Šunų veislės: Vakarų Škotijos baltasis terjeras

Vakarų Škotijos baltasis terjeras, labiau žinomas pravarde Westas, yra savo išskirtiniu baltu kailiu garsėjanti šuns veislė. Ji išpopuliarėjo, kai šios veislės šuns atvaizdas tapo viskio “Balck&White” prekiniu ženklu, be to, šios veislės šuo pavaizduotas ant „Cesar” šunų maisto pakuotės.
 
Išvaizda

Westų akys skaisčiai tamsios ir truputį įdubusios, o žvilgsnis veriantis. Ausys mažos, stačios ir smailios. Patinai paprastai sveria nuo 7 iki 9 kg, o kalytės – nuo 6 iki 8 kg. Vidutinis šios veislės šunų ūgis – 28 cm. Veisėjai rekomenduoja nenukirpti morkos formos uodegos. Jos ilgis – apie 12,5–15 cm.

Šie šunys yra raumeningo kūno sudėjimo ir ypatingai tvirtos kaulų struktūros. Jų kaukolė didelė, snukis trumpas, sukandimas „žirklių formos” (apatinės iltys, jas sukandus, dengia viršutines, viršutiniai kandžiai dengia apatinius). Dantys gana masyvūs tokio nedidelio ūgio šunims.

Westų kailis: minkšta, tankią pavilnę dengia šiurkštus apie 5 cm ilgio viršutinis kailis, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Kai kurie Westai ant nugaros turi „kviečių viršūnėles” spalvos juostą, tiesa, veislių parodose dalyvaujantiems šunims jos gali būti nepageidaujamos. Šios veislės šunys beveik ar visiškai nesišeria. Letenos šiek tiek plėvėtos ir tankiai apžėlusios.
 
Priežiūra

Westai turi polinkį į alergijas, jų oda linkusi sausėti, todėl dažnas maudymas šias problemas gali padidinti. Geriausia šios veislės šunis maudyti kartą per mėnesį ar rečiau. Tačiau kailį šukuoti reikia dažnai, kad jis būtų švarus ir kad vienodai pasiskirstytų riebalai. Norėdami palaikyti Westų kailio drėgmę, maudykite juos vaikišku ar kitokiu šampūnu, skirtu švelniai odai. Kas savaitę valydami šunų ausis vatos gumulėliais, apsaugosite jas nuo riebalų bei sieros kaupimosi ir ausų infekcijos.
 
Sveikata

Kaip ir daugelis kitų šunų, šie terjerai paprastai miega 13 valandų per parą. Westai prisitaiko prie savo šeimininko miego, taip pat nusnūsta keletą kartų per dieną, kad sukauptų reikiamą miego laiką.

Vakarų Škotijos baltojo terjero šuniukai gali sirgti liga pavadinimu apatinio žandikaulio osteopatija, šnekamojoje kalboje ji dar vadinama „Liūto nasrais”. Ši liga turi genetinių komponentų: tai autosominis recesyvinis paveldėjimo tipas, t. y., šuniuko, kuris serga šia liga, tėvai nešioja šį blogą geną. Vienintelis būdas identifikuoti šio geno nešiotojus – per šia liga gimusį šuniuką. Iki tol veisėjai gali nežinoti apie šio geno nešiotojus.

Apatinio žandikaulio osteopatija yra ypatingai skausminga šuniukui: skausmą ir diskomfortą jis išreiškia cypdamas, skausmingai reaguoja, kai paliečiama jo galva ir kai jis kramto ar ėda. Todėl šuniukas gali tapti letargiškas, nenoriai ėsti.

Ši būklė ištinka, kai šuniukui sueina  3–6 mėnesiai, ir praeina spontaniškai iki sueina 12 mėnesių. Šios ligos gydymo būdai – simptomų šalinimas ir atitinkamų analgetikų skyrimas. Medikamentais siekiama pagerinti šuniuko gyvenimo ir maitinimosi kokybę, kol liga išnyks. Ligos simptomams gydyti paprastai skiriami kortikosteroidai. Tikslus gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, lokalizacijos ir šuniuko jautrumo skausmui. Ypatingais atvejais gali prireikti eutanazijos.
 
Istorija
 
Westai yra kilę iš kernterjerų, kurie kartais natūraliai atsivesdavo baltų šuniukų ir škotų terjerų, kurie taip pat atsitiktinai atsivesdavo baltų šuniukų.  Kitų terjerų, tokių, kaip Bedlingtono terjerų ir Dandie Dinmont terjerų, baltieji naujagimiai buvo įvedami į kraujo liniją norint išgauti norimus charakterio bruožus, bet ši praktika 1850-aisiais buvo sustabdyta.

Kai kurie šaltiniai šios veislės veisėjo garbę priskiria 1800 m. vakarų Škotijos Argylo regione gyvenusiam Colonel Edward Donald Malcolm’ui iš Poltalloch šeimos. Kiti šaltiniai teigia, kad veislės sukūrėjas buvo VIII-asis Argylo kunigaikštis (Campbell’ų klano vadas). Tačiau tarp šių dviejų ponų turėjo vykti kažkoks bendradarbiavimas. Rūšies išvedimas, siekiant visų norimų bruožų, turėjo trukti apie šimtą metų.

Šių šunų baltas kailis darė juos matomus medžiojant Škotijos durpynuose ir išskyrė iš kitų gyvūnų (tai buvo labai svarbu, nes medžiotojai kartais sumaišydavo rudus šunis su lapėmis ir juos nušaudavo). Jų kūno sandara ypač tvirta.

Iš pradžių ši veislė buvo žinoma kaip Poltalloch terjerai (pagal Malcolm’ą); taip pat jie buvo vadinami Roseneath terjerais (pagal Argylą), Baltasis Roseneath terjerais, o XIX a. pabaigoje – tiesiog baltaisiais Škotų terjerais.

Westai yra išvesti medžioklei. Jų grobis paprastai yra maži gyvūnai, tokie, kaip triušiai, voverės ir pelės, tačiau šie šunys medžiojo ir lapes bei barsukus. Jaunos kalytės yra ypatingai aistringos medžiotojos. Geriausia, kad šeimininkas pirktų iškart du patinus, nes patinai dažnai jaučiasi vieniši.