Opel Astra Sports Tourer – dar vienas automobilis kelionėms?

Šiemet, po to, kai Opel Astra tapo tiek Lietuvos, tiek ir Europos „Metų automobilių“, su šiuo modeliu tenka susidurti ganėtinai dažnai. Naujausias susitikimas – Opel Astra Sports Tourer versija. Ganėtinai didelis, talpus, universalus automobilis, tinkantis tiek kasdieniam važinėjimui mieste, tiek kelionėms į sodus ar kaimus.

Pastaruosius keletą metų Opel modeliai išgyveno tam tikras transformacijas. Gamintojui pakeitus ideologiją ir peržiūrėjus prioritetus, praktiškumas, kaip kartais tai būna, buvo paaukotas dizaino labui. Gerai tai ar blogai, visai atvejais sprendžia pirkėjai, kurių nuotaikų kartais nepavyksta nuspėti net geriausiems marketologams.

Visgi žiūrint subjektyviai, dabartinis modelis pasižymi dailiomis linijomis, akį traukia korpuso išlinkimai ir veržlus Sports Tourer siluetas.

Tiesa, atiduodant duoklę automobilio dizainui ir bendroms mados tendencijoms, tam tikri pokyčiai turėjo tiesioginės įtakos jo praktiškumui. Tikėtina, kad su mažesniu automobiliu važinėjusiam žmogui Astra Sports Tourer bagažinė pasirodys didelė, tačiau jeigu į ją pažvelgs kokį nors senesnės kartos universalą vairavęs asmuo, jis gali likti nusivylęs siūloma erdve.

Visgi reikia pripažinti, kad bagažinė organizuota puikiai. Joje nėra aštrių ar sunkiai pasiekiamų kampų, nėra slenksčio, tad daiktus lengva pakrauti ir iškrauti. Sienelėse yra specialūs kabliukai daiktų tvirtinimui, erdvę ganėtinai neblogai apšviečia plafonai. Esant reikalui, visas bagažinėje esantis turtas nuo svetimų akių paslepiamas užtraukiama užuolaidėle. Beje, pastaroji gali būti pritvirtinta tiek prie pat grindų, tiek ir įprastame aukštyje.

Taip pat automobilis turi normalaus dydžio atsarginį ratą, kas šiais laikais taip pat tampa retenybe.

Bagažinės dangtis, bandytoje versijoje, buvo elektrinis. Jį galima atidaryti tiek iš lauko, tiek ir iš vidaus. Palikta galimybė atidaryti dangtį ir ne iki galo, tačiau vis tiek nesuprantu, kam tokia opcija reikalinga.

Antros eilės sėdynių nugarėles nulenkti galima dalimis, tačiau jos nesudaro lygaus pagrindo su grindų paviršiumi. Nedidelis pakilimas visgi lieka.

Antroje sėdynių eilėje vietos daugiau negu pakankamai. Įvertinus tai, kad gale gali sėdėti ir aukštesni keleiviai, Opel specialistai kiek kilstelėjo lubas, sukurdami nedidelę nišą, tad keleiviai gali džiaugtis ne tik erdve kojomis, bet ir erdve galvai.

Priekyje erdvės dar daugiau. Galbūt pirmą kartą atsidūrus prie naujojo Opel vairo teks kiek pasipratinti prie mygtukų kiekio ir jo išdėstymo, tačiau po kelių šimtų kilometrų viskas atrodys ganėtinai paprasta.

Viskas po ranka, nesunkiai pasiekiama ir ganėtinai lengvai valdoma. Astra turi ir integruotą navigaciją, tad pasukus į eilinį įdomu keliuką, neteks spėlioti, kurioje vietoje esate.

Be to, skirtingai nuo pirmojo bandyto Astra modelio, šiame navigacija veikė be priekaištų.

Taip pat, kaip ir kitos bandytos Astra versijos, pastaroji nudžiugino ergonomiškomis sėdynėmis. Sėdynės – viena tų detalių, kuria ganėtinai ilgai įprasti automobiliai atsiliko nuo Premium segmento modelių. Dabar, panašu, nebelieka ir šio skirtumo.

Bandyta versija turėjo 1,6 l dyzelinį, su dviem turbinomis, 160 AG variklį ir mechaninę 6 pavarų PD. Galbūt tokiam automobiliui labiau būtų tikusi automatinė pavarų dėžė, nes dabar susidarė įspūdis, kad dvi turbinos savo funkcijas atlieka kiek pavėlavusios. Tikėtina, kad tai susiję su mechaniniu pavarų perjungimu, tačiau nepabandžius versijos su APD, klausimas taip ir lieka atviras. Išskyrus tai, daugiau jokių klausimų automobilio jėgainei nėra. Dirba ji ganėtinai tyliai, degalų, net ir lakstant, vartoja nedaug. Kaip tik tai, ko reikia tipiškam, sodą ar namelį užmiestyje turinčiam ir ten su šeima važinėjančiam, miestiečiui.

Važiuoklė taip pat sureguliuota puikiai. Į vairo pasukimą automobilis reaguoja akimirksniu, „gaudyti“ automobilio ar spėlioti, kur jis pasuks, netenka, nors su mažesniais ir lengvesniais Opel taip yra buvę prastuose užmiesčio keliuose taip yra buvę. Panašu, kad šiuo atveju inžinieriai pasirinko savotišką kompromisą tarp stabilumo ir minkštesnio kelio nelygumų įveikimo. Sprendimas pasiteisino, tad Sports Taurer ne tik užtikrintai laikosi gerame kelyje, bet ir neerzina riedant žvyrkeliais, kurių, pasirodo, Lietuvoje dar ganėtinai daug ir jie tiesiog „kviečia“ išsukti iš pagrindinio kelio. Degalų sąnaudos – 5 l/ 100 km kelio – norą pažiūrėti, kur nuves eilinis, žemėlapyje vos matomas keliukas, dar labiau sustiprina.

Per kelias dienas, praleistas prie Opel Astra Sports Tourer vairo tiek pripratau prie šio automobilio, kad net buvo kiek gaila, kai reikėjo skirtis. Patogus, ekonomiškas, erdvus, lyginant su daugeliu kitų „klasiokų“ automobilis džiugino savo važiavimo savybėmis, nenuvylė degalų sąnaudomis ir vėl kvietė į tolimas, neskubias keliones, kai važiuojant ne tik žiūri į kelią, bet ir turi laiko pasigrožėti apylinkėmis. Man, išbandžius kelias Astra versijas, susidarė įspūdis, kad tolimos kelionės – naujųjų Opel Astra arkliukas. Kelionės su Sports Tourer – ne pirmas atvejis, kai sėdus prie Astra vairo nuvažiuoji gerokai toliau, negu planavai iš pradžių.

Grįžus namo ir sėdus analizuoti savo maršrutus, kyla dar vienas klausimas – ar automobilis, kurį, atrodytų, jau gerai pažįsti, gali dar kuo nors nustebini? Tikiuosi, kad Opel, pasiūlęs išmėginti kokią nors naują ir įdomią Astra versiją, į jį leis atsakyti.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt