Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Simona tris dešimtmečius serga diabetu: sunkiausia buvo nėštumo metu (asmeninė istorija)

Diabetas – liga, su kuria dažnas žmogus gyvena visą gyvenimą, viena tokių – šiaulietė Simona Ivaškevičienė, ji beveik prieš 28 metus išgirdo, kad serga 1 tipo cukriniu diabetu
Nuotraukos

2019.11.14.

Diabetas – liga, su kuria dažnas žmogus gyvena visą gyvenimą, viena tokių – šiaulietė Simona Ivaškevičienė, ji beveik prieš 28 metus išgirdo, kad serga 1 tipo cukriniu diabetu, tuomet jai buvo vos 4 metukai. Pirmais metais jai diabeto keliami iššūkiai buvo kaip dar vienas žaidimas. „Eurovaistinės“ vaistininkai sako pastebintys, kad žmonėms arba jų artimiesiems kartais pritrūksta žinių apie užklupusią ligą, todėl praverčia specialistų konsultacijos. Kad tai ne žaidimas Simona suvokė dvylikos, kai pateko į ligoninę patyrusi diabetinę komą. Dar stipriau suvokimas apie ligos grėsmę užgriuvo sulaukus 18-os, tada gydytojai užfiksavo pirmuosius pakitimus akių tinklainėje. Aklumas, koma – visos diabeto grėsmės augino jos stiprybę, visos klaidos didino patirtį. Dabar moteris jaučiasi tvirta, turi naudingų patarimų, vienas iš kurių – niekada nesmerkite savęs, jeigu nepavyksta gyventi, kaip rekomenduoja gydytojai ir liepia liga.

Insulino pompa

Kol jos bendraklasiai dvyliktokai ruošėsi egzaminams, Simona rinko pinigus insulino pompai, nes pavargo leistis vaistus 11 kartų per parą, keltis naktimis valgyti ar susileisti papildomą insulino dozę. Po metų ji įsigijo pompą ir pasidarė lengviau kontroliuoti cukrų kraujyje. „Insulino pompų valstybė nekompensuoja, tad jos įsigijimas dažnai būna svarbus įvykis sergančiajam. Šį rudenį buvom išvykę į kelionę. Paskutinę atostogų dieną sugedo pompa. Dabar nuomoju laikiną pompą, nes nauja kainuoja 2000 eu, sunku surinkti tokią sumą, o kompensaciją pompai įsigyti mūsų šalyje gauna tik pacientai iki 24 metų. Gavau šiek tiek modernesnę pompą, kurią gali valdyti per programėlę iš telefono. Tad kai grįžau iš atostogų į darbą, pasakojau kolegoms apie naujosios pompos galimybes, o ne įspūdžius iš kelionės“, - šypsosi Simona.

Moteriai insulino pompa įdurta į koją, vamzdeliu ji sujungta su dėžute-rezervuaru, ją nešiojasi kelnių kišenėje. „Ji visada su manim. Ten yra rezervuaras insulinui“, - aiškina Simona. – „Vieną kartą kavinėje pamačiau merginą, ant kurios peties buvo pritvirtintas toks adapteriukas drugelio formos. Tai yra priemonė, kuri įstatytą į paodį fiksuoja cukraus kiekį kraujyje ir siunčia informaciją per programėlę į mobilų telefoną. Tai mano svajonė! Ta mergina iš Belgijos papasakojo, kad toks adapteriukas per mėnesį kainuoja apie 120 eu. Jeigu turi tokį adapteriuką ir dar insulino pompą, tai jau jie kartu galėtų dirbti kaip dirbtinė kasa, tačiau vis tiek visus nustatymus turi reguliuoti pats pacientas“.

Dingstantis regėjimas

32-ų metų moteris prisimena pirmąjį susidūrimą su diabeto pasekmėmis. „Kiekvienais metais guldavausi į ligoninę tyrimams pasidaryti. Visuomet mano akių tinklainėje būdavo, kaip sakė gydytojai, švaru gražu. Prieš 18-tą gimtadienį oftalmologas pastebėjo kilpą, siuntė pas akių tinklainės specialistus. Taip sužinojau, kad jau turiu kraujosrūvų akių tinklainėje. Diabetinė retinopatija – taip vadinasi pakitimai akių tinklainėje, atsirandantys ilgiau gyvenant su diabeto diagnoze“, - pasakoja Simona.

Diabetinė retinopatija turi 3 stadijas: lengvoji, sunkesnė ir sunkiausioji. „Man iš pradžių buvo taikyta lazerio korekcija, vaizdžiai sakant, lazeriu kraujagyslės prideginamos, kad nepridarytų papildomų rūpesčių“, - aiškina moteris. Vėliau jai teks patirti ir vieną sunkiausių akių operacijų, atliekamų sergantiesiems cukriniu diabetu. „Kaip sako medikai, organizmas turi atmintį. Per tiek metų gyvenimo su diabetu ne visuomet pavyksta gerai sukontroliuoti cukrų, kad jis būtų normos ribose. Ne visuomet gali padėti insulinas ar maistas. Yra tokie veiksniai kaip stresas, emocijos, galiausiai, nėštumas“, - Simona turi paaiškinimą, kodėl jos regėjimas ėmė smarkiai prastėti.   

Nėštumo periodo staigmenos

Simonos gyvenime buvo periodas, kai susidoroti su diabeto poveikiu organizmui nepadėdavo ir gudrioji insulino pompa. Sulaukusi 26-erių ji pastojo.

„Nėštumo metu kontroliuoti diabetą buvo itin sunku. Visi pojūčiai, prie kurių esi įpratusi per tuos 20 gyvenimo su liga metų, staiga dingsta ar kardinaliai pasikeičia. Anksčiau jei imdavo troškinti, vadinasi, cukrus pakildavo, nėštumo metu – priešingai, troškulys bylojo apie nukritusį cukrų. Visiškai dingo suvokimas, kas darosi su mano organizmu, ar man cukrus kyla, ar krenta. Žinojau, kad nėštumo metu bus kažkokių sunkumų, tikrai nepiešiau rožinėmis spalvomis to periodo, bet visgi tuo laiku liga mane dažnai suglumindavo“, - sako Simona.

Labai nemaloni staigmena nutiko, kai Simona išsiruošė pas sesę, gyvenančią Airijoje, į svečius. „Pavalgau pusryčius, tokius įprastus kaip namie, ir man cukrus 16. Išsigąstu, leidžiuosi insuliną, o organizmas nereaguoja. Gal blogai apskaičiavau maistą, kita šalis, gal maistas kažkoks kitoks, imu kitus maisto produktus – negerėja. Apima panika, nes žinau, kad tie sukilę cukrai kenkia manyje esančiam vaikui. Pompos gamintojo atstovė, susisiekus su ja, paaiškino, kad reikia didinti insulino dozę. Pasirodo, nuo 24-tos savaitės placenta pradeda blokuoti insuliną“, - vieną iš nemaloniausių patirčių prisimena Simona ir dabar apie tai skuba informuoti visas diabetu sergančias ir kūdikio besilaukiančias moteris.

Ne toks gimdymas

Jeigu bent šiek tiek yra pažeista akių tinklainė užsienio šalyse daroma Cezario operacija. Tokia praktika lyg yra ir mūsų šalyje, tačiau Simona prisiminė, jog gydytojai konsiliumo metu jos klausė, kodėl ji nori Cezario operacijos.

„Nustebino tas medikų požiūris, kad lyg prašiausi tokiu būdu gimdyti, o jie lyg nežino, kaip būtų saugiau man gimdyti. Man neplanuotai pirmadienį prasidėjo sąrėmiai, nors pagal planą turėjo antradienį daryti Cezario operaciją. Visą dieną ir naktį kentėjau sąrėmius. Sakė, kad jeigu vandenys nubėgs anksčiau, mane išveš iš karto, kad pačiai nereikės gimdyti. Bet, pasirodo, tinklainei pavojingi ne tik gimdymas natūraliais keliais, bet ir sąrėmiai. Kad tinklainėje kažkokie pažeidimai visgi atsirado, tapo aišku praėjus pusantrų metų po gimdymo“, - sako Simona.

Ši patirtis įkvėpė moterį susirasti tinklainės ligomis sergančių pacientų organizaciją, iš pradžių joje savanoriavo, vėliau jai buvo pasiūlyta tapti pirmininke. Jau beveik trejetą metų Simona vadovauja Sergančiųjų tinklainės ligomis asociacijai, rengia konferencijas, daug konsultuoja naujai diagnozuotus pacientus.    

Gyvenimas po gimdymo

Simona juokiasi prisiminusi, kaip kursuose prieš gimdymą tikino, jog naujagimiai miega 18 valandų per parą. „Mūsų vaikas nemiegodavo 18 valandų per parą! Tiek pasinėriau į motinystę, nes man tai didžiausias stebuklas. Visame tame procese aš pamečiau save. Aš sau neskyriau net minimalaus reikiamo dėmesio. Man buvo svarbiausia – vaikas. Jis verkia – aš lekiu, aš pavargusi – nesvarbu. Svarbiausias tapo vaikas, bet ta meilė vaikui, manau, turėtų būti protinga. Pirma reikėtų pasirūpinti savimi, o ne rūpintis tik vaiku, savo sveikatos sąskaita“, - pataria Simona. 

Kai vaikui buvo pusantrų metukų, diabetu serganti moteris prabudo vieną rytą su didele dėme akyje, matė tik pakraščiukais. „Man sakė, kad ta akimi mačiau vos 5 proc. Kreipiausi į budinčius gydytojus, bet ten dėl didelio gydytojų užimtumo negavau pagalbos. Nežinojau, kiek blogai man yra, nežinojau, kad galiu važiuoti į Santaros klinikas kaip ekstra atvejis. Po trijų dienų patekau pas privačius gydytojus. Ir iš ten jau išvažiavau į Kauno klinikas, kur man buvo atlikta operacija“.

Akių operacija

Norint atlikti tinklainės operaciją, reikia, kad būtų skaidrus lęšiukas. Jis su amžiumi drumsčiasi, jame vyksta pokyčiai dėl diabeto. „Tad lešiuką tenka pašalinti ir dėti dirbtinį. Man valė kraują iš tinklainės. Po metų dar buvo atlikta antra dalis šios operacijos. Operacija praėjo sėkmingai, man grąžino 40 proc. regėjimo. Jeigu man tas pats nutiktų kitai akiai, o taip gali bet kada nutikti, nes ir kitoje akyje jau buvo pakraujavimų...“, – trumpam nutyla Simona. – „Ta rizika yra visam gyvenimui. Po pirmos operacijos man neleido pusę metų netgi galvos lenkti į apačią. Kita akis kompensuoja, todėl aš vis dar vairuoju. Pagrindinė rekomendacija – diabeto kontrolė. Ne visuomet lengva cukrų kontroliuoti, nes po akies operacijos išgyvendavau panikos priepuolius. Negalėjau rūpintis vaiku, teko važiuoti gyventi pas tėvus į Šiaulius, jie padėjo auginti sūnų. Man uždraudė kelti vaiką“, - prisimena Simona nelengvus metus susilaukus vaiko.  

„Sūnus kviečia šokti, nes mūsų tokia buvo pramoga iki akių operacijos. Po operacijos negaliu jo kelti ant rankų, tai sugalvojau užkelti jį ant spintelės, jis tūpčioja ant jos mane per kaklą apkabinęs – atrodo, kad šokame“, - sunkiai ašaras slėpė Simona pasakodama apie sunkumus, su kuriais teko susidurti auginant sūnelį. Noras mėgautis motinyste vertė ieškoti kūrybiškų sprendimų, kaip išsaugoti gyvenimo džiaugsmą nežiūrint ligos keliamų iššūkių.

Kasdienio gyvenimo taisyklės

Diabetu serganti moteris sako, kad pirmosios jos matematikos pamokos vyko diabeto mokykloje, kai jai buvo penkeri ir ji mokėsi skaičiuoti angliavandenius bei maisto produktų svorį.

Simona pripažįsta, kad kontroliuoti mitybą per tiek metų išmoko, nors kartais ji sąmoningai nusprendžia nesilaikyti taisyklių ar ieško būdų, kaip jas apeiti. „Man patinka gaminti valgyti, aš esu virtuvės žmogus. Kepu tortus ir nešu kitiems dovanų; galiu prikepti pyragų ir jų nevalgyti. Man patinka gamybos procesas, patinka žiūrėti, kas gaunasi, patinka kvapai, patinka matyti žmonių reakcijas, kai jie valgo mano keptus pyragus. Man patinka konservuoti. Rauginti agurkai, pomidorų padažai – ten cukraus šiek tiek dedu. Be to, rauginta daržovė niekuomet nekels cukraus organizme taip, kaip pyragaitis“, - įsitikinusi Simona.

Ji sako, kad šiais laikais endokrinologai jau nėra tokie griežti cukraus atžvilgiu, jie leidžia jo kažkiek vartoti, nes tai yra maistas smegenims. Simona turi kelis gudrumus, kaip patiekalą padaryti labiau tinkamą diabetikams: į grietinėlės padažą įpilti šiek tiek vyno acto, jis skaido riebalus. „Visuomet reikia žiūrėti į savo organizmą ir stebėti, kokie vartojami maisto produktai mažina cukrų. Pavyzdžiui, man cukrų mažina moliūgų sėklos, nors mokslinėje literatūroje tokia jų savybė nėra išskiriama. Mėlynės labai mažina cukrų, man ypatingai greitai suveikia. Vieną kartą suvalgiau pusę stiklinės mėlynių, pasivaikščiojau aplink namą 5 minutes ir cukrus nukrito iki 2“, - pasakoja Simona.

Ji sako, jog sergant diabetu gyventi be pagudravimų neįmanoma. „Nepažįstu nei vieno diabetiko, kuris būtų šimtą procentų pavyzdinis, laikytųsi kasdien be nuklydimų visų mitybos rekomendacijų. Tas tik įrodo, kad esame žmonės. Anksčiau labai save bardavau, kad cukraus nesusižiūrėjau, nuo to jis tik dar labiau pakildavo. Manau, kad reikia karts nuo karto pasidžiaugti maistu, ne apsiryti, bet paieškoti būdų, kaip pajausti visus maisto skonius ir išsaugoti tinkamą cukraus lygį kraujyje“, - sako diabetu serganti Simona Ivaškevičienė.  

Vaistininko patarimai sergantiems diabetu

Kristina Staivė, "Eurovaistinės" vaistininkė sako, kad didžiausia bėda, kad žmonės per vėlai sužino apie tai, jog serga 2 tipo diabetu. 1 tipo diabetas reiškiasi audringai ir jo pradžios neįmanoma nepastebėti. 2 tipo diabetas klastingesnis. Todėl bent kartą per metus visiems rekomenduoju pasidaryti kraujo tyrimus, kurie leistų įvertintų cukraus kiekį kraujyje. Kai apie diabetą sužinoma per vėlai, jau būna pažeisti inkstai, rega, padidėjęs cholesterolis.

Rekomenduoju sergantiems 1 ir 2 tipo diabetu visuomet prisiminti kelis svarbius dalykus:

Kasdieniai cukraus tyrimai

Sužinojus, kad sergate cukriniu diabetu, turėtumėte kiekvieną rytą pasimatuoti cukrų, taip pat prieš maistą ir kelias valandas po valgymo. Jeigu naktį labai prakaituojate, nubundate paryčiais suprakaitavę, rekomenduojama ir naktį pasimatuoti, ar nebūna staigaus gliukozės nukritimo. 

Mityba

Jeigu kraujo tyrimai rodo prediabetinę būklę ar jums jau nustatytas diabetas, tuomet labai svarbiu tampa mitybos klausimas. Mitybos esmė sergant diabetu – skaičiuoti angliavandenius. Ne mažiau svarbi taisyklė – saikas. Sergant diabetu norisi daugiau valgyti, tad saikas, porcijų dydžiai tampa svarbiausia kasdiene užduotimi.

Fizinis krūvis

Kitas patarimas – būti fiziškai aktyviems. Diabetikams nerekomenduojamas labai intensyvus fizinis krūvis, tiktų pasivaikščiojimai gryname ore, bent jau keletą kilomentrų per dieną.

Oda

Jeigu žmogus daug metų serga diabetu, reikia skirti daugiau dėmesio odos priežiūrai. Diabetikams oda dažnai būna niežtinti, išsausėjusi, vargina naktiniai odos niežėjimai. Tad reikia naudoti drėkinančius kremus visam kūnui.  

Maisto papildai

Reikia įsivertinti, kiek mitybos apribojimai atima maistinių medžiagų ir ar pavyksta jų gauti su maistu. Jeigu ne, verta pasitelkti pagalbon maisto papildus. Maisto papildai diabetikams turi aiškius užrašus apie tai ant pakuočių. Jų sudėtyje būna įdėta daugiau B grupės vitaminų, chromo, kad labai nesinorėtų saldumynų.

Pačioje ligos pradžioje galima vartoti vaistažoles, maisto papildus su cinamonu, šilkmedžiu. Labai veiksmingos yra mėlynės, ankštinės pupelės. Tokius produktus tinka vartoti prediabetinės būklės pacientams ar kai cukrus užkyla dar nelabai aukštai.

Apyrankė

Rekomenduočiau sergantiems diabetu turėti apyrankę, ant kurios būtų užrašyta, jog sergate diabetu. Būna, kad cukrus nukrenta ir žmogus gali nualpti. Būna, kad cukrus labai sukyla, tada ištinka koma. Ta apyrankė reikalinga, kad šalimais esantys žmonės galėtų padėti, iškviesti greitąją pagalbą. Greitoji atvažiavusi iš apyrankės supras, koks yra pacientas ir kaip jam greitai suteikti reikiamą pagalbą.