Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Pažinkime gimtąjį kraštą – Bažnytinio paveldo muziejus

Vilniuje yra labai įdomus ir vertas dėmesio Bažnytinio paveldo muziejus.
Nuotraukos

Vilniuje yra labai įdomus ir vertas dėmesio Bažnytinio paveldo muziejus. Reikalas tas, kad šį muziejų sudaro trys atskiri objektai, savo ekspozicijomis kartu sudarantys darnią visumą. Vieną iš šių objektų – Arkikatedros bazilikos požemius – jau esame aplankę, o dabar pasižvalgykime po centrinį Bažnytinio paveldo muziejaus pastatą – Šv. Mykolo bažnyčią.

 

Dar XVII a. pastatyta bažnyčia ilgą laiką atliko savo tiesioginę funkciją. Ne kartą kentėjusį nuo gaisrų ar grobikų, bažnyčia buvo atstatoma ir vėl puošiama. Kalbant apie Lietuvą ir katalikų bažnyčias, galima pastebėti vieną bendrą tendenciją.

Vėliausiai tapę katalikais, ilgą laiką tam priešinęsi, vėliau LDK gyventojai, tarsi norėdami kompensuoti savo „vėlavimą“, sakraliniam menui ir architektūrai skyrė labai daug dėmesio. Ne tik buvo statoma daug bažnyčių, bet ir rūpinamasi jų puošyba. Vilnius, kaip LDK sostinė, tokiam „savęs parodymui“ buvo ypač patrauklus. Tą patvirtina šiandien miesto centre ir senamiestyje išlikusių sakralinių objektų skaičius. Netgi šalia Šv. Mykolo bažnyčios stūkso dar du, gerokai „vyresni“ statiniai – Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios.

Nepaisant bažnyčių gausos, kraštui klestint, jų puošybai lėšų nebuvo gailėta – liturginiai, pamaldų metu naudojami indai buvo gaminami geriausių Europos meistrų, reklikvijoriai buvo gabenami iš tolimiausių kraštų su tikromis, nuo seno saugomomis relikvijomis. Be to, bažnyčias ne tik puošta, bet ir saugota. Pagal LDK įstatymus už bažnytinio turto grobstymą buvo baudžiama mirti, todėl kunigai ir vienuoliai galėjo jaustis beveik saugūs. Beveik, nes nuo kai kurių nelaimių nesaugojo nei įstatymai, nei storos sienos.

Istoriniuose šaltiniuose nuolat minimi Vilnių siaubę gaisrai. Nors po jų miestas būdavo atstatomas, dalis meninių dirbinių liepsnose žuvo negrįžtamai. Neigiamos įtakos sakraliniam paveldui turėjo ir tokios ligos, kaip maras. Užfiksuota atvejų, kai vienuoliai, gydydami ligonius, patys užsikrėsdavo ir išmirdavo. Tokiu atveju neprižiūrimas turtas suirutės metu taip pat būdavo išgrobstomas.

Visgi didžiausia ir daugiausia nuostolių tiek miestui, tiek ir bažnyčioms pridariusi nelaimė buvo karas. XVII a. viduryje Vilnių užgrobus maskvėnų kariuomenei, miestas buvo niokojamas šešerius metus. Daugybė nesuspėtų paslėpti ar išgabenti meno dirbinių dingo negrįžtamai.

Panši situacija kartojosi ir kai per Lietuvą XVIII a. pradžioje žygiavo Švedijos kariuomenė. Valstybės padalinimai, vykę to paties amžiaus pabaigoje, irgi prisidėjo prie krašto sakralinio paveldo naikinimo. Bažnyčios buvo uždaromos, juose saugoti turtai išgrobstomi arba sunaikinami.

Kentėjo miestas tiek Pirmojo, tiek ir Antrojo pasaulinio karo metais. Karui pasibaigus ir Lietuvą okupavus sovietams, religija vėl buvo pradėta persekioti. Bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, sporto salėmis, jų vidaus įranga naikinama. Būtent toks likimas ištiko ir kadais puošnią Šv. Mykolo bažnyčią. Po karo bažnyčia kurį laiką buvo apleista, vėliau čia buvo įkurtas ir ganėtinai ilgai veikė Architektūros muziejus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Architektūros muziejus buvo iškraustytas, tačiau, kadangi šalimais buvo daugiau nuolat veikiančių bažnyčių, Šv. Mykolo bažnyčiai buvo patikėta kiek kitokia funkcija – tapti išlikusio Arkikatedros lobyno ir sakralinio Lietuvos kultūrinio paveldo muziejumi.

Idant viskas primintų lankytojams tai, jog jie yra bažnyčioje, netgi pati muziejaus ekspozicija išdėstyta tarsi visa liturginė procesija.

Ekspozicijos puošmena, paauksuota, iš 20 kg aukso pagaminta, Goštautų giminės monstrancija, tačiau besidomintys tiek Lietuvos sakraliniu paveldu, tiek religija, čia ras ir daugiau įdomių eksponatų.

Muziejuje sukaupta nemažai įvairių epochų ir skirtingų meistrų gamintų sakralinių indų, pamaldų metu naudotų monstrancijų, saugomi unikalūs, ne vieną šitmemtį skaičiuojantys relikvijoriai, sienas puošia votai iš kitų Lietuvos bažnyčių, saugomi altorių apvadai ir kunigų liturginiai rūbai.

Taip pat čia yra vienintelis tokio tipo ir didžiausias Lietuvoje antkapinis paminklas bažnyčios fundatoriui Leonui Sapiegai ir dviem jo žmonoms. Nepaisant patirtų negandų, Sapiegų kūnai ilsisi po bažnyčia įrengtoje šeimos kriptoje, tačiau lankytojai, deja, ten neleidžiami.

Kita vertus, lankytojai vis tiek gali pasivaikščioti po bažnyčios požemius ir pasigrožėti ne tik išlikusiomis pastatų sienomis, bet ir dažnai keičiamomis ekspozicijomis.

Taip pat muziejuje yra... dar daugybė įdomių dalykų, kuriuos vertėtų išvysti patiems.

 

Bažnytinio paveldo muziejus

Antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Nedirba sekmadieniais, pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis.

Valstybinių švenčių išvakarėse – viena valanda trumpiau.

Pavieniams lankytojams – ekskursijos kiekvieną šeštadienį 14 val.

 

Prim.lt

 

Straipsnio kategorijos