Tėvas Antanas Saulaitis apie žvejojimą Dievo tinklais

Palaiminto J. Matulaičio Misijos Čikagoje kasdienybė

 Kasdieniai rūpesčiai, manau, panašūs, kad ir daugumoje kitų parapijų šiandienos pasaulyje. Tiesa, turime atsižvelgti į tai, kad visa mūsų bendruomenė – emigrantai ar emigrant vaikai, vaikaičiai, t.y. išvienti žmonės, ir tai turi įtakos pasaulėjautai, bendravimui.

JAV įprasta, kad katalikai registruojasi prie kurios nors parapijos, tad galima pakankamai tiksliai vykdyti apskaitą. Šiuo metu prie mūsų misijos prisiregistravusios 739 šeimos. Daugiau nei pusė iš jų yra jau po Nepriklausomybės atkūrimo atvykę lietuviai. Būtent juos patraukti ir reikia daugiausia kūrybinio veikimo, nes turime įvertinti specifinę emigrant situaciją. Labai dažnai žmogaus, išvažiavusio iš Tėvynės, gyvenimas tarsi sustingsta, užsikonservauoja. Būna, kad žmogus jau 15 ar net 20 metų išvykęs iš Lietuvos, tačiau jo kalba, tikėjimo supratimas, požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje ir daugelį kitų dalykų lieka toks, koks buvo atvykstant.

Labai svarbus uždavinys – kaip padėti tiems, dažnai pavargusiems nuo iššūkių ir kiek susigūžusiems žmonėms, pasinaudoti tikėjimo teikiamomis dovanomis.  Ypač svarbu pasiekti vaikų širdis, nes  dažna situacija, kai dabar ne tiek tėvai veda vaikus prie tikėjimo, kiek per vaikus tėvai atranda tikėjimą. Bandome išnaudoti pokalbius, ruošiantis krikštui, Pirmajai komunijai.

Kasmet mūsų Misijoje 70-80 vaikų parengiami Pirmajai komunijai ir tai reiškia, jog maždaug tiek šeimų kurį laiką intensyviau bendrauja su bažnyčia, su kunigu ir tai svarbi galimybė įtraukti tėvus į bendruomenės gyvenimą.

 Labai džiaugiuosi, jog sulaukiame iniicatyvų ir iš pačių tėvų. Diskutavome su keliasdešimt tėvų, kurių vaikai ruošėsi Pirmajai komunijai, kaip visiems labiau įsitraukti į bažnytinį gyvenimą ir  gimė paprasta, bet veiksminga iniciatyva. Nuo rugsėjo mėnesio mes turime naują giesmyną ir sutarėme, kad kiekvieną sekmadienį, kuri nors šeima – tiek tėvai, tiek vaikas ar vaikai – imtusi atsakomybės išdalinti visiems ateinantiems tuos giesmynus. Taip atsirado labai graži praktika, kai į Mišias ateinančius pasitinka besišypsanti šeima ir paduoda giesmynus, pakalbino.  Visiems jauku ir malonu, o tai šeimai, kuri tokiu būdu tarnauja bendruomenei, tai svarbi paskata labiau įsijungti į bažnytinę veiklą, patirti, kad Dievas ar kunigas nėra pikčiurnos, o ir parapijiečiai labai draugiški ir malonūs.

 Taip auginami svarbiausi dalykai – pasitikėjimas ir bendrystė.  Aš visada pabrėžiu, kad svarbiau yra ne tai, kad žmogus išmoktų  tikėjimo dogmas atmintinai, bet kad j oar jos širdyje augtų pasitikėjimas Dievu,

Aišku, kyla problema su tais, kurie nereguliariai lanko bažnyčią, bet tik užklysta per didžiasias šventes ar krikštynas, vestuves. Paprastą sekmadienį per trejas Mišias susirenka iki 750 žmonių, o per Velykas ar Kalėdas suskaičiuojame ir 3300 žmonių. Taigi, labai daug žmonių, kurie vadina save katalikais,  pasitenkina tik per šventes užsukti į bažnyčią ir tiek. Kaip juos paskatinti įsitraukti,  kaip juos sušildyti, užkalbinti jų širdis?

Auksinėmis progomis evangelizacijai tampa laidotuvės, krikštynos ir vestuvės, per kurias į bažnyčią ateina ir tie, kurie čia reti svečiai. Tai proga užkalbinti, katechizuoti. Per metus būna apie 70 laidotuvių – tikrai didelis skaičius, nes daug parapijiečių yra garbaus amžiaus. Kai žmonės kreipiasi dėl laidotuvių, mes jiems duodame knygelę su 30-40 šiai progai deramų ištraukų iš Šventojo Rašto ir raginame patiems išsirinkti, kuri labiausiai jiems atrodo tinkama.  Pasirinkti skaitinius raginame ir per krikštynas ar vestuves. Tai jau galimybė žmogui bent kiek susipažinti su Šventuoju Raštu.

Taip pat žmonės ateina pas kunigą su įvairiomis gyvenimo bėdomis. Pavyzdžiui, prašo pašventinti namą, nes ten kokie nors bildukai gyvena. Tai tokie neplanuoti, proginiai susitikimai, kurie taip pat yra galimybė “sužvejoti” žmones.

Ne kartą įsitikinau, kad geriausi evangelizuotojas žmonėms yra ne kunigas, bet kas nors iš jų pačių grupės. Pavyzdžiui, jaunimui – jaunas žmogus, šeimoms – kuri nors mama ar tėtis.  Kai reikėjo suorganizuoti, kaip bus tie giesmynai dalinami, tai viena mama paskambino 61 šeimai ir su visais aptarė, kas ir kada gali. Nei aš, nei mūsų raštinės darbuotojai to nebūtų galėję taip veiksmingai padaryti, kaip padarė ta mama.  Kitas pavyzdys – mano pagalbininkė Daina Čyvienė yra penkių vaikų mama, tai akivaizdu, kai žmonės ateina tartis dėl krikšto, tai jiems ji daug artimesnė pašnekovė nei kunigas.

Labai svarbu ugdyti ir bendruomeniškumą, padėti šeimoms laikytis kartu, stiprinti drąsą vaikus auginti katalikiškoje dvasioje. Čia daug kas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų parapijoje – kiek esame vienas kitam atrama, sustiprinimas.

Mūsų – Čikagos – vyskupija turi penkerių metų  strateginį  pastoracijos planą, kuris labai naudingas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais – iki liepos mėnesio - buvo akcentuojamas dėmesys paaugliams ir jaunimui. Didelė pagalba, kai gauni metodiką, prie kurios padirbėjo rimti specialistai, gerai išmanantys jaunimo psichologiją ir poreikius. Tada nereikia išradinėti dviračio.

 Gerai žinoma, jei nori paauglius ir kiek vyresnį jaunimą patraukti į parapijos veiklą, turi būtinai jiems duoti kokią nors tarnystę. Kartą per metus parapijoje turime Sriubos pietus, už kuriuos surinkti pinigai skiriami paremti Lietuvos Caritas veiklai, taip pat per Gavėnią penktadieniai darome Žuvies vakarienę. Per visus šiuos renginius stengiamės savanoriais įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių.

Taip pat tris kartus šeštadieniais turėjome jaunimo Mišias. Jie patys skaito skaitinius, groja su  trimitais ir kitais keistais instrumentais, paskui visi draugiškai valgo pica ir ksautai surengia jaunimui patrauklios muzikos koncertą. Tai ugdo bendrystę ir įaugina tuos jaunus žmones į parapiją.

Mano įsitikinimu, labai svarbi tarnystė yra ligonių lankymas ir komunijos nešimas tiems, kurie negali dėl kokių nors priežasčių patys ateiti į bažnyčią. Esu paskaičiavęs, kad per metus aplankau 30 ligonių, kuriems suteikiu ligonių patepimo sakramentą ir, jei yra glaimybė, komuniją. Daugiau sunkiai galiu aprėpti, o mūsų komunijos nešėjai per metus  žmonėms nuneša net 1,5 tūkstančio komunijų. Jei žmogus nori tarnauti tokiu būdu, jis turi būti ne jaunesnis kaip 16, priėmęs Sutvirtinimo sakramentą ir išklausęs specialius kursus. Taip pat dažnai šie žmonės pradeda daugiau domėtis ir kitais kursais apie pagalbą ligoniams, nešdami komuniją, jie stengiasi sustiprinti, pabendrauti su  bėdų prispaustu žmogumi ir tai labai svarbu.

 Būti Visuotinės Bažnyčios dalimi

 Mums žinoma labai padeda tai, kad esame tikrai gyvybingos ir gerai organizuotos Čikagos arkivyskupijos dalis.  Gauname labai daug svarbios pagalbos iš vyskupijos pastoracijos, katechezės srityje. Pavyzdžiui, šiais metais pastoracijos strateginiame plane akcentuojamos sekmadienio Mišios, tai kartą pe rmėnesį gauname lankstinuką, kuriame surašytos  įvairios vyskupijoje vykstančios iniciatyvos šioje srityje. Tai  skatina galvoti, kas mūsų parapijoje gali būti pritaikyta, - labai svarbu mokytis iš kitų.

Vyskupijos lygmeniu organizuojami įvairūs seminarai, neseniai vyko studijų diena veikliems parapijų žmonėms. Dalyvavo iš viso 1200 žmonių, iš mūsų prapijos dalyvavo 10. Tikrai gavome svarbių impulsų. Kitas pavyzdys – vyskupijoje  labai rūpinamasi emigrantais, tai viena mūsų parapijietė, pati neseniai atvykusi iš Lietuvos, pasisiūlė būti ryšininke tarp vyskupijos ir  mūsų parapijos, kurioje visi esame emigrantai. Susibūrė keturių žmonių komitetas, pasiryžęs koordinuoti pagalbą žmonėms, kurie neturi  nuolatinio gyvenimo JAV teisės, gyvena nelegaliai, bet nori leisti vaikus į mokyklą, įforminti santuokas. Šis komitetas negali pakeisti teisinių normų, čia jau politikų reikalas, bet gali padėti  emigrantams, nuolat jaučiantiems virš galvos juodą debesį, gyvenantiems nežinioje.

Pasitaiko, jog žmonės, net ir ilgą laiką priklausantys mūsų parapijai, vis dar galvoja, kad mūsų misija yra kurios nors Lietuvos vyskupijos dalis, jog mes susiję su Lietuvos vyskupais.  Tikrai vertiname savo lietuvišką tapatybę, bet kartu puikiai suvokiame, kad esame integrali Čikagos vyskupijos dalis. Beje, per metus turime bent 12 vyskupijos nustatytų rinkliavų: karitatyvinei veiklai, motinos ir vaiko namams, misijoms, krikščionių ugdymui, pagyvenusių vienuolių išlaikymui. Taip pat turime vieną didesnę metinę rinkliavą.

Aiškiausiai mūsų bažnytinę priklausomybę siekiame parodyti per Sutvirtinimo sakramento teikimą. Nors buvo minčių, kad galbūt būtų gerai pasikviesti šiam sakramentui teikti vyskupą iš Lietuvos, tačiau apsisprendėme, kad tai turi daryti kuris nors iš vietos vykupų.  Kuį laiką tai dare meksikietis vyskupas, kuris Mišias aukodavo lietuvių kalba. Tai buvo labai puiku. Dabart Sutvirtinimą teikia pirmasis lenkų kilmės vietos vyskupas, jis moka tik angliškai ir homiliją sako anglų kalba, tačiau visur, kur tik galima per Mišias naudojame lietuvių kalbą. Norime, kad tiek vaikai, tiek tėvai suvoktų, kad esame Visuotinės Bažnyčios dalis.

 Tikėjimas ir tautinė tapatybė

 Tikėjimas ir lietuviškumas mūsų parapijoje neatsiejami dalykai, kai ir  neatskiriami dalkai yra tikėjimo perdavimas ir šeima. Stengiamės išlaikyti visas lietuviškas religinių švenčių tradicijas. Pavyzdžiui, per Šv. Kalėdas išdaliname net 7 tūkstančius kalėdaičių. Juos įdedame į vokelius, kur kartu įdedame lapelį su Kūčių maldomis ir kalėdaičių laužymo aprašu, nes toil gražu ne visi žino, kaip elgtis su kalėdaičiais.

Norime padrąsinti žmones išlaikyti ne tik tikėjimą, bet ir tautinę tapatybę, kurią Dievas padovanojo. Tačiau neturime visrakčio, kuris atrakintų visų širdis, padėtų pasiekti visus žmones. Nuolat diskutuojame, svarstome, ką dar turėtume daryti, tačiau įvairių iššūkių tikrai daug. Pavyzdžiui, matome, jog yra šeimų, kur tėvai, net nelabai mokėdami anglų kalbos, bando su vaikais kalbėtis tik angliškai, nes taip esą palengvins jų integraciją. Taip nyksta tautinė tapatybė.

Taip pat matome, kaip žmones nuodija tokia šiuolaikinė skultūros nusotata, kad nereikia vaikų vertybiškai ugdyti, o jies patys, kai užaugs, apsirinks savo tikėjimą ir tapatybę. Deja, problema ta, kad, kai vaikai užauga, negaudami religinio ugdymo, jie paprasčiausiai negali sąmoningai pasirinkti, nes nepažįsta pasirinkimų, Jie užauga neturėdami jokių pagrindų, nematydami gyvybingų alternatyvų.  Iš tiesų, visada tikėjimas yra laisvės sfera, tai atsakymas į Dievo dovaną, tačiau tai nėra abstrakti laisvė,ji turi turėti pamatą, tik tada gali būti tikra.

Svarbu pabrėžti, kad tikėjimas nėra kaip banke pinigai, kai žinai, jog turi tiek pinigų ir gali būti ramus, jog užteks pensijai.  Tai nuolatinė kelionė ir amžinas dėkingumas Dievui už žmones iš viso ir ypač tuos, kurie palaiko, tą patį tiki, vieni kitus palaiko, žavesys Dievo dovanomis, nuo gamtos iki žmonių. Mes visi esame tikėjimo kelionėje. Nors esi kunigas, nereiškias, kad esi „iškeptas“.  Kai tenka dalyvauti laidotuvėse, visada primenu maldą: „papildyk Viešpatie jo ar jos tikėjimą  ir viltį“. Ji reiškia, kad irk oks pamaldus žmogus būtų, kaip stengtusi gyventi krikščioniškai, vis vien trūksta sprindžio iki tvirto pasitikėjimo Viešpačiu ir vilties Jame.

Tikėjimas – tai kova, kuri nesibaigia iki paskutinio atodūsio.

Neretai žmonės skudnžiasi, kad neturi laiko maldai, tai atsakau, bet pradėkite nuo trupučio. Pavyzdžiui, atraskite internete maldos puslapius ir įjunkite kompiuterį, tegu jis „meldžiasi“, o jūs dirbkite šalia.  Ypač svarbu, mano įsitikinimu, jog žmonės pratintusi prie Šventojo Rašto. Deja, dauglis apsiriboja tik katekizmo tiesomis ir nesivargina skaityti Biblijos. Tai trukdo pažinti mūsų Viešpatį. Mes labai stengiamės, kad kiekvienas jaunuolis, gaudamas Sutvirtinimo sakramentą, gautų ir savo Bibliją. Taip pat per Gavėnią, Adventą darome mąstymus, į kuriuos kviečiame atsinešti Biblijas. Siekiame, kad pamažu žmonės priprastų skaityti Šventąjį Raštą. Raginu, akd žmonės išsirinktų mėgstamą psalmę, atrastų  ypač brangią jam ar jai asmenišką Rašto vietą.

Siekiame, kad niekas, kas bevyktų j oar jos gyvenime, nebijotų peržengti mūsų bažnyčios duris. Deja, labai dažnai žmonės, kuriems nutinka skyrybų tragedija, automatiškai pasitrauki ir iš Bažnyčios. Taip neturėtų būti.

Stengiamės, kad tėvai nebijotų į bažnyčią atsivesti vaikus. Visi matėme tokią situaciją – kai vaikai pradeda zirzti, močiutės piktinasi ir beveik praranda tikėjimą. Drąsinu zirziančių vaikų tėvus, sakydamas, kad jie labai gražiai čiulba, kaip paukšteliai. Labai svarbu, jog mokytumėmės priimti vienas kitą, mokėtume vienas kitam patarnauti ir kartu išgyventume mylinčio Dievo malonę.

 Užrašė Andrius Navickas

Dėkojame Dainai Čyvienei, pasidalinusiai nuotraukomis.