Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Vėlinės – maldos ir susikaupimo diena

Ruduo. Pageltę lapai, besisiūbuodami vėjo lopšinėje, krinta į žemę.
Nuotraukos

Ruduo. Pageltę lapai, besisiūbuodami vėjo lopšinėje, krinta į žemę. Tylūs vakarai tartum įsiremia į kiekvieno širdį su neišsakomu liūdesiu. Palieka mus paukščiai, palieka ir laukų žaluma, primindama vasaros džiaugsmo ilgesį, buvusio gyvenimo vaizdus ir žmones, kurie nenusakomais laiko žingsniais išėjo į amžino gyvenimo namus. Ir mums atrodo, kad jie išėję amžinai, pavirtę į dulkes ir nutilę neatšaukiamai, tačiau vis dėlto kalba su mumis kapų tyla. Todėl tauta stipri ne vien gyvaisiais, bet ir tais mirusiaisiais, kurie gyveno gėriui, tiesai ir laisvei. Kiekvieną rudenį einame į mirusiųjų miestą susitikti su jais. Visi šventieji, Vėlinės. Kiekviena ši diena susieta su brangiausių žmonių prisiminimais. Dėdami ant jų kapo žydinčią chrizantemą kaip amžinos meilės ir šviesos simbolį, uždegdami Vėlinių žvakelę, mes tartum atnaujiname dvasinį ryšį su jais per maldą ir susikaupimą, išplaukiantį iš žmogiškos meilės. Tai krikščioniškas bendravimas su tais, kurių meilės spindulėliai tebešviečia gyvųjų širdyse.

Spindint žvakelėms tylioje susikaupimo rimtyje prisimename paskutinius ištartus jų žodžius, pajuntame, kad tą vakarą jie glaudžiasi arčiau mūsų, lyg norėdami paklausti, ar esame laimingi, ar džiaugiamės gyvenimu, o gal apsunkome nešiodami išdavystės, melo ar veidmainystės sulopytą sąžinę. Todėl nesvarbu, kad stovėdami prie kapo ir galvodami apie mirusiuosius kalbėsime tik patys su savimi, – žinokime, jog bažnyčių varpai suskambės ne tik mirusiesiems, bet ir mums, gyviesiems.

Taigi Vėlinių vakaras. Dar smilksta ant kapų žvakelės. Gimtuosius laukus dengia rūškanos rudens darganos. Gūdžiai ošia gluosniai pakelėse ir prie išgriautų sodybų. Šį vakarą su širdgėla tylioje maldoje prisiminsime ir tuos, kurie, išplėšti iš tėvynės, amžiams atgulė nesvetingoje, šaltoje Sibiro žemėje.

Šį brangų vakarą prisiminsime ir Jus, brangūs kovų broliai, žuvusius nelygioje kovoje dėl Lietuvos laisvės. Kai priešas užplūdo mūsų žydintį kraštą, Jūs, palikę nešienautas pievas, neartus laukus, mokykloje ant suolo atverstą knygą, verkiančius senus tėvelius ir tūkstančius neįgyvendintų gražiausių jaunystės svajonių, išėjote ginti tėvynės. Bet likimas neleido sulaukti trokštamo laisvės ryto. Klastingo priešo kulka pervėrė tėvynės meile plakančias širdis. Jūsų krauju liko aplaistyti laukų takeliai, nuplautas miestelių dulkėtas gatvių grindinys. Dar iki šiolei dauguma Jūsų miegate pelkynuose ir gimtinės girių glūdumoje, užsikloję žaliomis miško samanėlėmis. Jūsų kapų nepuošia nei vainikai, nei granito paminklai, nerymo kryžiai, tik pageltę lapai ir pasiklydęs rudens vėjas aplanko Jūsų amžinojo poilsio vietą. Ir niekas neuždegs atminimo žvakelės. Nestovės prie Jūsų kapo nei artimieji – tėvai, broliai, seserys, nei draugai, nei giminės, tačiau, testamentas, kurį pasirašėte savo krauju, išliks istorijos puslapiuose ir amžininkų atmintyje. Tai Jūs įrodėte pasauliui, kad nepabūgote priešo žiaurumo ir nebijojote mirti už tėvynę, už Lietuvą. Žuvusiųjų paaukota gyvybė – gražiausi žiedai tėvynės laisvės vainike.

Tad už visus mirusiuosius ir žuvusiuosius mes meldžiame „Amžiną atilsį...“, o tyla, apgaubusi kapų kryžius, įamžintomis raidėmis prabyla, kad čia ir yra visa istorija – gyvenimo skrydis ir nutilus daina.

Izabelė Skliutaitė-Navarackienė

Druskininkai


Info