai bai­gia veik­ti, ir pa­cien­tas pra­de­da tai jaus­ti, žmo­gus pa­sa­ko, kad jam yra ne­ma­lo­nu. Bet tas skaus­min­gu­mas nie­ka­da ne­at­si­ran­da stai­ga. Mes ir­gi ma­to­me, kaip pa­cien­tas jau­čia ne­jau­trą, vi­sa­da esa­me ša­lia, žmo­gaus ne­pa­lie­ka­me vie­no, bend­rau­ja­me. Ti­krai nė­ra taip, kad su­lei­do­me vais­tų - ir vi­so ge­ro.

Jei­gu pa­cien­tas jau­čia, kad kaž­kas da­ro­ma, bet ne­skau­da, ne­rei­kė­tų bai­min­tis. Juk odon­to­lo­gas ir­gi su­lei­džia vais­tų, o ta­da da­ro sa­vo ma­ni­pu­lia­ci­jas, bet dėl to juk la­bai ne­si­jau­di­na­me.

Prieš ope­ra­ci­ją la­bai svar­bu iš­aiš­kin­ti pa­cien­tui, kaip vis­kas vyks, kaip jis jau­sis. Ta­da žmo­gus bū­na ra­mus, ge­rai jau­čia­si. Daž­niau­siai stre­suo­ja­ma dėl ne­ži­no­my­bės.

– Ar įma­no­ma, kad pa­cien­tas iš­vis ne­at­si­bus­tų?

– Šiuo­lai­ki­nė­je anes­te­zio­lo­gi­jo­je to ne­bū­na.

Pa­de­da nau­jo­vės

– Me­di­ci­no­je nuo­lat die­gia­mi pa­žan­gūs gy­dy­mo me­to­dai, tad ga­li­ma ti­kė­tis vis ge­res­nių gy­dy­mo re­zul­ta­tų. Kaip yra anes­te­zio­lo­gi­jo­je?

– Ir mes nau­do­ja­mės nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ku­rios pa­de­da kon­tro­liuo­ti nar­ko­zės "gy­lį", jos ko­ky­bę.

Kol ne­bu­vo mo­der­nios apa­ra­tū­ros, į nar­ko­zės apa­ra­tus įdieg­tų kom­piu­te­ri­nių prog­ra­mų, nar­ko­zę ver­tin­da­vo­me ste­bė­da­mi pa­cien­tą, at­siž­velg­da­mi į jo pul­są, krau­jo spau­di­mą, ref­lek­sus.

Da­bar jau tu­ri­me nar­ko­zės mo­ni­to­ra­vi­mą, tai­ko­me va­di­na­mą­ją en­tro­pi­ją, kai mie­gan­čiam pa­cien­tui ant kak­tos užk­li­ja­vus spe­cia­lius da­vik­lius ma­tuo­ja­mas jo sme­ge­nų ak­ty­vu­mas, o duo­me­nys at­si­ran­da kom­piu­te­rio mo­ni­to­riu­je. Čia ma­to­me skai­ti­nes reikš­mes, par­odan­čias, kaip kie­tai žmo­gus mie­ga. Jei šie duo­me­nys svy­ruo­ja nuo 40 iki 60, va­di­na­si, tai yra ko­ky­biš­ka, ge­ra nar­ko­zė, ir ji reiš­kia, kad pa­cien­tas kie­tai mie­ga ir ti­krai ne­jau­čia nei skaus­mo, nei ko­kių nors gar­sų. Jei ši reikš­mė pa­ky­la per 60, ti­kė­ti­na, kad pa­cien­tas jau ga­li pra­dė­ti kai ką jaus­ti, o jei­gu ar­tė­ja prie 100, va­di­na­si, žmo­gus yra są­mo­nin­gas, ga­lin­tis bend­rau­ti. Mo­der­nus nar­ko­zės apa­ra­tas pats do­zuo­ja ir vais­tus, tie­kia juos nu­ro­dy­tos kon­cen­tra­ci­jos. Vais­tų do­zę aps­kai­čiuo­ja­me at­siž­velg­da­mi į pa­cien­to svo­rį, gre­tu­ti­nes li­gas, am­žių, į tai, ko­kį ne­rvą no­ri­me blo­kuo­ti. Vy­res­niems pa­cien­tams rei­kia ma­žiau vais­tų, nes jų kū­no ma­sė ma­žes­nė, o ne­rvi­nis au­di­nys daug jau­tres­nis. Be to, dėl lė­tes­nės inks­tų funk­ci­jos ir vais­tų pa­ša­li­ni­mas vyks­ta lė­čiau.

Ma­to ne­rvą ir ada­tos judėjimą

– Jūs tai­ko­te ir Lie­tu­vo­je dar nau­ją pe­ri­fe­ri­nio ne­rvo blo­ka­dos (anes­te­zi­jos) bū­dą, kai tai at­lie­ka­ma kon­tro­liuo­jant echos­ko­pu. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šio me­to­do pra­na­šu­mus.

- No­rint anes­te­zuo­ti ran­ką ar ko­ją la­bai svar­bu tiks­liai ap­tik­ti ne­rvą. Ieš­ko­da­mi jo, va­do­vau­ja­mės ana­to­mi­niais orien­ty­rais. Ži­no­da­mi, kur šis ne­rvas tu­ri bū­ti, su­ran­da­me jį ir ša­lia su­lei­džia­me vais­tų.

Ta­čiau vien ana­to­mi­nių orien­ty­rų ne­už­ten­ka, to­dėl dar nau­do­ja­mas elek­tri­nis ne­rvų sti­mu­lia­to­rius – prie ada­tos pri­jun­gia­mas apa­ra­čiu­kas. Kai ada­ta at­si­du­ria ša­lia ne­rvo, jis siun­čia elek­tri­nį im­pul­są.

Elek­tri­nė ne­rvų sti­mu­lia­ci­ja yra se­nas, bet ge­ras me­to­das, to­dėl iki šiol nau­do­ja­mas. Bet vis tiek šis me­to­das yra ak­las: tai­ky­da­mi jį ne­ma­to­me, kur ke­liau­ja ada­ta: o gal ji pra­dū­rė krau­ja­gys­lę, gal nu­ėjo ne ten, kur no­rė­jo­me.

Pa­sau­ly­je jau prieš 10-15 me­tų pra­dė­ta tai­ky­ti nau­jo­vė, kai anes­te­zi­jos me­tu nau­do­ja­mas echos­ko­pas. Pri­dė­jus jo da­vik­lį ga­li­ma ma­ty­ti, kur ei­na ne­rvas ir kur ke­liau­ja ada­ta, ar­tė­jan­ti prie to ne­rvo.

Pa­cien­tams šis bū­das daug sau­ges­nis. Anes­te­zio­lo­gas ne­įdurs į ne­rvą ir ne­su­leis ten vais­tų. Juk ta­da ne­rvas ga­li bū­ti pa­žeis­tas, ga­li at­si­ras­ti tir­pi­mų, su­trik­ti to ne­rvo funk­ci­ja. To la­bai ven­gia­me.

Echos­ko­pu kon­tro­liuo­ja­ma anes­te­zi­ja at­lie­ka­ma grei­čiau, pa­cien­tui anks­čiau at­lėgs­ta. Rei­kia dur­ti ma­žiau kar­tų, tad žmo­gui ma­žiau ir skau­da. Be to, nau­do­ja­ma ma­žiau vais­tų, to­dėl ne­pa­si­reiš­kia jų tok­siš­ku­mas. Vais­tų do­zė ma­žes­nė, nes ste­bint echos­ko­pu ga­li­ma ma­ty­ti, kaip me­di­ka­men­tai te­ka ap­link ne­rvą, kaip vyks­ta ne­rvo anes­te­zi­ja– va­di­na­si, ga­li­ma jų ne­be­leis­ti. Dirb­da­mi ak­lai dėl ti­kru­mo sten­gia­mės su­leis­ti dau­giau vais­tų. Juk šiuo at­ve­ju ne­ma­to­me, ar vais­tai jau pa­skli­do ap­link ne­rvą.

La­bai džiau­gia­mės, kad jau dve­jus me­tus ne­rvų blo­ka­dą ga­li­me at­lik­ti kon­tro­liuo­da­mi echos­ko­pu. Lie­tu­vo­je tai dar la­bai nau­jas me­to­das. Echos­ko­pas yra la­bai bran­gus, tad dau­ge­lis gy­dy­mo įstai­gų ne­ga­li jo įsi­gy­ti. Tai­kan­čių šį me­to­dą spe­cia­lis­tų kol kas ti­krai ne­daug, ra­jo­nuo­se šio me­to­do tur­būt nie­kas ne­nau­do­ja.

Echos­ko­pu kon­tro­liuo­ja­mos anes­te­zi­jos me­to­das itin pra­ver­čia vai­kų chi­rur­gi­jo­je. Ma­žam vai­kui ne­ga­li­ma da­ry­ti ne­rvų blo­ka­dos, nes jam skau­da, ir su tuo jis ne­su­tiks. To­dėl vai­kai iš pra­džių už­mig­do­mi, tik ta­da at­lie­ka­ma ne­rvų blo­ka­da. Nau­do­jant echos­ko­pą ma­to­ma ada­ta ir ne­rvas, tad ga­li­ma tiks­liai, ne­pa­žei­džiant ne­rvo, su­leis­ti vais­tus. Vai­kų chi­rur­gi­jos sky­riuo­se šį me­to­dą anes­te­zio­lo­gai tai­ko jau ke­le­tą me­tų.

– Ki­to­se me­di­ci­nos sri­ty­se daug ką pa­kei­tė at­si­ra­dę mo­der­nūs vais­tai. Ar taip yra ir anes­te­zio­lo­gi­jo­je?

– Tiek bend­ra­jai, tiek vie­ti­nei ne­jau­trai nau­do­ja­me pa­čius nau­jau­sius vais­tus, šiuo po­žiū­riu nė kiek ne­at­si­lie­ka­me nuo pa­sau­lio. Mo­der­nūs me­di­ka­men­tai yra sau­ges­ni, daug ma­žes­nis ne­pa­gei­dau­ja­mas ša­lu­ti­nis jų po­vei­kis. Tai­gi men­kes­nė ti­ki­my­bė, kad at­si­ras py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, ne­igia­ma įta­ka šir­džiai. Tai ypač ak­tua­lu žmo­nėms po in­fark­to, tu­rin­tie­siems krū­ti­nės an­gi­ną, prob­le­mi­nes šir­dies vai­ni­ki­nes krau­ja­gys­les.

Nau­do­jant mo­der­nius vais­tus pa­cien­tai greit pa­bun­da po ope­ra­ci­jos. Jie ge­rai jau­čia­si, nes ne­bū­na py­ki­ni­mo ar vė­mi­mo, ne taip skau­da gal­vą, ne toks di­de­lis mie­guis­tu­mas. Tai­gi jau­čia­si kaip po kie­to mie­go, po ku­rio ge­rai iš­si­mie­go­jo ir pa­il­sė­jo.

Ne­lei­džia ken­tė­ti

– Ar dau­gė­ja diag­nos­ti­nių ir gy­do­mų­jų pro­ce­dū­rų, ku­rių me­tu tai­ko­ma anes­te­zi­ja?

– Epi­du­ri­nė ne­jau­tra da­bar tai­ko­ma ko­ne kiek­vie­nai nėš­čia­jai. Mo­te­rys ne­be­no­ri gim­dy­ti be anes­te­ti­kų. Net dau­gu­ma tų, ku­rios pla­nuo­ja gim­dy­ti na­tū­ra­liai, užė­jus di­de­liems skaus­mams per­si­gal­vo­ja. Epi­du­ri­nė ne­jau­tra ti­krai sau­gi tiek vai­ku­čio, tiek mo­ti­nos svei­ka­tai. Mo­te­rys nu­si­ra­mi­na, la­biau at­si­pa­lai­duo­ja, to­dėl gim­dy­mo veik­la kar­tais vyks­ta dar ge­riau nei tuo­met, kai pa­ti­ria­mas di­džiu­lis stre­sas.

Da­bar ir odon­to­lo­gi­jo­je vai­kai gy­do­mi tai­kant bend­rą­ją nar­ko­zę. At­lie­kant diag­nos­ti­nes pro­ce­dū­ras, ku­rių me­tu anks­čiau pra­šy­da­vo pa­ken­tė­ti, sten­gia­ma­si, jog pa­cien­tai pa­tir­tų ma­žiau dis­kom­for­to, – į ve­ną su­lei­džia­ma ra­mi­na­mų­jų, stip­rių vais­tų nuo skaus­mo. Sa­ky­čiau, tai ne tiek anes­te­zi­ja, kiek se­da­ci­ja.

Kai ka­da da­ro­ma ir vi­sa in­tra­ve­ni­nė nar­ko­zė. Sa­ky­ki­me, at­lie­kant ko­lo­nos­ko­pi­ją da­bar be­veik vi­sur tai­ko­ma ne­jau­tra. Gas­tros­ko­pi­ja su nar­ko­ze dau­giau at­lie­ka­ma pri­va­čio­se įstai­go­se. Ma­nau, kad at­ei­ty­je gau­sės pro­ce­dū­rų, kur bus nau­do­ja­ma ne­jau­tra.