Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaunietis išgelbėjo sužalotą usūrinio šuns jauniklį

Šiuo metu internete sparčiai plinta istorija apie tai, kaip kaunietis Remigijus Morkevičius
Nuotraukos

Festivalis skirtas paremti kokia nors sunkia liga sergančius vaikus yra labai gerai. Koncertas, kurio metu surinktos lėšos skiriamos labdarai irgi yra gerai. Dalintis gerumu, padėti artima savo yra būtina, tačiau nebūtinai tam reikia rengti festivalius ar koncertus. Tų, kuriems reikia mūsų pagalbos, sutikti galime kasdien. Ir tai nebūtinai turi būti žmonės...

 

Labai dažnai gyvūnai vadinami mūsų „keturkojais bičiuliais“, „mažesniaisiais mūsų broliais“, tačiau pamirštama, kad jiems taip pat būna sunku ar bloga. Kad jiems taip pat reikia ir dėmesio, ir rūpesčio. Beglobiai kačiukai, likimo valiai palikti gyvenimo rudens sulaukę šunys ir... laukiniai žvėrys, kurie ganėtinai dažnai patenka po vis greičiau lakstančiais automobilių ratais. Jiems visiems taip pat reikia mūsų pagalbos, kurią suteikti, kaip paaiškėja, nėra taip paprasta, kaip norėtųsi.

Šiuo metu internete sparčiai plinta istorija apie tai, kaip kaunietis Remigijus Morkevičius išgelbėjo partrenkto mažo usūrinio šuniuko gyvybę. Istorija jau tapo įvairių komentarų ir interpretacijų objektu, tad siekdama gauti informaciją iš „pirminio šaltinio“, Prim.lt redakcija susisiekė su pačiu Remigijumi Morkevičiumi bei kartu su juo kelionėje į Vilnių, kurios metu ir buvo rastas automobilio partrenktas gyvūnėlis, Kipru.

Kaip prisimena Kipras: "Magistralėje Vilnius - Kaunas, pakelėje gulintis gniužuliukas atrodė kaip koks numestas skarmalas ar medžiagos ir siulų krūvelė. Jau pralekiant lyg pasirodė, kad kažkas sujūdėjo... Remigijus sakė, kad pamatė tą "kažką" per veidrodėlį. Pastebėjęs, kad juda tuoj pat sustojo šalikėlėje, nors antra juosta lėkėm tikrai greit. Kiek pakoregavę numatytą maršrutą važiavom į patį Vilnių, o ne kaip pradžioje planavome, į Trakus, tiesiai prie piliakalnių. Vos suspėjom į ekskursiją, kur išankstinėje susitikimo vietoje prie Forum Palace, Remigijaus draugams buvo perduotas "meškėnas", kad šie jį pristatytų į veterinarijos įstaigą."

 Įdomi detalė –  padėti gyvūnams, tiek laukiniams, tiek ir naminiams, yra gerokai sunkiau negu žmonėms, nes jie negali pasakyti kur ir ką jiems skauda. Nepaisant gręsiančių iššūkių, vyras pasiėmė į automobilį sužeistą mažyli ir pradėjo ieškoti pagalbos.

Gyvūną atvežus į Vilnių „estafetę“ perėmė Remigijaus draugai. Jie pasirūpino „pirmąją pagalba“.  Vėliau šuniukas grįžo Remigijaus globon. Gyvūnėlis buvo parvežtas į Kauną. Čia jis buvo nuplautas, dezinfekuotos žaizdos, perpiltas kraujas, stabilizuota būklė ir šuniukas buvo stebimas.

Praėjus kelioms dienoms ir mažyliui sustiprėjus, jam buvo atlikta operacija. Viena sužalota kojytė buvo operuota, kitą veterinarai nuplovė ir sutvarstė. Nors gydytojai įspėjo, kad gyvūnas yra išsekęs ir gali neišgyventi, vaikinas ryžosi globoti sveikstantį usūrinį šuniuką.


Vaistai, maistas, vežiojimas pas gydytojus – visi šie rūpesčiai ir išlaidos gulė ant jauno vyro ir jo draugų pečių. Džiugu, kad dėmesys ir rūpinimasis netruko duoti vaisių – avarijoje nukentėjęs usūrinis šuniukas ne tik išgyveno, bet ir pradėjo stiprėti. Suprasdamas, kad namuose, daugiabutyje, tokio gyvūno laikyti jis nesugebės, Remigijus pradėjo ieškoti jam tinkamesnių namų.


Pasak Remigijaus, radęs informaciją, kad Gyvūnų globėjų asociacija laukia pranešimų apie sužeistus, ligotus, nusilpusius gyvūnus laukia telefonu 8~686..., jis tuo numeriu ir paskambino. Ragelį pakėlęs vyras pareiškė, kad usūriniai šunys priklauso invazinių gyvūnų rūšiai ir juos reikia migdyti. Remigijui prasitarus, kad rūpindamasis gyvūno reikalais jis iš savo kišenės išleido apie 500 eurų, buvo atrėžta, kad tai – blogai, nes pinigus buvo galima panaudoti kitų gyvūnų gelbėjimui.


Taip, gal usūriniai šunys ir yra invazinė rūšys, gal pinigus buvo galima išleisti ir kitur, tačiau pagalvojus apie tai, kiek gyvūnėlių kasmet žūsta mūsų šalies keliuose ir apie augantį rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą skaičiui, pasiūlymas užmigdyti sveikstantį mažylį tikrai nebuvo pats geriausias.

Be to, ieškant pagalbos netgi įvyko vienas, nelabai malonus, nesusipratimas – pasakojant ir perpasakojant usūrinio šuniuko istoriją nepalankiai nuskambėjo gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ pavadinimas. Remigijus Morkevičius patikino, kad tai – paprasto žmogiško nesusikalbėjimo pasekmė, ir jis atsiprašo Vš. Į. „Lesės“ už šį nesusipratimą bei nori padėkoti šios įstaigos darbuotojams už konsultacijas ir paramą gelbstint mažylio gyvybę.

Redakcijai R. Morkūnas prisipažino, kad tai - ne pirmas jo išgelbėtas gyvūnas. Kartais jo polegių aplinkiniai nesupranta - kai jis paleidžia parduotuvėje nupirktas žuvis į laisvę ar išperka ir į laukinę gamtą grąžina iš jos "pasiskolintus" gyvūnus, tačiau kaunietis keistis nežada ir toliau, kiek galės, stengsis padėti tiems, kuriems jo pagalba bus reikalinga.

O koks tolesnis naujojo interneto platybių herojaus – mažojo usūrinio šuniuko – likimas? Panašu, kad laimingos pabaigos būna ne tik pasakose. Sveikstantį mažylį atokiau nuo miesto esančiuose savo namuose priglaudė vienas, labai gyvūnus mylintis ir juos auginantis, Remigijaus draugų. Kiti draugai pažadėjo pasistengti padėti su narveliu šuniukui, o ryt, rugpjūčio 7 d., šuniukui turėtų būti išimtos siūlės ir mažylis galės „mėgautis“ pooperacine reabilitacija naujuose namuose.

Pabaigai norėtųsi prisiminti vieną pamokančią istoriją:

„Po audros jūros pakrante ėjo pasivaikščiodami tėvas ir sūnus. Pakrantė buvo nusėta iš vandens išmestais jūros gyviais, kurie patys nebegalėjo grįžti į gimtąją stichiją. Berniukas vis stabteldavo, pakeldavo tai vieną, tai kitą gyvį ir įmesdavo jį atgal į vandenį.

Kam tu tai darai? – paklausė jo tėvas. – Juk matai kiek jų daug išmestų ant kranto. Visiems tikrai nepadėsi.

Bet aš bent jau padėsiu tiems, kuriems galiu padėti – atsakė sūnus – Nes jiems tai yra reikalinga.“

Kiek dažnai mes abejingai praeiname pro tuos, kuriems tikrai reikia mūsų pagalbos? Kaip dažnai, pagalvoję, „o kam?“ arba „kas man iš to?“, mes nusisukame nuo kenčiančių, sužeistų ar nelaimės ištiktų gyvūnų (ir ne tik nuo gyvūnų), kai padėti yra taip paprasta... Visgi norisi tikėti, kad Remigijaus pavyzdys taps užkrečiančiu ir žmonių, padedančių kitiems „ne dėl kažko“, o „tiesiog todėl, kad galiu“ mūsų krašte tik daugės.

 

Nuotraukos Kipro

Prim.lt