Prekybos centrai ir specialūs Vėlinių atributikos turgeliai dar gerokai prieš mėnesį mums visiems primena, ypač akcijomis, apie artėjančias Vėlines. Lentynos lūžta nuo įvairiausių formų ir dydžių žvakių, gėlių, kuriomis nuklojamos visos kapinės. Galbūt didesniame mieste prieš Vėlines organizuojamas vienas kitas triukšmingas Helovino vakarėlis, nors neretai jų dalyviai skuba apvažiuoti kapus.
Lapkričio 1 (Visų šventųjų) dieną didžiulės automobilių spūstys ir minios žmonių prie kapų – nieko nestebinantis ir įprastas reiškinys jau nebe pirmą dešimtmetį. Kiekvienas lietuvis jaučia pareigą aplankyti savo artimųjų kapus. Galime sakyti, kad iki šiol išlikę glaudūs ryšiai su mirusiaisiais turi išties gilias tradicijas, tačiau pabandykime prisiminti, kokios jos buvo dar seniau.
Nemažai tyrinėtojų Vėlinių šventės ištakomis laiko Ilges. Štai Janas Dlugoszas kronikoje apie 1413 metus rašė, jog visoje Žemaitijoje spalio 1 (pagal Grigaliaus kalendorių – 10) dieną „miškuose buvo švenčiama šventė, į kurią žmonės rinkdavosi iš viso krašto, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės dėdavo aukas savo netikriems dievams, o ypač dievui, kurį žemaičiai savo kalba vadino Perkūnu“. Apie panašius mūsų protėvių papročius rašė ir Janas Lasickis, vėliau tą pačią informaciją pakartojo Alessandro Guagnini, Maciejus Stryjkowskis. Itin svarbus Ilgių šventės akcentas buvo vėlių vaišinimas. Gali būti, jog Ilgės buvusios rudens derliaus padėkos šventė. Mirusiųjų šventę, pavadintą Ilgėmis, išpopuliarino Simonas Daukantas, kildindamas ją iš „mirusiųjų ilgėjimosi“. Beje, jis pirmasis ja ima vadinti ir Vėlių diena.
Beje, turima žinių, kad vėlių minėjimas būdavęs ir pavasarį, per Velykas. Dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Velykų dienomis žmonės kai kur lankydavo kapus palikdami ant jų po margutį. Velykinį mirusiųjų paminėjimą lietuviai, palyginti su rusais, užmiršo greičiau.
Žadino tautines ambicijas
Katalikų bažnyčios liturgijoje Vėlinės – visų mirusiųjų paminėjimo, maldos už juos diena. Pirmieji mirusiuosius po Visų šventųjų, lapkričio 2 dieną, ėmė minėti Kliuni (miestas Prancūzijos rytuose) vienuoliai. Lietuvoje užfiksuotas Vėlinių vaišių paprotys kapinėse. XIX amžiaus viduryje Vėlines kiekvienas sodžius šventė atskirai, buvo įprasta visiems, netgi vaikams, susirinkti kapinaitėse. Dzūkijoje svarbus vaidmuo atitekdavo vadinamiesiems dziedams – elgetoms, iš kurių aukojama duona ir aviena „pirkdavo“ maldas už savo artimųjų sielas. Tą naktį, pasidaliję maistu su elgetomis, pasimeldę prie šeimos kapo, visi susėdę valgydavo. Vėliau toks bendras valgymas persikėlė į namų erdvę. Tikėta, kad artimųjų vėlės tą naktį ateinančios kartu pavalgyti ir su jomis įmanoma pasikalbėti. Vakare visi nusiprausdavo, kurdavo krosnį ir gamindavo tradicinius šios šventės valgius: virdavo barščius, kepdavo grikinį pyragą, vištieną, kai kur šventei skersdavo avį.
Turima duomenų, kad Varėnos rajone, Akmens kaime, Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje, esančios kapų žvakės būdavo degamos jau 1880 metais. Iš pradžių būdavo supilamas simbolinis kapas ir ant jo degamos žvakės. Kunigui jas pašventinus, parapijiečiai po žvakę išsinešiodavo ant savo artimųjų kapų.
Pokario metais Vėlinės, kaip ir kitos šventės, naujajai ideologinei sampratai nebuvo priimtinos. Kapines per Vėlines imta stebėti – iš to, kas ir ant kieno kapų deda gėlių, dega žvakių, bandyta aiškintis tų kapinių lankytojų pažiūras. Išeinančiuosius iš kapinių gaudydavo, o sugautus viešai svarstydavo susirinkimuose, dažnai pašalindavo iš gimnazijos, universiteto.
Atsikratant religijos šešėlio, buvo ieškoma naujų Vėlinių minėjimo formų. 1964 metų gegužės 17 dieną Liaudies tradicijų taryba priėmė nutarimą, t. y. reikalavo visose apylinkėse organizuoti mirusiųjų pagerbimo iškilmes. Spalio pabaigoje kapinėse imta rengti talkas, per įgarsintus mikrofonus skaityti poeziją, liaupsinti tautos didvyrius. Taigi 1944–1988 metais Vėlinės padėjo pažadinti tautines ambicijas, suvienyti laisvės siekiančią tautą. Šis sudėtingas laikotarpis nesugebėjo sunaikinti per šimtmečius susiformavusių tradicijų, nors mirusiųjų minėjimo datą ir sumaišė.
Gintarė Dusevičiūtė
Muziejininkė