Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Arkivysk. Luigi Bonazzi. „Vilniaus arkivyskupija turi ir savo potencialą, ir savitų sunkumų"

Balandžio 5 d. popiežius Pranciškus priėmė kardinolo Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą iš Vilniaus arkivyskupo pareigų (pagal Kanonų teisės kodekso 401 kan. § 1) ir naujuoju Vilniaus arkivyskupu paskyrė vyskupą Gintarą Grušą, perkeldamas jį iš Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigų.
Nuotraukos

Ar galite trumpai skaitytojams priminti, kaip vyksta vyskupo skyrimo procedūra?

Vyskupo paskyrimas vyksta pagal Bažnyčios nustatytas taisykles, kurios yra viešai paskelbtos. Vyskupą paskiria popiežius. Paprastai jis atsiklausia patarimo, kurį, pavyzdžiui, Lietuvos atveju pateikia šalies vyskupai, be to nemažas skaičius vyskupijos, kuriai skiriamas vyskupas, kunigų, vienuolių ar pasauliečių. Šį darbą paprastai koordinuoja nunciatūra. Susipažinęs su įvairiomis išsakytomis mintimis, popiežius priima galutinį sprendimą.

Lietuvos katalikai pastaraisiais metais sulaukė keleto naujų vyskupų. Kokie pagrindiniai iššūkiai, jūsų nuomone, jiems tenka?

Aplinkybės lėmė, kad per pastaruosius porą metų Lietuva gavo naujų vyskupų, kurie yra ir ganėtinai jauni. Tai tikriausiai yra Lietuvos Bažnyčios jaunystės ženklas bei liudija popiežiaus pasitikėjimą Lietuvos kunigais.

Be abejo, iššūkis yra visada naujas ir tas pats – paskelbti gerąją naujieną. Tai yra tą meilės ir tiesos žodį, kurį Dievas nori ištarti šiandienos žmonėms. Paskelbti taip, kad šiandienos žmogus jį suprastų, priimtų. Tad pirmasis iššūkis yra evangelizacija – stengtis atverti žmonių širdis ir protus priimti dovaną, kurią Dievas nori įteikti žmonijai. Evangelija yra dovana, įrodymas Dievo nuolatinio gerumo ir meilės, su kuria jis lydi istoriją.

Evangelijos skelbimas Bažnyčioje turi savo stilių. Evangelija turi būti paskelbta visiems, kad visa žmonija taptų viena šeima. Kaip padaryti, kad evangelija ir Dievo balsas, Dievo, kuris yra meilė ir bendrystė, balsas būtų vis labiau girdimi? Bažnyčia jaučia, kad gali autentiškiau skelbti meilę ir bendrystę, jei pati prisistato pasauliui, turėdama bendrystės veidą. Evangelizacijos iššūkis iškart tampa bendrystės iššūkiu.

Tai užduotis, kurios įgyvendinimas nepriklauso vien nuo vyskupo?

Kalbant apie bendrystę, pirmiausia turime omenyje ryšį, kuris turi jungti vyskupą su savo kunigais, paskui su visais kitais Viešpaties vynuogyno darbininkais. Evangelija yra skelbiama kartu. Visa Dievo tauta skelbia evangeliją. Vyskupas bendrystėje su savo kunigais ir su savo tikinčiaisiais skelbia evangeliją.

Kuo, jūsų  manymu, savita Vilniaus arkivyskupija?

Vilniaus arkivyskupija gyvena bendrystėje su kitomis Lietuvos vyskupijomis, stengiasi vykdyti evangelijos skelbimo misiją. Vilnius yra šalies sostinė, tad šioje vyskupijoje akivaizdus didelis potencialas: nemažai išsilavinusių ir kultūriškai pasirengusių žmonių.

Kita vertus, netrūksta ir savitų iššūkių. Žmonėms čia gal kiek sunkiau sekasi puoselėti santykius, ryškesnis individualizmas. O ten, kur gajus individualizmas, ten mažiau santykių, mažiau tikros meilės, o be jos sumenksta ir religinis gyvenimas, bendravimas su Dievu, kuris yra Meilė. Vilniaus arkivyskupui tenka priimti iššūkį miesto, kuris yra sekuliarizuotas, kuris mano, jog gali išsiversti be Dievo. Todėl čia reikalingas dar brandesnis visų evangelijos skelbėjų  - kunigų, pasauliečių su savo vyskupu – tikėjimas ir bendrystė.

Koks vyskupo emerito vaidmuo? Kokiu būdu jis toliau tarnauja Bažnyčiai?

Vyskupas emeritas – tai ganytojas, kuris, užbaigęs savo tarnystę, tiesiogiai nebetarnauja vyskupijai. Žinoma, jis ir toliau išsaugoja sielovados rūpestį bei užsidegimą. Emeritas – tai žmogus, kuris visada yra išminties, patarimo, pagalbos šaltiniu. Senyvas amžius – tai rezervuaras patirties ir išminties, kuriuos kiekvienas esame kviečiamas įvertinti ir jais pasinaudoti. Vyskupija, kurioje gyvena besidarbuojantis vyskupas (ordinaras) kartu su ankstesniuoju, kuris pasitraukė į poilsį, yra turtingesnė, ji turi papildomą dovaną, kurią reikia įvertinti.

Nėra lengva dviem žodžiais įvertinti Vilniaus arkivyskupo Juozo Bačkio indėlį Lietuvos Bažnyčiai. Ką išryškintumėte labiausiai?

Be abejonės, kardinolas Juozas Bačkis parašė svarbų puslapį Lietuvos Bažnyčios ir ypač Vilniaus arkivyskupijos istorijoje. Jam teko užduotis vadovauti vyskupijai tuo delikačiu laikotarpiu, kai buvo mokomasi gyventi tikėjimu Lietuvai įžengus į laisvės gyvenimą. Teko daug dalykų pradėti nuo nulio. Arkivyskupas Bačkis įtvirtino ne vieną svarbų kertinį akmenį vyskupijos gyvenime. Tai ir kunigų, pašaukimų puoselėjimas – nauja seminarija; dėmesys kultūros sričiai, švietimui; Šeimos centras, Jaunimo centras, Caritas... Daugybė dalykų, kuriuos šiandien turime, kažkada nebuvo. Manau, kad laikui bėgant vis geriau suvoksime ir galėsime įvertinti jo indėlį.

Be to, arkivyskupas Bačkis yra ir antrasis kardinolas Lietuvos istorijoje. Jo asmens ir veiklos dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia tapo labiau matoma tarptautiniu mastu.

Parengė Saulena Žiugždaitė