Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Apie antkapinius paminklus ir kapinių madas

Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų šiaulietis Kazys Bimba žinomas kaip skulptorius, tautodailininkas.
Nuotraukos

Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų šiaulietis Kazys Bimba žinomas kaip skulptorius, tautodailininkas. Kaip ir visiems skulptoriams, jam sudėtinga rengti savo kūrybos parodas – iš akmens iškaltos skulptūros – ne grafikos darbai, kuriuos paėmei ir atnešei į galeriją.

Tačiau šio menininko kūrinių ištisas ekspozicijas galima pamatyti po atviru dangumi visoje Lietuvoje – kapinėse. Ir pirmiausia – Šiaulių kapinėse.

- Taip, beveik keturis dešimtmečius esu susijęs su mirusiųjų atminimo įamžinimu. Antkapiniai paminklai - didelė dalis mano kūrybos. Nors, prisipažįstu, dažnai juos darau tam, kad galėčiau kitas skulptūras kurti tik savo malonumui - juk skulptoriaus medžiagos yra ypač brangios.

Antkapinius paminklus irgi galiu vadinti kūryba, nes niekada ir nebuvau susidūręs su kažkokiais užsakovų reikalavimais, niekada nebuvo taip, kad daryčiau tai, ko kiti nori, o ne aš. Gal man tiesiog sekasi, kad galiu pasiūlyti žmonėms tai, kas tuo momentu man ir pačiam yra įdomu.

Manau, ir „užsikabinau“ už šio darbo, nes turėjau ir turiu dideles galimybes save realizuoti.

- Kas buvo jūsų mokytojai šioje srityje?

- Grynai šioje srityje mokytojų kaip ir neturėjau. Buvo toks laikas, kad apie akmens skulptūrą nelabai daug kas išmanė, dauguma buvo savamoksliai.

Dailės institute baigęs mokslus mūsų Aloyzas Toleikis, žinoma, išmanė, kaip reikia daryti, kokius įrankius naudoti. Esu dėkingas likimui, kad mano darbinės karjeros pradžioje mus suvedė gyvenimas ir mums teko kartu padirbėti, vienam iš kito pasimokyti, nes ir aš jau turėjau šiek tiek daugiau praktikos, nors buvau jaunesnis.

Todėl tikriausiai galiu sakyti, kad pagrindinis mano „užsikabinimas“ ir buvo dabar jau profesorius A. Toleikis.

Iš pradžių, turiu prisipažinti, manęs gal dėl jauno amžiaus į kapines netraukė – neskubėjau ten apžiūrinėti paminklų, semtis patirties.

Tiesiog skulptūros mane nuo mažens sudomino – pradėjau skaldyti akmenį ketvirtoje klasėje. Ir tai atsitiko, kai mus, mokinukus, atvežė į Dramos teatrą, o ten fojė vyko antroji berods skulptūrų paroda.

Joje būtent ir pamačiau tikras skulptūras – aišku, jų gipsinius modelius. Nors ten man pagrindinį įspūdį ir postūmį visam gyvenimui padarė, tai gal ir keista, - Vitolio Trušio paveikslas „Madona“, kuris dabar kabo Nacionalinėje galerijoje.

Kadangi buvo didelis noras dirbti su akmenimis, tai ir atsiradau Šiaulių paminklų dirbtuvėse, kurių labai įdomi istorija ir verta panagrinėti atskirai. Jose dirbo gerai žinomi Lietuvoje žmonės – ir muzikai, ir menininkai, ir politiniai kaliniai. Mano gyvenimas buvo įdomus šalia tų ypatingų žmonių.

O kada pradėjau domėtis antkapiniais paminklais, dabar jau sunku atsakyti konkrečiai. Bet kai pradėjau, nustebau: pasirodo, prieškarinėje Lietuvoje buvo ypač išpopuliarėjusi antkapinė skulptūra. Kūrė jas juk pats Robertas Antinis.

Įspūdingi antkapiai ir Šiaulių senosiose kapinėse bei daug jų labai aukšto lygio, nors ir išlietų iš betono. Matyt, formos buvo italų meistrų ir nors skulptūros buvo tiražuojamos, bet vis tiek jos liudija meistriškumą. Dar man labai didelį įspūdį padarė akmens kryžiai, nes jie nukalti paprasčiausiais plieniniais įrankiais labai realistiškai su visomis rievėmis, šakomis. Tai rodo, kad buvo labai profesionalios paminklų dirbtuvės Šiauliuose dar XIX amžiuje.

Tik pokaryje visa tai buvo užmiršta, o ir galimybių žmonės neturėjo. Tada daug ko ir nebuvo galima. Prisimenu kelmiškį Juozą Liaudanskį, kuris padaręs antkapinį paminklą pridėdavo kaip kokią dovaną prie jo ir skulptūrėlę. Įdomiausia, kad tie antkapiniai paminklai išliko tik dėl tų skulptūrėlių – žmonės eidavo ir eina tik jų pažiūrėti.

Sužinojau, kas kokią skulptūrą, kokį ypatingą paminklą sukūrė ir kur jie yra pastatyti, nes kai darbas yra mielas, kuo toliau tuo labiau juo domiesi.

Domėtis pradėjau ir garsiausiomis pasaulio kapinėmis – aišku, kiek anuo metu informacijos apie jas buvo galima gauti. Tai dabar viskas paprasta – per internetą sužinai viską. O iš anuomet prisimenu tokį rusišką satyros žurnalą „Krokodil“, kur paskutiniame puslapyje buvo rubrika „Jų toks menas“ ir ten būdavo išspausdinta Alberto Džakomečio ar kito žymaus skulptoriaus darbo nuotrauka. Ir už tų nuotraukų buvo galima užsikabinti.

- Ilgai darėte pirmąjį autorinį antkapinį paminklą?

- Mano pirmasis darbas yra Gruzdžių kapinėse – tai ne skulptūra, tik paminklas, kuris išsiskiria forma ir šriftu.

Ilgiausiai dariau antkapinį paminklą po savo tėvuko mirties. Darbas nusitęsė gal dvidešimčiai metų, nes vis buvo ieškojimai. Tik ne per seniausiai iki galo padariau. Dabar tas paminklas jau yra pastatytas Kairių kapinėse. Darbas, manyčiau, kuklus – ant nelabai didelio juodo kubo gulintis angelas.

Man išvis įdomi yra angelų tema kapinėse, todėl esu jų ypač daug padaręs. Jie, ko gero, sudarytų apie 30-40 procentų sukurtų skulptūrų. Labai dar mėgstu Kristų Nazarietį, einantį surištomis rankomis - esu daug jų išskaptavęs iš medžio. Ir abstrakčios formos, kurios pačios savaime rodo liūdesį, man atrodo, kapinėse ypač tinka.

Kartais būna, kad žmonės kokią skulptūrą nusižiūri ir parodose. Štai prieš kelerius metus mano personalinėje parodoje, kur tikrai nebuvo eksponuojami antkapiniai darbai, nusižiūrėjo gal 25 centimetrų aukščio einančios moters skulptūrėlę. Nors ir pačiam keista, ji tokia mažytė Ginkūnų kapinėse pritvirtinta ant akmens labai gražiai įsikomponavo į aplinką.

Man apskritai labai patiktų, jei plistų tokia mažesnių skulptūrų mada.

- O ar yra antkapinių paminklų mada?

- Paminklų gamyba yra didžiulė pramonė – kartais atrodo, kad kapinėse reikia net šviesoforų... Kaip ir visur gyvenime, taip ir kapinėse matyti laikmečio mados, kurios priklauso nuo to, kokios atvežamos medžiagos yra populiariausios.

Kurį laiką madas diktavo paminklų dirbtuvės, kuriose dirbo profesionalai, turintys supratimą apie formą, kapinių tvarkymą. Tai buvo visai neblogas laikotarpis, nors tuo metu ir draudė kapinėse statyti kryžius. Tačiau jau buvo pradėjęs formuotis tam tikras savitas stilius: paminklai iš lauko riedulių, kad ir iš atvežtinio granito, iš medžio.

O kai sienos atsidarė, prasidėjo masiškas paminklų vežimas iš užsienio. Tie paminklai, sakyčiau, tikrai profesionaliai konvejeriu padaryti, nudailinti ir kažkodėl žmonėms tie „čiulpinukai“ patinka. Ir ką jūs manote? Originalius, ilgaamžiškus paminklus kapinėse pradėta griauti ir jų vieton statyti tokius menkaverčius.

Eini pro tokius kapinių kvartalus ir net akims nėra už ko užkliūti.

Taigi dabar jau, galima sakyti, madų nebeliko, tik chaosas. O Ginkūnų kapinės yra pavyzdys tų madų kaitos į pačią blogiausią pusę: daug menkaverčio blizgesio arba, kaip aš vadinu, poliruotų veidrodžių. Žmogus nejaukiai turėtų net jaustis kiekviename paminkle matydamas savo atspindį, nes juk pagal paprotį mirus žmogui mes net veidrodžius uždengiame, o čia, kapinėse – vieni veidrodžiai.

Kapinėse populiariausi yra akmens paminklai. Manau, žmonės juos renkasi dėl ilgaamžiškumo. Bet man gražiausi ir priimtiniausi paminklai yra mediniai, metaliniai. Juk kokios gražios senos kaimų kapinės, o ir Kryžių kalnas, nes ten tik mediniai ar beveik tik mediniai kryžiai. Gal ši mada dar ir sugrįš.

- Negi niekas nereguliuoja kapinėse statomų paminklų?

- Man atrodo, kad dabar absoliučiai niekam nebeįdomu, kas ką daro kapinėse. O juk turėtų reguliuoti. Arba bent turėtų būti patvirtinti kokie nors standartai, nes dabar formuoja tas paminklų madas bet kokios dirbtuvės: kuo daugiau poliruota ir kuo daugiau visokių niekučių.

Nėra Lietuvoje ir leidinio, kur būtų bent rubrika, kaip tvarkyti tokią labai svarbią mums vietą, kurioje daug laiko praleidžiame. Taip, kapinės išpuoselėtos, bet jos visiškai neįdomios.

O štai kad ir Šiaulių senosios kapinės: lyg ir jose jokių takų nėra, lyg ir ne visi kapai prižiūrėti, lyg ir jose nėra nieko ypatinga, bet kaip gražiai kiekvienas antkapinis paminklas atrodo nukritusių geltonų lapų ir didelių medžių fone.


K. Bimbos sukurti antkapiniai paminklai Ginkūnų kapinėse.
Asmeninio albumo nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ

www.snaujienos.lt