Vokiečių egiptologas Georgas Ebersas 1879 m. įsigijo 1550 m. prieš Kristų datuotą žinyną apie gydymo meną senovės Egipte, vadinamąjį Eberso papirusą. Jame pateikta 700 vaistažolių, nurodyta, kaip gaminti tepalus, trauklapius, pastiles, piliules bei akių lašus.
Medicinos ir gydymo meno istorija yra tokia sena, kaip ir žmogus. Esama net akmens amžiaus liudijimų, kaip senovėje turimomis priemonėmis bandyta gydyti per medžioklę patirtus sužeidimus ir kaulų lūžius. Taip pat jau tada gaminti vaistus iš vaistažolių, mineralų ir kitų medžiagų.
Yra išlikusių dantiraščių tekstų ant molio lentelių, priklausančių senosioms kultūroms, kurios gyveno prieš 6000 metų prie Persijos jūros įlankos ir pagal šiuos receptus ruošė vaistažoles.
Kita žinoma ir labai sena 300 m. prieš Kristų yra imperatoriaus Shen Hungo vaistažolių knyga. Pen Tsao kartu su 1000 vaistažolių almanacho, kuriame išsamiai aprašyta rinkti, džiovinti ir laikyti.
Tik po XVI a. atradimų šios žinios pasiekė Europą. Daugelis vaistažolių šioje knygoje, pavyzdžiui, valerijonas, saldymedis, vartojamos iki šiol.
Tuo pačiu metu senosiose ankstyvose kultūrose rodosi mokslinės medicinos užuomazgos, ją praturtino ir, be abejo, papildė liaudies medicinos žinios. Empirinis gydymo būdas po išsamių tyrimų tapo moksliniu pamatu. Čia įgytas žinias imta perteikti mokyklose.
Medicinos tėvas Hipokratas
Didžiuoju ankstyvosios medicinos istorijos gydytoju laikomas graikas Hipokratas, kuriam ligi šiol gydytojai duoda profesinę priesaiką. Gimė apie 460 metus prieš Kristų Koso saloje, vėliau sekė savo tėvo ir pirmojo mokytojo pėdomis. Pastarajam įtaką darė išsimokslinę Egipto žyniai bei ano meto aktualios filosofų Leukipo, Demokrito ir Aneksimeno teorijos. Pasak šių prieš Sokratą gyvenusių mokslininkų, visi gamtos kūriniai, įskaitant gyvūnus, augalus, žmones, susideda iš keturių elementų – ugnies, vandens, žemės ir oro.
Hipokratui pagaliau pavyko šias teorijas susieti su puikia gydytojo praktika. Šiuo tikslu jis daug keliavo po Graikiją, mokėsi liaudies praktikuojamų gydymo metodų ir taip turtino savo paties žinias. Išgarsėjusį savo gydymu Hipokratą kvietė pas save tokios įžymybės kaip Makedonijos karalius ir filosofas Demokritas. Vėliau Atėnuose jam pavyko užkirsti kelią marui.
Hipokratas yra puikus tyrinėtojas, be to, puikiai išmanė profesinę etiką. Gydytojo etikos kertiniu akmeniu iki šiol tebelaikoma vadinamoji Hipokrato priesaika, kurią gydytojai duoda pradėdami profesinę veiklą.
Hipokratas Koso saloje įsteigė medicinos akademiją, išleido daugybę kūrinių apie gydymo metodus. Kartu su mokiniais sukūrė ligų mokslą „Corpus Hippocratum“.
Gydytojo, gydančio pagal Hipokrato metodą, svarbiausias uždavinys – stiprinti gyvybines ligonio galias. Pirmiausia jis turėtų pasirinkti sveiką gyvenseną ir mitybą. Taigi kai kurie maisto produktai patys savaime gali turėti gydomąją galią. Susirgus Hipokratas pirmiausia siūlo saikingai maitintis, o antra, vaistažolių mišinius.
Hipokratas mirė Tesalijoje sulaukęs žilos senatvės, tarp 380 ir 370 m. prieš Kristų.
Jau Antikos laikais žinota tokių liaudies medicinos gydymo metodų kaip gydymas voniomis, kompresais, masažu ir trynimais, poveikis. Hipokrato laikais Europoje buvo padėti chirurgijos pamatai.
Gydytojo Hipokrato gydymo be sintetinių piliulių ir modernios įrangos menas buvo ir tebėra didžiausias laimėjimas.
Gydymo natūraliomis priemonėmis pradžia
Apie I a. po Kristaus gimimo Romos imperijoje ypač suklestėjo gydymas natūraliomis priemonėmis. Romoje gydytojas Dioskoridas (apie 40 – 50 Kristaus metais) parengė pavyzdinį vaistų mokslo vadovėlį, kuriame aprašyta šimtai gyvūnų, mineralų, augalų ir jų gydomasis poveikis. Jis įgijo išsilavinimą Mažojoje Azijoje. Aleksandrijoje įkurtame graikų medicinos centre.
Karo gydytojas Dioskoridas nuolat keliaudavo ir daug laiko skirdavo tyrinėjimams. Jo „Da moteria medica“, kuriame aprašyta daugiau kaip 600 augalų, šešiolika šimtmečių buvo populiariausias farmacijos veikalas pirmiausia todėl, kad buvo išverstas į lotynų kalbą. Iki šių dienų išliko daugybė jo sudarytų vaistažolių receptų bei patarimų, kaip jas rinkti, ir laikyti.
Ranka rašytas pagal Dioskorido aprašymus iliustruotas pergamentas „Codex Constantino politanus“ saugomas Vienos nacionalinėje bibliotekoje.
Klaudijus Galenas – šalia Hipokrato
Žymiausiu Antikos laikų gydytoju šalia Hipokrato laikomas iš Mažosios Azijos kilęs Klaudijus Galenas, gyvenęs maždaug 129 – 199 m. Kristaus metais. Tuo metu, kai arabai Rytuose toliau plėtojo mokslo mediciną, o krikščioniškuose Vakaruose įsitvirtino veikiau tikėjimo ir liaudies medicinos grindžiamas vienuolių propaguotas gydymas, Galeno dėka gydymas natūraliomis priemonėmis gerokai pažengė į priekį.
Galenas garsėjo kaip puikus gydytojas ir neginčijamas savo srities autoritetas. Antai Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus paskyrė jį asmeniniu gydytoju ir rėmė jo darbus, tarp kurių reikšmingiausias yra vadinamosios humaralinės patologijos projektas.
Šiuo mokymu kone 2000 metų grindžiama bet kuri gydymo praktika. Galenas pirmiausia susistemina klinikinį vaizdą ir atskiria profilaktiką nuo gydymo. Paciento gydymas apibrėžiamas trimis aspektais: gydymas tam tikrais vaistais, tam tikromis dozėmis, kenksmingų organizmo skysčių šalinimas – pagal jo mokymą, dažniausiai susergama dėl organizmo skysčių užterštumo.
Reikia pažymėti ir tai, kad Galeno pasekėjų buvo ir Šiauliuose, 1922 metais buvo įkurta farmacijos laboratorija „Galen“, L. Ivinskio g. 31A (dabar Aušros al. 31A), vėliau ji persikėlė į Spalio g. 9A (dabar P. Lukšio g. 9A). Beveik 80 metų laboratorijoje buvo gaminami spiritiniai tirpalai, tinktūros, tabletės, fasuojami skysčiai ir milteliai. Tačiau privatizavus laboratoriją „Galen“ 2002 metais, ji buvo likviduota.
