Nesvajota veterinarijos gydytojo profesija alytiškei tapo gyvenimo filosofija

Sa­vo pro­fe­si­jai at­si­da­vu­si ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Vio­le­ta Sau­dar­gie­nė yra vie­na tų mo­te­rų, ku­rią ga­li­ma api­bū­din­ti kaip drą­sią, veik­lią, ryž­tin­gą as­me­ny­bę. Per­si­kel­ti gy­ven­ti iš gim­to­jo Kau­no į Aly­tų ir čia ati­da­ry­ti ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ką ne­pa­bū­gu­siai mo­te­riai ne tik pui­kiai se­ka­si rū­pin­tis ver­slu, gau­sia sa­vo šei­ma, bet ir dė­me­sio, ši­lu­mos ne­pri­stin­ga jos au­gin­ti­nių bū­riui – Jork­šy­ro ter­je­ro pa­te­lei, lau­ke gy­ve­nan­čiam sar­gui, ne kar­tą gel­bė­ju­siam sa­vo gen­tai­nių gy­vy­bę, dviem ka­tėms, dviem žiur­ky­tėms ir tu­zi­nui žu­vy­čių dvie­juo­se ak­va­riu­muo­se.

Dar­be – su kū­di­kiu ant ran­kų

Pa­klaus­ta, kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti tiek daug pa­rei­gų, Vio­le­ta kuk­liai gūž­te­lė­jo pe­čiais: „Toks gy­ve­ni­mo bū­das su­si­klos­tė sa­vai­me. Sun­kiau­sia bu­vo tol, kol ver­sle ne­su­bū­riau pui­kaus gy­dy­to­jų ko­lek­ty­vo. Su jų pa­gal­ba vis­kas ei­na­si daug leng­viau. Su­dė­tin­giau­sias pe­ri­odas tur­būt bu­vo prieš pen­ke­rius me­tus, kai gi­mė tre­čio­ji ma­no duk­ra. Ta­da bu­vo pri­im­tas tik pir­mas prak­ti­kos ne­tu­rin­tis dar­buo­to­jas. Te­ko spė­ti bū­ti ma­ma, gy­dy­to­ja, ver­sli­nin­ke ir tam tik­ra pras­me mo­ky­to­ja. Ne kar­tą į dar­bą at­ei­da­vau su kū­di­kiu ant ran­kų.“

Vio­le­ta au­gi­na ke­tu­ris vai­kus: še­šio­li­kos, pen­ke­rių ir pus­tre­čių me­tų duk­ras bei dvy­li­ka­me­tį sū­nų. Pa­va­sa­rį į šį pa­sau­lį pa­si­bels penk­to­ji šei­mos at­ža­la – dar vie­na duk­ra, o mo­te­ris jau­čia­si vis ryž­tin­ges­nė ir veik­les­nė.

Kol kas no­ro pa­suk­ti ma­mos pė­do­mis ne­ro­do nė vie­nas vai­kas.

„La­bai lin­kė­čiau to­kios pro­fe­si­jos ir no­rė­čiau, kad kaž­kas pa­vel­dė­tų ver­slą. Ve­te­ri­na­ri­jo­je su­si­ras­ti, kur at­lik­ti prak­ti­ką, la­bai su­dė­tin­ga, o žmo­gaus be prak­ti­kos pri­im­ti nie­kas ne­no­ri. Su­si­da­ro ta­ry­tum už­bur­tas ra­tas. Šiuo at­žvil­giu, jei­gu ku­ris nors vai­kas no­rė­tų tap­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, jam vis­kas bū­tų pa­pras­čiau, vis­kas pa­dė­ta ant lėkš­tu­tės“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Bū­ti ve­te­ri­na­re ne­sva­jo­jo

Vio­le­ta tei­gė nie­ka­da ne­sva­jo­ju­si bū­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja. Anuo­met ji svars­tė pa­suk­ti į me­nus, gal­būt stu­di­juo­ti dai­lę, ku­ri taip ir li­ko po­mė­giu, o gy­ve­ni­mas vis­ką su­tvar­kė ki­taip.

„Tai pro­fe­si­ja pa­si­rin­ko ma­ne, o ne aš ją. Kai dar bu­vau ma­ža, kaž­ko­dėl žuv­ė­dra lū­žu­siu spar­nu bū­ti­nai už­klys­da­vo mū­sų dar­že, pa­si­kly­dęs šu­ne­lis at­bėg­da­vo į ma­no ran­kas, daž­nai ras­da­vau ko­kį nors su­žeis­tą gy­vū­ną. Vi­sas ma­no vai­kys­tės gy­ve­na­mo­sios vie­tos ka­tes pa­ži­no­jau, bu­vau jas su­si­gau­džiu­si.

Iš tie­sų bai­gu­si mo­kyk­lą ne­ži­no­jau, ko­kias stu­di­jas rink­tis. Ma­no bro­lis tuo me­tu aka­de­mi­jo­je stu­di­ja­vo ve­te­ri­na­ri­ją, tuo ke­liu pa­su­kau ir aš. Gal­vo­jau, pa­si­mo­ky­siu vie­nus me­tus, o pas­kui pa­ban­dy­siu sto­ti į ki­tą spe­cia­ly­bę, ta­čiau po pir­mų me­tų bu­vo an­tri, ta­da tre­ti, ir ga­liau­siai su­pra­tau, kad gai­la vis­ką mes­ti. Ket­vir­ta­me kur­se ši pro­fe­si­ja man pra­dė­jo net pa­tik­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė.

Bai­gu­si stu­di­jas Vio­le­ta su­pra­to ne tik ne­su­ge­bė­sian­ti, bet ir ne­no­rin­ti dau­giau nie­ko ki­to dirb­ti. Tai ta­po ir jos gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Iš Kau­no į Aly­tų at­vi­lio­jo mei­lė

Gy­dy­to­jos gim­ti­nė yra Kau­nas, o į Dzū­ki­jos sos­ti­nę ją at­vi­lio­jo mei­lė.

„Ma­no vy­ras Algis yra sa­vo mies­to pat­rio­tas – iš Aly­taus nie­kur nė krust. Iš pra­džių man bu­vo la­bai sun­ku pa­lik­ti gim­tą­jį mies­tą, gal pu­sę me­tų ne­bu­vo nė vie­no sa­vait­ga­lio, kad ne­su­grįž­čiau į Kau­ną. Vė­liau Aly­tus pra­dė­jo la­bai pa­tik­ti, ža­vė­jo jo ra­my­bė, gai­vus oras. Tik dar kar­tą ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad tai ide­a­lus mies­tas au­gin­ti vai­kus, Kau­ne da­bar to ne­įsi­vaiz­duo­čiau“, – ti­ki­no mo­te­ris.

Ką tik ve­te­ri­na­ri­jos stu­di­jas bai­gu­siai mo­te­riai su­si­ras­ti dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę Aly­tu­je bu­vo la­bai sun­ku, to­dėl ga­liau­siai su vy­ru iš­vy­ko dirb­ti į Ai­ri­ją. Va­žiuo­da­ma į už­sie­nį šei­ma tu­rė­jo tiks­lą už­si­dirb­ti pi­ni­gų, kad su­grį­žu­si į Aly­tų ga­lė­tų ati­da­ry­ti nuo­sa­vą ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ką. Mo­te­ris sa­vo no­ru prak­ti­ka­vo­si vie­no­je Ai­ri­jos ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ko­je. Da­bar tai jai daug pa­si­tar­nau­ja ver­sle.

Nors grįž­ti į Lie­tu­vą ir vėl adap­tuo­tis prie gy­ve­ni­mo są­ly­gų čia ne­bu­vo taip pa­pras­ta, įgy­ven­din­ti pla­nus ga­liau­siai pa­vy­ko. Da­bar mo­ters ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ko­je yra mo­der­niau­sia įran­ga Aly­tu­je, nors, Vio­le­tos tei­gi­mu, yra kur to­bu­lė­ti. At­ei­ty­je pla­nuo­ja įsi­gy­ti dar dau­giau pa­žan­gių prie­tai­sų.

Ne­sėk­mės už­grū­di­na

Kal­bė­ti apie sa­vo pro­fe­si­ją, dar­bą Vio­le­ta ga­lė­tų ne­su­sto­da­ma.

„Šia­me dar­be la­bai svar­bu tu­rė­ti in­tui­ci­ją, nes ne­ga­luo­jan­tis gy­vū­nas juk ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ką jam skau­da, kas yra ne­ge­rai. Ta­da be­lie­ka at­spė­ti, nu­jaus­ti, ne tik rem­tis ty­ri­mais, ku­rie kar­tais ga­li nie­ko taip ir ne­pa­ro­dy­ti“, – tei­gė gy­dy­to­ja.

Kaip ir kiek­vie­na­me dar­be, taip ir čia iš­veng­ti klai­dų ne vi­suo­met pa­vyks­ta, pa­si­tai­ko at­ve­jų, ku­rių ne­iš­mo­kys nė vie­na aka­de­mi­ja.

„Ge­rai, kad na­mie au­gi­nu jork­šy­riu­kę. Jei­gu ne­bū­čiau jos šei­mi­nin­kė, ji jau ke­lis kar­tus bū­tų ne­te­ku­si gy­vy­bės. Da­bar apie šios veis­lės gy­vū­nus, jų li­gas ži­nau la­bai daug. Re­a­liai ne­su­si­dū­ręs su tam tik­ro­mis si­tu­a­ci­jo­mis tie­siog ne vi­suo­met ga­li pa­dė­ti“, – ti­ki­no ve­te­ri­na­rė.

No­ri to ar ne, ne­sėk­mės gy­dant gy­vū­nus pa­vei­kia ir gy­dy­to­jų emo­ci­jas. Anks­čiau į tai jaut­riai re­a­guo­da­vo ir pa­ti Vio­le­ta, slo­gias emo­ci­jas ne kar­tą tek­da­vo par­si­neš­ti na­mo. Bė­gant me­tams prak­ti­ka iš­mo­ko su­si­tvar­ky­ti ir su šia pro­ble­ma.

„Per de­šimt dar­bo ve­te­ri­na­ri­jo­je me­tų už­si­au­gi­nau sto­rą odą. Da­bar jau leng­viau su­si­tai­kau ir mo­ku į ne­sėk­mes pa­žvelg­ti blai­viau. Ta­čiau la­bai at­jau­čiu tuos šei­mi­nin­kus, ku­rių au­gin­ti­nių iš­gel­bė­ti ne­pa­vyks­ta. Ten­ka su­si­dur­ti ir su žmo­nių pyk­čiu dėl to, ta­čiau jų vie­to­je, ko ge­ro, ma­no emo­ci­jos bū­tų to­kios pa­čios, juk mū­sų au­gin­ti­niai yra svar­būs šei­mos na­riai“, – pa­brė­žė gy­dy­to­ja.

Ve­te­ri­na­rės šuo – eta­ti­nis krau­jo do­no­ras

Mo­te­ris ne­abe­jin­ga gy­vū­nams ne tik dar­be, bet ir na­mų ap­lin­ko­je. Gau­sus bū­rys įvai­rių gy­vū­nų jai su­tei­kia dar dau­giau džiaugs­mo. Kai ku­rie Vio­le­tos na­muo­se ap­si­gy­ve­no vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai, vie­ni bu­vo pri­glaus­ti dėl to, kad ki­tiems šei­mi­nin­kams tap­da­vo ne­be­rei­ka­lin­gi. Te­ko au­gin­ti šu­nį, ku­ris anks­tes­nių šei­mi­nin­kų bu­vo la­bai skriau­džia­mas.

Be to, lau­ke au­gan­tis ir na­mus sau­gan­tis Vio­le­tos šuo ne kar­tą bu­vo krau­jo do­no­ru.

„Pa­si­tai­kė si­tu­a­ci­jų, kai šven­čių iš­va­ka­rė­se tek­da­vo sku­biai gel­bė­ti ko­kio nors šuns gy­vy­bę, o krau­jo gau­ti jau nė­ra ga­li­my­bių, tuo­met ma­no au­gin­ti­nio krau­jas bū­da­vo pa­nau­do­ja­mas kil­niems tiks­lams. Pas­kui jį le­pi­nu įvai­riais ska­nės­tais“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Prak­ti­ko­je tu­rė­jo įsi­min­ti­ną at­ve­jį

Pa­klaus­ta, ar ti­ki, kad gy­vū­no el­ge­sys, bū­do sa­vy­bės at­spin­di, koks yra šei­mi­nin­kas, Vio­le­ta at­sa­kė tuo jau ne kar­tą įsi­ti­ki­nu­si.

„Au­gin­ti­niai iš tie­sų su­pa­na­šė­ja su sa­vo šei­mi­nin­kais. Gal ir ne­leng­va pa­ti­kė­ti, bet gy­vū­nai net ser­ga to­kio­mis pa­čio­mis li­go­mis. Tu­rė­jau vie­ną la­bai įsi­min­ti­ną at­ve­jį – itin re­tos veis­lės šuo ken­tė di­de­lius skaus­mus, nie­kas ne­ga­lė­jo ras­ti prie­žas­ties. Jį gy­dė­me tik vais­tais nuo skaus­mo, ga­liau­siai siun­čiau į Kau­ną pa­si­da­ry­ti rent­ge­nog­ra­mos, ta­čiau ir ten nie­ko ne­ra­do. Pra­ėjus ne­trum­pam lai­ko­tar­piui šuns kan­čių ne­ap­si­ken­tę šei­mi­nin­kai at­ve­žė jį be­veik leis­gy­vį pas ma­ne ir pa­pra­šė už­mig­dy­ti. At­li­ku­si skro­di­mą, pa­ma­čiau, kad jo klu­bo kau­las vi­siš­kai iš­tir­pęs. Gy­vū­nui bu­vo kau­lo vė­žys. Šuo tu­rė­jo la­bai kan­kin­tis, o gy­dy­mo nuo šios li­gos ne­bu­vo jo­kio, tik eu­ta­na­zi­ja.

Maž­daug po mė­ne­sio pas ma­ne vėl ap­si­lan­kė ta pa­ti šei­mi­nin­kė, at­si­ne­šė jau ki­tą šu­niu­ką. Jos ran­kos pirš­tas bu­vo su­gip­suo­tas. Pa­si­ro­do, žais­da­ma bad­min­to­ną ji griu­vo ir su­si­žei­dė pirš­tą. Pa­da­rę rent­ge­nog­ra­mą gy­dy­to­jai jai nu­sta­tė tos vie­tos kau­lo vė­žį. Da­lį kau­lo mo­te­riai te­ko pa­ša­lin­ti.

Tai­gi no­ri­te ti­kė­ki­te, no­ri­te ne­ti­kė­ki­te, bet tie­sos apie ben­dras šei­mi­nin­kų ir au­gin­ti­nių li­gas tik­rai yra“, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja.

 
Info