|
|
Šuo ir katė – draugai nuo gimimo
|
Šuo ir katė. Jie gali tapti baisi problema savo šeimininkams, bet gali ir džiuginti draugyste bei atsidavimu vienas kitam stebindami visus namiškius. Tiksliai pasakyti, nuo ko priklauso, kaip susiklostys šių, anot folkloro, nesutaikomų priešų santykiai, neįmanoma, bet yra keletas draugystės ir neapykantos formavimosi scenarijų. Apie juos čia ir kalbėsime.
Šuo ir katė – draugai nuo gimimo
Pirmas pavyzdys. Gyvena šeima. Nė vienas neprisipažįsta, kad laikui bėgant jausmai blėsta ir pasiilgstama ko nors naujo, bet šiaip ar taip šeima važiuoja į turgų arba gyvūnų klubą ir išsirenka kačiuką ir šuniuką. Gali būti, kad tokią dovaną įteikia draugai. Ir štai šuo ir katė namuose. Šeiminkų susijaudinimui nėra galo, bet mes žvilgtelėkime į naujuosius šeimos narius. Jeigu šuniukas ir kačiukas vienas kitą pamatė vos pirmą kartą atmerkę akis – taip dažnai nutinka beveisliams gyvūnams, - tada, greičiausiai, jie yra neišskiriami draugai, ypač jeigu jie buvo vieninteliai savo vadose ir neturėjo su kuo daugiau žaisti, tik su „priešu“. Tokiu atveju šis „priešas“ suvokiamas kaip savos rūšies individas, skirtumai sumažėja ir niveliuojasi. Praktika rodo, kad šunys ir katės, matę vienas kitą nuo pat gimimo, tampa patys geriausi draugai.
Šiek tiek kitaip gali susiklostyti, jeigu šeima perka šuniuką ir kačiuką, išaugusius skirtinguose namuose ir niekada vienas kito nemačiusius. Tokiu atveju kačiukas elgsis nedraugiškai ir netgi agresyviai, o šuniukas – priešingai, bus mielas ir geraširdis, iškart lįs „bučiuotis“ ir žaisti (jeigu, žinoma, nėra bailiukas) tuo kačiukui sukeldamas dar didesnius negatyvius jausmus. Katiniškai prigimčiai reikia kur kas daugiau laiko apsiprasti su naujais namais ir jų gyventojais. Dėl tokio elgesio skirtumo šeimininkai gali pradėti klaidingai galvoti, kad šuniukas yra geras ir švelnus, o kačiukas pasitaikė blogas, skriaudžia gerą šuniuką. Jeigu šeimininkai vadovausis pirmo įspūdžio nuostatomis, vargšas kačiukas nekęs šuniuko, pyksis su šeimininkais ir, ko gero, nebegalės gyventi su jais po vienu stogu, tiksliau – jie su kačiuku. Jeigu šeimininkai bus kantrūs ir draugiški su savo gyvūnėliais, iš jų išaugs visaverčiai šuo ir katinas, kurie stovės vienas už kitą mūru, bet sugebės išlaikyti kiekvienas savo rūšiai būdingus bruožus.
Stambus šuo gins savo draugą katiną nuo svetimų šunų, o visi kiti katinai neišvengiamai gaus kas priklauso. Katinas, draugaudamas būtent su tuo šunimi, gaus jam skanėstų, dosniai dalinsis vaišėmis su mylimu vaikystės draugu ir šnypš ant visų kitų šunų.
Šuo ir kačiukas. Kaip dabar gyventi šuniui
Antras pavyzdys. Namuose kuo ramiausiai, nejausdamas jokių bėdų, gyvena šuo. Ir staiga dėl nežinomų priežasčių į jo erdvę įsiveržia mažas pūkuotas kamuoliukas, aršiai ant jo šnypščiantis. Su juo tiek daug užsiima šeimininkai, anksčiau visą savo laisvą laiką skyrę vieninteliam numylėtiniui – jam, šuniui, jo nuomone, geriausiam savos rūšies gyvūnui - juk jo šeimininkai tai jau tikrai yra patys geriausi, todėl nebūtų galėję išsirinkti blogo šuns. Toks banalus pavydas būdingesnis dideliems, jauniems ir energingiems šunims, nes būtent jie labiausiai išgyvena dėl dėmesio trūkumo, atsiradusio šeimininkams rūpinantis mažu kačiuku. Seni šunys ne tokie pavydūs, jie beveik iškart pradeda globoti mažylį nepaisydami keistoko jo elgesio ir valiūkiškų išdaigų. Nedideli šunys dažnai apskritai sutapatina katę su panašiais į save, o tai ženkliai palengvina gyvūnų pratinimą vienas prie kito.
Katinas ir šuniukas. Viskas priklauso nuo katino
Trečias pavyzdys. Namuose jau gyvena katinas. Šeimininkai ima ir nusprendžia įsigyti dar ir šunį. Tokiu atveju kačių padermės atstovo sprendimas dėl draugystės arba neapykantos beveik visada priklauso nuo jo lyties. Užkietėjęs katinas kažin ar cackinsis su šuniuku ir, ko gero, žvelgs į jį kaip į augantį priešininką. Suaugusi katė, turinti gana stiprų motinišką instinktą, tikriausiai imsis globoti mažylį ir pasistengs atstoti jam tikrą motiną, kurios taip reikia visiems mažiems padarėliams.
Ir dar vienas, bet jau ne pavyzdys. Pasivaikščiojimai kartu, treniruotės, dresūra ir nuosaikus bendravimas pagal galimybes gali turėti didžiulę įtaką koreguojant jau susiformavusius šuns ir katės santykius. Kantrybė ir švelnumas gali padaryti labai daug, ypač jei taip elgiamasi ankstyvoje abiejų arba bent jau vieno iš gyvūnėlių vaikystėje. Ryškus vieno iš jų pripažinimas, ypač mažojo, kas pasitaiko dažniau, gali ne tik sukelti vyresniojo pavydą su visomis nemaloniomis pasekmėmis (pavyzdžiui, katės gali pradėti šlapintis ant šeimininko krėslo arba draskyti jo batus), bet ir pavojų mažajam padarėliui (dideli šunys iš pavydo, prasiveržus pykčiui, gali sudraskyti naująjį šeimos narį). Taigi net jei meilė mažajam yra stipresnė nei jausmai senajam augintiniui, nevertėtų jų atvirai demonstruoti.
Didesnė meilė senajam gyvūnui būna rečiau, paprastai tada, kai mažylį padovanoja. Jos rezultatas – gili psichologinė trauma, nes šeimininkai gyvūnėliui yra antrieji tėvai, o jeigu jie nemyli savo vaiko...
Reikia nepamiršti, kad aptarti katės ir šuns santykių variantai nėra vieninteliai teisingi. Kiekvienas gyvūnas, kaip ir žmogus, yra unikalus. Jokio santykių varianto negalima pakartoti ar atkurti. Vienintelis dalykas, ką galime padaryti – pasistengti sušvelninti aštrius kampus ir padaryti savo bei mūsų augintinių gyvenimą geresnį.