Raudoni skruostai – ne visuomet sveikatos požymis

Seniai seniai, dar mūsų močiučių laikais, raudoni žandai asocijavosi su sveikata ir grožiu. Netgi su sočiu ir turtingu gyvenimu. Laikai pasikeitė, grožio ir sveikatos etalonai – taip pat.  O ir informacijos turime sočiai tam, kad pasitikrintume, kas tiesa, kas – ne.

Būtent paraudę skruostai ir nosis, mazgeliai šiuose plotuose yra pagrindiniai ir geriausiai matomi ligos rožinės, arba lotyniškai Rosacea, simptomai.

Rožinė yra gana dažnas, lėtinis ir, deja, nepagydomas sveikatos sutrikimas. Visame pasaulyje rožine serga apie 45 milijonai žmonių, daugiausia šviesiaodžiai. Visgi pasitaiko ir juodaodžių pacientų, tik jų ligos simptomus sunkiau pastebėti ar nustatyti. Kaip jau minėjome, rožinę galime atpažinti iš raudonų, rausvų lopinėlių veido srityje, mažų pustulių, matomų kapiliarų įtrūkimų, taip pat pakitimų akių srityje. Akys gali dažnai perštėti, jos esti paraudusios, jautrios, alergiškos. Rožinę lydi ir kiti sveikatos sutrikimai, kaip labili nervų sistema, nusilpęs imunitetas ar (dažniausiai) gretutinės odos ligos – egzema, aknė, dermatitas.

Pradinėse ligos stadijose žmogaus veidas parausta tik veikiamas tam tikrų išorės ar vidaus dirgiklių. Dažniausiai tai – ultravioletiniai spinduliai, temperatūrų kontrastas, aštrus ar karštas maistas.  Vidiniai dirgikliai susiję su nervine įtampa, jauduliu, gėdos jausmu, pykčiu. Iš pradžių paraudimas atsiranda ir netrukus praeina nesukeldamas didelio diskomforto. Ilgainiui prasideda odos uždegiminės reakcijos, atsiranda mazgelių, panašių į aknės spuogelius. Raudonis laikosi nuolat, o rausvi plotai didėja. Kartais galime pastebėti ir „drugelio efektą“ – ties nosimi raudona juosta susiaurėja, ties žandais – praplatėja, panašėdama į  drugelio sparnus.

Nors liga gali užklupti bet kurios lyties, amžiaus, rasės žmogų, rožine dažniausiai suserga 30 – 60 metų šviesiaodžiai žmonės, daugiau moterys. Didelę įtaką tam turi paveldimumas.

Priežastys, rizikos faktoriai, simptominis gydymas

Tiksli ligos priežastis iki šiol nenustatyta. Įtakos turi genetika, skrandžio ir žarnyno ligos, parazitai (pvz.: veido erkutė), ilgas ir dažnas buvimas saulėje ar soliariumuose, silpnos kraujagyslių sienelės,  kai kurie medikamentai (pvz., kortikosteroidai, plečiantys kraujagysles preparatai), psichikos ligos. Negydoma liga progresuoja. Skruostai, nosis paburksta, mazgeliai pradeda pūliuoti. Kartais simptomai pereina ir į akis – jos tampa jautrios, paraudusios, alergiškos, gali būti pažeidžiama ragena.

Simptominio gydymo metodų yra daug. Pavyzdžiui, veido priežiūros priemonės, stiprinančios kapiliarus, mažinančios odos reaktyvumą, sudirgimą, apsaugančios nuo saulės. Labiau  pažengusiems ligos atvejams taikomas medikamentinis gydymas ar chirurginė lazerinė terapija. Žinoma, pirmiausia reiktų vengti intensyvios saulės spinduliuotės, alkoholio, rūkymo, aštraus maisto, staigaus temperatūrų pasikeitimo. Taip pat streso.

Psichologinis ligos aspektas

Nors rožinės simptomai labai didelio skausmo ar fizinio diskomforto kasdieniniame gyvenime dažniausiai nesukelia, yra kita ligos pusė – psichologinė. Ši pusė kartais būna daug sudėtingesnė ir sunkiau pagydoma, nei plika akimi matomi raudoni plotai. Išoriniams Rosacea simptomams įveikti ar lengvinti turime didelį kosmetikos parduotuvėse ar vaistinėse esančių priemonių pasirinkimą. Tačiau pastaruoju metu psichologai suka galvą, kaip efektyviau palengvinti socialinį ir psichologinį diskomfortą, kurį jaučia rožine sergantys žmonės.

Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai nustatė, kad rožinė sukelia daugiau ir stipresnių neigiamų emocijų, nei manyta anksčiau. Taip pat ir ryškesnius fizinius pojūčius. Pyktis, susijaudinimas, stresas, gėda ar baimė priverčia rožine sergančio žmogaus skruostus, nosį, kaktą skaisčiai nurausti. Žmogus galvoja apie savo išvaizdą, jaučiasi nepatogiai, tampa pažeidžiamas. Nervinė įtampa stiprėja, raudonis ryškėja. Atsiduriama užburtame rate. O kur dar jaučiamas nemalonus karščio, dilgčiojimo, niežulio pojūtis.

Šią vasarą atliktoje apklausoje 69 proc. sergančiųjų rožine teigė, jog liga smarkiai paūmėja dėl emocinio streso bent kartą ar du per mėnesį. 90 proc. respondentų paminėjo, kad veido paraudimą lydėjo ir fiziniai pojūčiai – dažniausiai deginimo jausmas. Didžioji dalis apklaustų nedvejodami tvirtino, kad didesnį diskomfortą visgi sukelia ne fiziniai pojūčiai, bet emociniai potyriai asmeniniame ar socialiniame gyvenime. Socialinis gyvenimas tampa tiesiog apribotas.

Juk Rosacea paveikia tą kūno dalį, kurios nepaslėpsi ir kuri pirmiausia reprezentuoja žmogų kitų žmonių grupėje – veidą. Liga iki galo nėra ištyrinėta ir dažniausiai aplinkiniams asocijuojasi su raudonuojančio žmogaus emocijų nesuvaldymų, asmenybės silpnumu. Todėl rožine sergantieji gali pasijusti izoliuoti ar net pajuokiami.

Sumažėja žmogaus pasitikėjimas savimi, smunka savivertė, pacientas vengia viešumos, žmonių susibūrimų, kalbėjimo prieš auditoriją ar kitų nepatogių jam situacijų. Neigiamos mintys, prislėgta nuotaika gali peraugti į depresiją ar socialines fobijas. Kai kurie įninka į alkoholį ar narkotines medžiagas. 75 proc.  apklaustųjų iš 1200 žmonių pasakojo, jog liga ne tik apsunkino naujų kontaktų užmezgimą, bet ir sukėlė nemažų problemų profesinėje srityje. Pavyzdžiui, užkirstas kelias galimam paaukštinimui. Atsisakyta  naujos, perspektyvesnės, darbo vietos. Rožinė ir emocinės problemos, susijusios su ja, neti tapo netiesiogine atleidimo iš darbo priežastimi. Daugiau nei pusė respondentų patvirtino, kad liga ne kartą ir ne du juos pavertė ir nesusipratimų, pajuokos, šiurkštaus humoro objektais, taip dar labiau sumenkinant jų pasitikėjimą savimi. Skaudžiausi juokai buvo susiję su gana neteisingais vyraujančiais mitais. Pavyzdžiui, jog raudoną nosį turintys žmonės nevengia išlenkti taurelės ar kelių alkoholio. Arba tai asmenys, kurie visiškai nepaiso higienos, švaros. Nors moksliškai jokios sąsajos tarp alkoholizmo, švaros stokos ir rožinės nerasta.

Žinoma, įtaka socialiniam žmonių gyvenimui labiausiai priklausė nuo rožinės formos. Apklaustųjų, kuriems būdinga palyginus lengva ligos forma, socialinis gyvenimas ir psichologinė būsena nebuvo taip ženkliai paveikta kaip tų, kurių ligos simptomai buvo rimtesni.

Daugelis žmonių skundėsi ir tuo, kad liga stipriai pakeitė jų gyvenimo būdą. Žmonės atsisakė maisto ir gėrimų, kuriais iki šiol mėgavosi. Vien todėl, kad bijota raudonio paūmėjimo. Dažniausiai atsisakoma alkoholinių gėrimų, kavos, šokolado, aštrių patiekalų. Pradėta vengti fizinės veiklos, pavyzdžiui, mėgstamo sporto. Sušilus sportuojant kraujagyslės linkusios išsiplėsti ir veidą išmuša skaistus raudonis. Taip daugelis ne tik atsisakė širdžiai mielo sportinio užsiėmimo, bet ir priaugo svorio, pablogėjo nuotaika, prastėjo sveikata.

Tinkamų sprendimų visuomet yra

Laimei, išeičių kenčiantiems nuo psichologinio ligos poveikio, irgi yra.

Patariama apsilankyti pas psichoterapeutą, aptarti galimas terapines kryptis. Ypač aktuali grupinė terapija, kuomet žmogus atsiduria socialinėje terpėje ir po truputį stiprina pasitikėjimą savimi, susigrąžina turėtus socialinius įgūdžius. Siekiantiems pagelbėti  sau savarankiškai specialistai pataria rašyti dienoraštį. Jame sudėti pastebėjimus, kokiose situacijose, kokiomis aplinkybėmis žmogus raudonuoja. Kokie jausmai ir baimės aplanko, ko galima išvengti, o su kuo paprasčiau susidoroti. Pravartu pabandyti prisiminti visas situacijas, kai liga neleido ko nors pasiekti ar privertė pasielgti kitaip, nei norėtųsi. Ieškoti sprendimų ir išeičių. Skirti laiko savianalizei, kas be galo svarbu.

Be to, neužmiršti lankytis pas dermatologą. Daugelio simptominių gydomųjų priemonių efektyvumas įrodytas moksliškai, tad naudojant jas nuolat ir pastebint teigiamus rezultatus, pasitikėjimas savimi irgi po truputį grįš.

Galiausiai suvokti, jog daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Nereikia bijoti savo ligos ar jos gėdytis. Taip aplinkiniams nesudarysite savimi nepasitikinčio ir kompleksuojančio žmogaus įspūdžio ir net nustebsite, kad ilgainiui mažai kas kreips dėmesį į jūsų rausvus skruostus.

Įdomūs faktai apie simptominį rožinės gydymą

Viduramžiais aukštuomenės damos privalėjo slėpti žandų raudonį. Blyški oda tuo metu buvo kilmingumo, turtų, aukštos pozicijos visuomenėje simbolis. Blyškumui palaikyti moterys naudodavo itin drastiškas priemones. Pavyzdžiui, vadinamąjį švino baltalą. Tai skaisčiai baltos spalvos pigmentas, kuriuo damos pudruodavo savo veidą. Ši medžiaga yra be galo toksiška ir pražudė ne vieną aukštuomenės ponią.

Nuo 1930 metų pradėtas taikyti gydymo metodas skleroterapija. Į kraujagysles (išsiplėtusius veido kapiliarus, kojų venas, hemoroidinius mazgus) leidžiamas specialus skystis, kuris priverčia pažeistas kraujagysles susitraukti ir po truputį sunykti. Dėl padidėjusios alergijų, tromboembolijų rizikos ir naujesnių gydymo metodų šiuo metu skleroterapija rožinei gydyti naudojama retai.

Vėliau gydymui pradėti skirti geriamieji tetraciklino grupės antibiotikai bei išviršiniai antibiotikai. Šios priemonės sumažina uždegimą, šiek tiek mažina ir raudonį. Slopina naujų pūslelių susidarymą. Jomis gydoma iki šiol.

Kartu naudojama ir speciali dirgliai, su išsiplėtusiais kapiliarais odai kosmetika, maskuojamosios priemonės. Augalinių flavonoidų preparatai stiprina kraujagyslių sieneles, didina kapiliarų tvirtumą, mažina jų laidumą.

Vienas naujausių ir efektyviausių metodų – lazerinė terapija. Dermatologinio kraujagyslinio lazerio šviesos bangos įsiskverbia į gilius odos sluoksnius, pasiekia kapiliarus. Kraujo oksihemoglobinas absorbuoja tam tikro ilgio šviesos bangas, pažeisti kapiliarai kaista ir sunyksta.

Audrė Bartasevičiūtė