„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“. Jn 11, 17-27
Visų, o ypač į krikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“ Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1601
Ką laidoti ir ko nelaidoti su bažnytinėmis apeigomis?
Katalikiškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, kurios gali būti švenčiamos laidojant Bažnyčios narį, t.y. kataliką/ę. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, jeigu ta vienybė su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene (t.y. Bažnyčia) buvo mirusiojo palaikoma, jam esant gyvam. Apie kataliko mirtį reikia pranešti parapijos kunigui, kuriai priklausė velionis (pateikti mirties liudijimą), taip pat ten susitarti dėl šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Jeigu šarvojimo ar laidojimo vieta yra toli nuo mirusiojo parapijos, dėl šv. Mišių ir laidotuvių galima tartis su kitos parapijos kunigu, tačiau tik tuo atveju, jei gautas parapijos klebono leidimas, kuriai priklausė velionis.
Dėl šv. Mišių ir laidotuvių apeigų privaloma kreiptis likus bent vienai dienai iki laidotuvių (turėti mirties liudijimą, arba jo kopiją).
Kunigas turi teisę atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, jei:
Patariama į laidotuves nešti ne vainikus ar dideles gėlių puokštes, bet vokelyje įteikti mirusiojo artimiesiems auką. Taip bus išvengta bereikalingų išlaidų ir rūpesčio, o mirusiojo artimiesiems bus suteikta reikalinga parama, nes laidotuvės visuomet pareikalauja daug išlaidų.
www.vievioparapija.eu
Visų, o ypač į krikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“ Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1601
Ką laidoti ir ko nelaidoti su bažnytinėmis apeigomis?
Katalikiškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, kurios gali būti švenčiamos laidojant Bažnyčios narį, t.y. kataliką/ę. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, jeigu ta vienybė su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene (t.y. Bažnyčia) buvo mirusiojo palaikoma, jam esant gyvam. Apie kataliko mirtį reikia pranešti parapijos kunigui, kuriai priklausė velionis (pateikti mirties liudijimą), taip pat ten susitarti dėl šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Jeigu šarvojimo ar laidojimo vieta yra toli nuo mirusiojo parapijos, dėl šv. Mišių ir laidotuvių galima tartis su kitos parapijos kunigu, tačiau tik tuo atveju, jei gautas parapijos klebono leidimas, kuriai priklausė velionis.
Dėl šv. Mišių ir laidotuvių apeigų privaloma kreiptis likus bent vienai dienai iki laidotuvių (turėti mirties liudijimą, arba jo kopiją).
Kunigas turi teisę atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, jei:
- velionis buvo netikintis;
- buvo viešas nusidėjėlis, kuris iki mirties neparodė gailesčio ar noro atsiversti;
- būdamas gyvas pareiškė valią būti palaidotam be bažnytinių apeigų.
Patariama į laidotuves nešti ne vainikus ar dideles gėlių puokštes, bet vokelyje įteikti mirusiojo artimiesiems auką. Taip bus išvengta bereikalingų išlaidų ir rūpesčio, o mirusiojo artimiesiems bus suteikta reikalinga parama, nes laidotuvės visuomet pareikalauja daug išlaidų.
www.vievioparapija.eu