Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Šv. arkangelo Mykolo paveikslas Šiaulių bažnyčioje

Nebūtina nė minėti, kad į bažnyčią tikintieji renkasi melstis. Ko reikia, kad toji malda būtų visavertė? Žinoma, svarbiausias dalykas – paties tikinčiojo pasirengimas ir nusiteikimas bendrauti su Dievu.
Nuotraukos

Visavertės maldos elementai
Popiežius Pranciškus pasakytų, kad liturgijoje be galo svarbi yra adoracija (lot. adoratio – garbinimas, šlovinimas). „Susirinkusi bendruomenė žiūri į altorių, prie kurio švenčiamas aukojimas, ir adoruoja. Visko centras yra ten, kur yra Dievas, ir mes adoruojame Dievą“, – aiškintų mums Pontifikas.
Tačiau žmogus dvasinę tikrovę geba suvokti tik akumuliuodamas ženklus ir simbolius, kaip antai: kalbą, išraiškingus gestus, veiksmus ir pan. Todėl Dievo garbinimui pasitelkiamas įtaigus kunigo žodis, skaitinių ir Evangelijos knygos, žvakių šviesa, smilkymas, švęstas vanduo, procesijos, varpai ir varpeliai, atliepiamosios susimąstymo psalmės, litanijos...
Atsakant į klausimą, ko dar reikia, kad pamaldos būtų iškilmingesnės ir padėtų žmogui greičiau atsikratyti pašalinių minčių, padėtų išsivaduoti iš vidinių konfliktų ir vidujai apsivalyti, visada bus pabrėžiama kita visuotinės Bažnyčios tradicija, būtent, muzika: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19).
Tiesa, kad giedojimas ir muzika būtų veiksmingi, jie ne tik turi būti glaudžiai susieti su liturginiais veiksmais, svarbus kriterijus – išraiškingas giesmės grožis, kurio mūsų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje tikrai nestokojama nuo pat jos pašventinimo pradžios. „Giedojimas ir muzika siekia to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius“ (SC 112). Būtina akcentuoti, kad šv. Mišios yra visavertės ir be giedojimo, be vargonavimo ar kitokios muzikos.
Tačiau ne mažiau svarbi ir aplinka, t. y. maldos namų, į kuriuos renkasi tikintieji, išraiškinga puošyba. Tai labai subtiliai suvokia mūsų parapijos klebonas monsinjoras Vytautas Kadys, turintis tikslą naujai įgytomis įtaigiomis altorių skulptūromis ir tapybos darbais padėti žmonėms geriau susitelkti maldai ir apmąstymams, puoselėti parapijiečių dvasingumą.

Religinės tematikos skulptūrų ir paveikslų prasmė
Krikščioniškasis menas atkuria vienus ar kitus Šventojo rašto fragmentus. Todėl mūsų tikėjimui svarbi sena tradicija – skelbiamus Evangelijos įvykius atspindėti skulptūromis ar net jų kompozicijomis, tapytais paveikslais, medžio ar kitų medžiagų bareljefais ir kitomis meno raiškos priemonėmis. Šios tradicijos prasmė oficialiai nusakoma dvejopai:
* Filosofinė. Įtikima, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs Kūnu / Žmogumi. Tokie liturginių žodžių ir dvasinės tematikos paveikslo / skulptūros deriniai, vienas kitą papildydami, sugestyviai interpretuoja tikėjimo tiesas besimeldžiančiųjų sąmonėje.
* Realistinė. Įsižiūrėjimas į šventus paveikslus, jų turinio susiejimas su Dievo žodžio gilesniu apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis virsta giliai širdin smingančiu švenčiamu slėpiniu. „Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą“, – taip savo laiku teigė Šv. Jonas Damaskietis (Img 1. 47).
Be šių dviejų prasmių, remdamasi asmenine patirtimi, išskirčiau ir trečiąją, būtent, šviečiamąją. Manau, kad ne aš viena, bet ir daugiau pasauliečių ne kažkiek išvardytume šventųjų, vargiai nurodytume, kokiomis malonėmis jie pagarsėję, nepasakytume, kur jų garbei Lietuvoje pastatytos bažnyčios ar įrengti altoriai... Apie tai susimąsčiau, sunkokai mindama mįslę, kam skirtas Valdenburgo (Pietų Vokietija) katalikų bažnyčios šoninis altorius, kurio centre dvi gelsvai pilkšvos figūros – nugalėtojo ir įveiktojo.
Nugalėtojas savo aprangos detalėmis primena Senovės Romos (apie 800 metų prieš m. e.) pėstininką (legionierių): su šalmu, avintis kariškais sandalais, kurie būdavę pakaustyti metalu, vilkintis trumpą romėnų laikų kareivių drabužį – sijoną ir tuniką... Ant tos vilnonės tunikos užsidėdavę žvyninius šarvus. Kalaviją ir / ar durklą laikydavę užkištus už diržo, permesto įstrižai per krūtinę. Kaklą dengdavo vilnonis / lininis šalikas. Altoriaus kompozicijoje nugalėtojas kairėje rankoje laiko ne stačiakampį lenktą romėnų kariuomenės skydą, o apvalų su ženklais, bylojančiais, kad čia ne eilinis žemiškojo pasaulio karys.
Išsiaiškinau, kad tai šventojo arkangelo Mykolo figūra. Akiai neįprastas ir dešinėje jo rankoje laikomas ginklas. Kažkoks simbolinis. Man jis asocijuojasi su rugio varpa, kurios grūdus / naujienas galima barstyti į šalis ir auginti jų derlių. Šis Dievo kariuomenės vadas tvirtai stovi ant nugalėtojo kūno, tačiau veide ne triumfo žymės, o dvasinė ramybė, pusiausvyra ir jėga. Kario-angelo veidas byloja apie buvusią ilgą ir nelengvą kovą, sufleruoja pasvarstymą, gal tasai, kuris parblokštas, anuomet buvo paskutinis priešų legionierius, iš dangaus nutrenktas į žemę.
Įveiktasis – lyg ir žmogus, tik sparnai ir žaibo / rodyklės pavidalo detalė (gal uodega?) žadina mintį, kad čia vaizduojama Dangaus sukilėliams prieš Dievą priklausiusio angelo figūra. Jis nuogas. Begalis. Burna praverta šauksmui. Kairė ranka nusvirusi. Dešinė, kažkada laikiusi ginklą prieš Jėzų Kristų, rodo galbūt siekio dar priešintis požymius. Įveiktojo figūra patalpinta altoriaus kompozicijos apačioje, horizontaliai, tokiu būdu pabrėžiant pralaimėjimo idėją.
Įdomios mažųjų figūrų veido išraiškos. Jie stebi gyvenimo pamoką. Reaguoja apmąstymu. Net ir kitiems rodo kovos baigties rezultatą ir tarsi kiekvieną atėjusįjį į bažnyčią kviečia susimąstyti.
Valdenburgo katalikų bažnyčia – sudėtinė viduramžių pilies pastato dalis. Čia daug kovą simbolizuojančių ženklų: vienas ryškiausių centrinio altoriaus akcentų, be Kristaus kančios, – imponuojančio stoto Karžygys – pasaulio Kunigaikštis Jėzus Kristus, rankoje laikantis kryžių. Įdomi aukštokai į interjerą įkomponuota šoninė figūra, primenanti kalbėjimą iš sakyklos, kurios stogas varpo pavidalo. Kalbantysis rankos mostu visų susirinkusiųjų akis, mintis ir jausmus kreipia į centrinio altoriaus Kunigaikštį.

Šv. arkangelo Mykolo grumtynės dabarties laikais
„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – giedame Lietuvos himno žodžius. „Kas yra šviesa? Kas yra tiesa?“ – retoriškai klausiama viename laikraščio „XXI amžius“ straipsnyje. Atsakoma paties Kristaus žodžiais: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jono 8, 12), „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14,6).
Taigi, Kristus skelbė tiesą, nešė žmonėms tiesą ir vedė į Prisikėlimą. Ar anuomet pradėtas Prisikėlimas jau užbaigtas procesas? Manau, kad ne. Įdėmiai įsiklausykime į JE vyskupo Eugenijaus Bartulio pamokslo, šiemet sakyto Lietuvos valstybės šventės proga Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, detales. Vyskupas, pasitelkęs statistiką, charakterizavo pastarųjų metų Lietuvą Europos kontekste:
* Pagal alkoholio suvartojimą Europoje užimame trečiąją vietą: 2014 m. vienam vyresniam nei 15 metų statistiniam asmeniui teko po 15,4 litro to nuodingo svaigaus gėrimo.
* Žmogžudysčių skaičiumi Europoje užimame antrąją vietą: kas mėnesį nužudoma po 16 – 18 žmonių.
* Savižudybių skaičiumi Europoje užimame pirmąją vietą.
* 2014 m. lošimų namuose lietuviai paliko 80 milijonų eurų; 2012 m. azartinių lošimų mėgėjai pralošė 208,5 milijono litų, t. y. 64,4 milijono eurų. Taigi, minėtų žaidimų sistema uždirba milijonus iš tų nelaimėlių (jie kasmet jaunėja; šiuo metu didžiąją lošimų namų lankytojų dalį sudaro asmenys iki 25 metų), kurių gyvenimą tasai liguistas potraukis yra taip užvaldęs, kad šie atsisako socialinių, darbo, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų. Galima tvirtinti – jų gyvenimas praloštas.
* 2015 m. duomenimis, per dešimtmetį (2004 – 2014 m.) apie 3,5 tūkstančių šalies gyventojų raštu (kai kurie pakartotinai) prašėsi būti neįleidžiami į azartinių lošimų namus; 2014 m. Lietuvoje iš viso pateiktas 421 toks prašymas; Vilniuje – 101 (I vieta, 33 proc.), Šiauliuose – 56 (IV vieta, 13 proc.); per savaitę Lošimų priežiūros tarnyba sulaukia po 10 – 15 tokių savanoriškų prašymų. Bėda –
Lietuvoje nėra įstatymo, reglamentuojančio tokio prašymo vykdymą; viskas priklauso nuo šia veikla užsiimančių bendrovių ( 2009 m. jų buvo 28; 2013 m. – 17) geranoriškumo. (Anglijoje tokie lošimų namai, vaizdingai sakant, ant kiekvieno gatvės kampo; Norvegijoje žaidimai savo ir šeimos gyvenimu griežtai draudžiami.)
* 2013 m. nuo su rūkymu susijusių piktybinių navikų mirė 1563 žmonės.
* 2013 m. nuo alkoholio mirė 250 žmonių.
* 2014 m. nuo narkotinių medžiagų mirė 81 šalies gyventojas.
* 2013 m. eismo įvykiuose žuvo 258 žmonės.
Įsiminė monsinjoro Algirdo Jurevičiaus iš Kaišiadorių žodžiai, kad antikristas – ta paslaptinga / Šventojo Rašto figūra – šiandien kartais siejamas su konkrečiu asmeniu, kartais su žmonių grupe, kartais su politine sistema, „tačiau už to visuomet slypi piktosios dvasios veikla.“
Vadinasi, slibinas / nelabasis niekur nedingo: radęs palankią terpę, telkia jėgas Dievo tvarkai griauti, šv. arkangelui Mykolui priešintis. Tačiau šis, kovojantis už tiesą, įkvepia mums viltį, kad šviesa nugalės, jeigu:
* Jeigu pripažinsime sau, kad gyvename laikais, kai daugeliui žmonių malda nieko nereiškia, o kita dalis ją supranta gana primityviai, kad skepticizmas ir realizmas nustelbė tikrąją maldos prasmę, kad nevalia pasiduoti bandos jausmui.
* Jeigu pritarsime pastarųjų dešimtmečių mokslininkų tyrimų išvadoms, kad maldos metu bet kuriai religijai priklausančio žmogaus nuoširdus susikoncentravimas į bendravimą su Dievu teigiamai veikia besimeldžiančiojo psichologiją, normalizuoja daugelio vidaus organų darbą ir sukelia teigiamus fizinės bei dvasinės sveikatos pokyčius.
* Jeigu būsime tos pačios nuomonės, kaip ir mokslininkai, aiškinantys, kad kartais net nemedituojamų / neapmąstomų, o tik lėtai ir ramiai tylomis kalbamų maldų, kolektyvinio giedojimo, bažnytinės muzikos garsų virpesiai savo besikaitaliojančiu skambesiu, ritmu, stiprumu daro poveikį žmogui – gydo jo sielą, o gal ir kūną.
* Jeigu tikėsime DIEVĄ ir išmoksime melstis tikrai nuoširdžiai, gebėdami išgyventi dvasinį pakilumą, kurio metu smegenys faktiškai išsijungia, t. y. sustoja aktyvi mąstymo veikla. Ta pakylėta būsena, pasak mokslininkų, puikiai šalina negatyvias mintis, pristabdo žalingus įpročius, gydo ligas.
Taigi, žinant maldos veikimo išdavą, suprantamesnė darosi ne tik ikonų, bet ir šventų paveikslų bei skulptūrų poveikio jėga ir galia.

Originalas ar kartotė?
Šis klausimas iškilo, kai prieš kelias savaites savo, t. y. pietinio rajono, parapijos bažnyčioje pamačiau pakabintą naują paveikslą. Kas jame vaizduojama, nebereikėjo sukti galvos: daugybė detalių sutapo su aukščiau aprašyta Valdenburgo katalikų bažnyčios altoriaus kompozicija. Tik nugalėtasis paveiksle parblokštas ne ant nugaros, o ant pilvo.
Šv. arkangelo Mykolo atvaizdai katalikiškoje Europoje pradėti kurti ankstyvosios krikščionybės laikais. Viduramžiais imtos statyti jo vardo šventovės. Visa tai buvo skiriama krikščionybės pergalei paženklinti.
Šios krypties ikonografijai didžiausios įtakos turėjo Šv. Jono apokaliptinė gerųjų ir maištingųjų angelų kovos pačiame danguje vizija. Renesanso (XIV – XVI a.; atsigręžimas į realizmą), o ypač baroko ( XVII – XVIII a. pirmoji pusė; puošnumas ir prabanga) laikų dailėje buvo mėgstama vaizduoti šv. arkangelo Mykolo kovą ir jo pergalę prieš šėtoną. Tokio paveikslo idėjinis turinys Apšvietos / Šviečiamojo amžiaus (XVIII a.) epochoje įkūnijo Europos šalyse skelbiamus išsivadavimo, patriotiškumo, laisvės troškimo idealus.
Kaip teigia dailės istorijos žinovai, iki XIX a. Lietuvos bažnyčiose paplito kovojančio šv. arkangelo Mykolo, koja pamynusio sparnuotą žmogaus ar žvėries pavidalo demoną, įvaizdis.
Vienas ryškiausių šv. arkangelo Mykolo tapytojų Lietuvoje – Pranciškus Smuglevičius (1745 – 1807), klasicizmo atstovas, sukūręs ne vieną paveikslą minėta tema.
Ankstyviausias sukurtasis yra Stolpcų domininkonų Šv. Kazimiero bažnyčioje (Baltarusija), Sankt Peterburgo Šv. Mykolo pilies koplyčiai 1800 – 1801 m. nutapė didelį paveikslą, kuris buvo pavadintas – „ Angelų išvarymas iš dangaus“, Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šoniniam altoriui – „Šv. Mykolas arkangelas, trypiantis šėtoną“, trijų metrų aukščio paveikslą Kaišiadorių rajono Palomenės bažnyčios didžiajam altoriui, Rasų dvaro koplyčiai ir kt.
P. Smuglevičiaus paveikslai – variantai turi nemažai panašumų: arkangelas Mykolas vaizduojamas įveikęs piktąjį; jis beginklis (be ugninio ar tviskančio kalavijo ar ieties, be skydo). Iškeltos dešinės rankos pirštas rodo į viršum galvos esantį trikampį, simbolizuojantį pasaulio Viešpatį trijuose asmenyse.
Darytina išvada, kad Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčios naujasis paveikslas nėra Pranciškaus Smuglevičiaus, kurio nors paveikslo kartotė.

Per Romą į Lietuvą ir į Šiaulius
Paveikslo autorystės paieškos, pirmiausia orientuojantis tik į mėlyną personažo tuniką, paskatino pasidomėti italų baroko epochos dailininko Gvido Reni (1572 – 1642) nutapytu paveikslu „Šv. Mykolo kova su šėtonu“.
Arkangelas ant trumpos mėlynos tunikos užsidėjęs šarvus ir raudoną apsiaustą, kurio klostės kaip liepsnos liežuviai plaikstosi vėjyje. O ir jis pats – grakštus, turintis daug vidinės energijos, dinamiškas – atrodo kaip besvoris, tarsi pleventų ore. Dešinėje rankoje laiko kardą, o kairėje – grandines, kuriomis surakintas pusiau žmogaus, pusiau drakono pavidalo šėtonas / antikristas. Nugalėtojas koja pamynęs piktąjį, gulintį ant netvarkingai sumestų akmenų. Toliau matyti pragaro liepsnos.
Šiuo G. Reni paveikslo originalu, kabančiu Romos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo kapucinų bažnyčioje, susižavėjo Sankt Peterburgo akademijos akademikas, mozaikininkas ir tapytojas (Baltarusijos dailininkas) Nikodemas Silvanavičius (1834 – 1919), savo laiku gyvenęs Vilniuje, Birštone, Prienuose. Tad jo kopiją / kartotę 1875 m. nutapė Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios didžiajam altoriui. Pasakojama / rašoma dailės istorijoje, kad po šio paveikslo pašventinimo vietinis žydas padavęs N. Silvanavičių į teismą, nes, besiskundžiančiojo matymu, menininkas pavaizdavęs jį kaip Judą, kurį pamynė šv. arkangelas Mykolas.
Atrodo, kad mūsų parapijos bažnyčios paveikslas, skirtas kovojančiam ir nugalėjusiam arkangelui Mykolui garbinti, yra ne tiesioginė G. Reni paveikslo „Šv. Mykolo kova su šėtonu“ kopija, bet nežinomo Lietuvos XIX a. dailininko paveikslo „Arkangelas Mykolas muša velnią“ kartotė. Tokią prielaidą leidžia daryti baltas, kelius siekiantis drabužis, gana tamsoko atspalvio sparnai, virš galvos esantis dangaus lopinėlis, kamuoliniai debesys, apačioje – prasivėrusios žemės kraštas ir iš ten kylančios pragaro liepsnos.
Mūsų parapijos bažnyčios paveikslo, lyginant su to nežinomo autoriaus kartote, spalvos sodresnės, tamsesnės. Juodų / tamsių atspalvių dominantę veiksmo erdvei vaizduoti sieju su pagausėjusiomis ir suaktyvėjusiomis dabartinio gyvenimo blogybėmis.
Neatmetu ir kitos prielaidos. Kai niaurią dieną ar vakarėjant paveikslą apšviečia įjungtas šviesos šaltinis, tame gyvenimiško juodumo (nesėkmių, nusivylimų, negandų, nelaimių, bėdų, nuopuolių, tragedijų...) fone kontrastiškai išryškėja šv. arkangelo Mykolo, kaip mūsų padėjėjo visose nelaimėse, kaip patikimo pagalbininko, figūra, be žodžių kviečianti pakelti akis į jį maldai. Bet tai tik mano asmeninis suvokimas; autorius, pasirinkdamas paveikslui spalvas, galbūt vadovavosi visai kitais motyvais.

Šv. arkangelo Mykolo litanija
Litanija – malda, kuri katalikų bažnyčioje kalbama ar skaitoma, giedama iškilmingų apeigų metu.
Šv. arkangelo Mykolo litanija, be kitų struktūrinių dalių, susideda iš 23 kreipinių, adresuotų tik į Jo asmenį, pvz.: Kristaus Karaliaus ir pasaulio Karalienės šaukly; Šventosios mišių aukos globėjau ir gynėjau; Viešpaties kareivių galingasis kunigaikšti; demonų siaube; mūsų padėjėjau visose nelaimėse; skaistyklos liepsnose kenčiančių vėlių guodėjau ir t. t.
Šv. arkangelo Mykolo litanija, matyt, kaip ir kitos, kilo iš apmąstymų, paremtų Šventuoju Raštu. Prašoma melstis, užtarti, globoti... Kaip visos kitos, taip ir ši litanija baigiama Kreipiniu į Jėzų Kristų: Viešpatie Jėzau, pašventink mus vis naujais palaiminimais ir suteiki mums, šventajam Mykolui užtariant, tokią išmintį, kuri mus išmokytų krauti turtus danguje ir išmainyti laikinąsias gėrybes į amžinąsias...