Ar sunku išmokti šunų kūno kalbą

Jei­gu jū­sų pa­klaus­tų, kaip su­si­kal­ba šu­nys, tur­būt at­sa­ky­tu­mė­te: „Lo­da­mi!“ Bet ar ka­da nors ma­tė­te po­re­lę šu­nų, drau­giš­kai bė­gan­čių par­ko ta­ke­liu ir ka­žin ką tarp sa­vęs ska­li­jan­čių?

Ti­krai ne, nes šu­nys su­si­kal­ba kū­no kal­ba. Dau­gy­bę tūks­tant­me­čių taip da­rė ir mū­sų pro­tė­viai.

Viz­gi­na uodegą

Net ma­žas vai­kas ži­no, ką reiš­kia, kai šuo viz­gi­na uo­de­gą. O ar ka­da su­si­mąs­tė­me, ko­dėl jis tai da­ro? Ką mums tuo no­ri pa­sa­ky­ti sa­vas ar­ba pir­mą kar­tą su­tik­tas ke­tur­ko­jis?

Ra­tais į vi­sas pu­ses be­si­ma­ka­luo­jan­ti, o kar­tais net vi­są šuns kū­ną „viz­gi­nan­ti“ uo­de­ga – aud­rin­go džiaugs­mo iš­raiš­ka. Iš lė­to ju­di­na­ma uo­de­ga – ženk­las, kad šuo svars­to, ar ti­krai ge­ra min­tis bu­vo jį pa­glos­ty­ti. Jei to­kia lė­tai ju­dan­ti uo­de­ga dar ir aukš­tai iš­kel­ta, ne­sku­bė­ki­te ei­ti prie ke­tur­ko­jo - šiuo me­tu jis var­gu ar to no­ri. Jei uo­de­ga ne tik ne­viz­gi­na­ma, bet ir pa­bru­ka­ma taip, kad jos net ne­ma­ty­ti, va­di­na­si, šuo bi­jo.

Be­lie­ka pri­min­ti, jog reak­ci­ja į bai­mę ga­li bū­ti bė­gi­mas ar­ba gy­ny­ba. Ne­siar­tin­ki­te.

Bet ku­riuo at­ve­ju – ir vi­siš­kai prieš­in­gai pa­pli­tu­siai nuo­mo­nei – uo­de­ga nė­ra pa­grin­di­nis šuns bū­se­nos ro­dik­lis. Smar­kiai su­si­jau­di­nęs ke­tur­ko­jis ga­li in­ten­sy­viai viz­gin­ti uo­de­gą ir įkąs­ti, o jos ne­ju­di­nan­tis šuo ga­li bū­ti ste­bė­ti­nai drau­giš­kai nu­si­tei­kęs. Pa­bruk­ta uo­de­ga bū­din­ga kai ku­riems kur­tų šei­mos at­sto­vams. Tai­gi bū­ti­na ste­bė­ti šuns kū­ną ir tin­ka­mai „šif­ruo­ti“ siun­čia­mus sig­na­lus.

Pa­šiau­šia kailį

Kuk­li žmo­gaus kū­no plau­kų dan­ga nė iš to­lo nė­ra to­kia efek­tin­ga bend­ra­vi­mo po­žiū­riu kaip tan­kus šuns kai­lis. Iš­raiš­kin­giau­sia vie­ta – nu­ga­ros ir kak­lo vir­šu­ti­nė da­lis, va­di­na­mo­ji ke­te­ra.

At­si­me­na­te po­sa­kį: „Man net plau­kai pa­si­šiau­šė.“ Ko­dėl? Ti­krai taip, iš bai­mės. Ar­ba iš pyk­čio. Šuns at­ve­ju sig­na­las toks pat.

Jei­gu mū­sų anks­čiau ap­tar­ta šuns uo­de­ga lė­tai viz­gi­na­ma į šo­nus, o ke­te­ra ar net vi­sa nu­ga­ra iki pat uo­de­gos ga­liu­ko pa­šiauš­ta – tai nie­ko ge­ro ne­ža­da. Ke­tur­ko­jis yra su­dir­gęs ar­ba iš­si­gan­dęs. Jei ne­ži­no­te, kaip jį nu­ra­min­ti, pa­si­trau­ki­te, nes to­kioms ži­nioms įgy­ti rei­kia ne­ma­žai pa­tir­ties.

Dar vie­nas šu­nų kai­lio ypa­tu­mas at­sisk­lei­džia ki­lus stre­sui. Jei­gu už­su­kus į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą iki šiol puo­se­lė­tas au­gin­ti­nio kai­lis stai­ga pra­de­da kuo­kštais slink­ti – ne­iš­si­gąs­ki­te. Tai stre­so pa­da­ri­nys.

Įtam­pą ga­li ro­dy­ti ir stai­ga pa­bi­ru­sios pleis­ka­nos (jei šuo nuo­lat pleis­ka­no­ja ir ne­pa­de­da nei kei­čia­mas ėda­las, nei kai­lio prie­žiū­ros prie­mo­nės, prie­žas­tis ga­li bū­ti ta pa­ti – stre­sas, bet lė­ti­nis).

Ne­rvin­gai lai­žo­si, ven­gia žvilgsnio

Ana­to­mi­niai skir­tu­mai tu­ri įta­kos tam ti­kriems kū­no kal­bos skir­tu­mams tarp rū­šių, ir tai ge­ro­kai ap­sun­ki­na bend­ra­vi­mą. Sa­ky­si­me, su­si­ner­vi­nęs ar ne­ri­mau­jan­tis žmo­gus daž­nai kram­to lū­pas (ra­šik­lį, na­gus).

Su­ne­ri­mę šu­nys lū­pų ne­kram­to – var­gu ar jiems bū­tų pa­pras­ta taip elg­tis, ta­čiau jie lai­žo­si. At­siž­vel­giant į tai, koks ne­ri­mo in­ten­sy­vu­mas, ga­li bū­ti ir grei­tas, ir lė­tas lyž­te­lė­ji­mas ar­ba de­mons­tra­ty­vus perb­rau­ki­mas lie­žu­viu iš vie­nos bur­nos pu­sės į ki­tą. Pa­pras­tai kar­to­ja­mas. Tuo pat me­tu šuo nu­su­ka žvilgs­nį, lyg sa­ky­da­mas: „Ne­no­riu to ma­ty­ti.“

Šie ženk­lai ro­do, kad ke­tur­ko­jis iš­gy­ve­na stre­są ir pra­šo nu­trauk­ti ne­ri­mą ke­lian­čius veiks­mus. Taip pat tai ga­li bū­ti pra­šy­mas pa­keis­ti ap­lin­ką, ku­rio­je jis jau­čia­si ne­jau­kiai. To­kiais sig­na­lais šuo ban­do tai­kiai iš­spręs­ti si­tua­ci­ją. Iš­ver­tus į žmo­nių kal­bą tai reikš­tų: „Sup­ra­tau, esi ne­pa­ten­kin­tas tuo, kas įvy­ko.“ To­dėl tęs­ti „pa­moks­lo“ ne­be­ver­ta – šuo tik dar la­biau ne­rvin­sis.

Žio­vau­ja, bet mie­go nenori

Ki­tas sig­na­las, tar­si sa­kan­tis: „Būk ge­ras, liau­kis“, yra žio­vu­lys. Vi­si ži­no­me, kad jis „už­kre­čia­mas“. Žio­vau­ja ne tik žmo­nės, bet ir gy­vū­nai. Moks­li­nin­kai tai sie­ja su ge­bė­ji­mu jaus­ti em­pa­ti­ją.

Daž­na si­tua­ci­ja, kai šei­mi­nin­kas ba­ra šu­nį, o šis pla­čiai ir de­mons­tra­ty­viai žio­vau­ja. Ta­da pa­pras­tai pa­da­ro­ma klai­din­ga iš­va­da, kad „jam net ne­įdo­mu, kaip aš pyks­tu“. Da­lis tie­sios yra – au­gin­ti­niui šei­mi­nin­ko riks­mas ti­krai ne­įdo­mus. Gy­vū­ną tai gąs­di­na ir šis žio­vau­da­mas pra­šo liau­tis šauk­ti. Šu­nų elg­se­nos spe­cia­lis­tai tai va­di­na „ra­mi­na­muo­ju sig­na­lu“.

Smar­kiau lekuoja

Dar vie­nas stre­so ženk­las – le­ka­vi­mas. Jei­gu gy­vū­nui karš­ta, vi­siš­kai na­tū­ra­lu, kad jis le­kuo­ja. Ta­čiau ar pri­si­me­na­te jaus­mą pa­ma­tę, kad jū­sų pi­ni­gi­nė su vi­so­mis ban­ko kor­te­lė­mis ir bank­no­tais pa­slap­tin­gai iš­ga­ra­vo? Pa­si­da­rė karš­ta, ar ne? Gal net pra­kai­tas iš­mu­šė. Kol ap­si­čiu­pi­nė­ję su­pra­to­te, kad pi­ni­gi­nė su vi­so­mis gė­ry­bė­mis įsmu­ko už pra­ply­šu­sio pa­mu­ša­lo...

Ką gi, šu­nims pui­kiai pa­žįs­ta­ma bū­se­na, kai „net karš­tis iš­mu­ša“. Ir vė­si­na­si jie kaip įsten­gia – smar­kiai le­kuo­da­mi.

Tai­gi, jei šuo ne­pa­si­kei­tus krū­viui ar ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­rai pra­dė­jo smar­kiau le­kuo­ti – pa­si­do­mė­ki­te, kas pri­ver­tė au­gin­ti­nį ne­ri­mau­ti, ir pa­sis­ten­ki­te nu­ra­min­ti.

www.lzinios.lt