Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Vėlinės šiandien ir seniau

Pre­ky­bos cen­trai ir spe­cia­lūs Vė­li­nių atri­bu­tikos tur­ge­liai dar ge­ro­kai prieš mė­ne­sį mums vi­siems pri­me­na, ypač ak­ci­jo­mis, apie ar­tė­jan­čias Vė­li­nes.
Nuotraukos

Pre­ky­bos cen­trai ir spe­cia­lūs Vė­li­nių atri­bu­tikos tur­ge­liai dar ge­ro­kai prieš mė­ne­sį mums vi­siems pri­me­na, ypač ak­ci­jo­mis, apie ar­tė­jan­čias Vė­li­nes. Len­ty­nos lūž­ta nuo įvai­riau­sių for­mų ir dy­džių žva­kių, gė­lių, ku­rio­mis nu­klo­ja­mos vi­sos ka­pi­nės. Gal­būt di­des­nia­me mies­te prieš Vė­li­nes or­ga­ni­zuo­ja­mas vie­nas ki­tas triukš­min­gas He­lo­vi­no va­ka­rė­lis, nors ne­re­tai jų da­ly­viai sku­ba ap­va­žiuo­ti ka­pus.

Lap­kri­čio 1 (Vi­sų šven­tų­jų) die­ną di­džiu­lės au­to­mo­bi­lių spūs­tys ir mi­nios žmo­nių prie ka­pų – nie­ko ne­ste­bi­nan­tis ir įpras­tas reiš­ki­nys jau ne­be pir­mą de­šimt­me­tį. Kiek­vie­nas lie­tu­vis jau­čia pa­rei­gą ap­lan­ky­ti sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus. Ga­li­me sa­ky­ti, kad iki šiol iš­li­kę glau­dūs ry­šiai su mi­ru­siai­siais tu­ri iš­ties gi­lias tra­di­ci­jas, ta­čiau pa­ban­dy­ki­me pri­si­min­ti, ko­kios jos bu­vo dar se­niau.

Ne­ma­žai ty­ri­nė­to­jų Vė­li­nių šven­tės iš­ta­ko­mis lai­ko Il­ges. Štai Ja­nas Dlu­gos­zas kro­ni­ko­je apie 1413 me­tus ra­šė, jog vi­so­je Že­mai­ti­jo­je spa­lio 1 (pa­gal Gri­ga­liaus ka­len­do­rių – 10) die­ną „miš­kuo­se bu­vo šven­čia­ma šven­tė, į ku­rią žmo­nės rink­da­vo­si iš vi­so kraš­to, at­si­neš­da­vo val­gio ir gė­ri­mo. Ten po­ky­liau­da­mi ke­lias die­nas, kiek­vie­nas prie sa­vo ug­nia­vie­tės dė­da­vo au­kas sa­vo ne­tik­riems die­vams, o ypač die­vui, ku­rį že­mai­čiai sa­vo kal­ba va­di­no Per­kū­nu“. Apie pa­na­šius mū­sų pro­tė­vių pa­pro­čius ra­šė ir Ja­nas La­sic­kis, vė­liau tą pa­čią in­for­ma­ci­ją pa­kar­to­jo Ales­san­dro Gu­ag­ni­ni, Ma­cie­jus Stryj­kow­skis. Itin svar­bus Il­gių šven­tės ak­cen­tas bu­vo vė­lių vai­ši­ni­mas. Ga­li bū­ti, jog Il­gės bu­vu­sios ru­dens der­liaus pa­dė­kos šven­tė. Mi­ru­sių­jų šven­tę, pa­va­din­tą Il­gė­mis, iš­po­pu­lia­ri­no Si­mo­nas Dau­kan­tas, kil­din­da­mas ją iš „mi­ru­sių­jų il­gė­ji­mo­si“. Be­je, jis pir­ma­sis ja ima va­din­ti ir Vė­lių die­na.

Be­je, tu­ri­ma ži­nių, kad vė­lių mi­nė­ji­mas bū­da­vęs ir pa­va­sa­rį, per Ve­ly­kas. Dar pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Ve­ly­kų die­no­mis žmo­nės kai kur lan­ky­da­vo ka­pus pa­lik­da­mi ant jų po mar­gu­tį. Ve­ly­ki­nį mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mą lie­tu­viai, pa­ly­gin­ti su ru­sais, už­mir­šo grei­čiau.

Ža­di­no tau­ti­nes am­bi­ci­jas

Ka­ta­li­kų baž­ny­čios li­tur­gi­jo­je Vė­li­nės – vi­sų mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mo, mal­dos už juos die­na. Pir­mie­ji mi­ru­siuo­sius po Vi­sų šven­tų­jų, lap­kri­čio 2 die­ną, ėmė mi­nė­ti Kliu­ni (mies­tas Pran­cū­zi­jos ry­tuo­se) vie­nuo­liai. Lie­tu­vo­je už­fik­suo­tas Vė­li­nių vai­šių pa­pro­tys ka­pi­nė­se. XIX am­žiaus vi­du­ry­je Vė­li­nes kiek­vie­nas so­džius šven­tė at­ski­rai, bu­vo įpras­ta vi­siems, net­gi vai­kams, su­si­rink­ti ka­pi­nai­tė­se. Dzū­ki­jo­je svar­bus vaid­muo ati­tek­da­vo va­di­na­mie­siems dzie­dams – el­ge­toms, iš ku­rių au­ko­ja­ma duo­na ir avie­na „pirk­da­vo“ mal­das už sa­vo ar­ti­mų­jų sie­las. Tą nak­tį, pa­si­da­li­ję mais­tu su el­ge­to­mis, pa­si­mel­dę prie šei­mos ka­po, vi­si su­sė­dę val­gy­da­vo. Vė­liau toks ben­dras val­gy­mas per­si­kė­lė į na­mų erd­vę. Ti­kė­ta, kad ar­ti­mų­jų vė­lės tą nak­tį at­ei­nan­čios kar­tu pa­val­gy­ti ir su jo­mis įma­no­ma pa­si­kal­bė­ti. Va­ka­re vi­si nu­si­praus­da­vo, kur­da­vo kros­nį ir ga­min­da­vo tra­di­ci­nius šios šven­tės val­gius: vir­da­vo barš­čius, kep­da­vo gri­ki­nį py­ra­gą, viš­tie­ną, kai kur šven­tei skers­da­vo avį.

Tu­ri­ma duo­me­nų, kad Va­rė­nos ra­jo­ne, Ak­mens kai­me, Nu­kry­žiuo­to­jo Jė­zaus baž­ny­čios šven­to­riu­je, esan­čios ka­pų žva­kės bū­da­vo de­ga­mos jau 1880 me­tais. Iš pra­džių bū­da­vo su­pi­la­mas sim­bo­li­nis ka­pas ir ant jo de­ga­mos žva­kės. Ku­ni­gui jas pa­šven­ti­nus, pa­ra­pi­jie­čiai po žva­kę iš­si­ne­šio­da­vo ant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pų.

Po­ka­rio me­tais Vė­li­nės, kaip ir ki­tos šven­tės, nau­ja­jai ide­o­lo­gi­nei sam­pra­tai ne­bu­vo pri­im­ti­nos. Ka­pi­nes per Vė­li­nes im­ta ste­bė­ti – iš to, kas ir ant kie­no ka­pų de­da gė­lių, de­ga žva­kių, ban­dy­ta aiš­kin­tis tų ka­pi­nių lan­ky­to­jų pa­žiū­ras. Iš­ei­nan­čiuo­sius iš ka­pi­nių gau­dy­da­vo, o su­gau­tus vie­šai svars­ty­da­vo su­si­rin­ki­muo­se, daž­nai pa­ša­lin­da­vo iš gim­na­zi­jos, uni­ver­si­te­to.

At­si­kra­tant re­li­gi­jos še­šė­lio, bu­vo ieš­ko­ma nau­jų Vė­li­nių mi­nė­ji­mo for­mų. 1964 me­tų ge­gu­žės 17 die­ną Liau­dies tra­di­ci­jų ta­ry­ba pri­ėmė nu­ta­ri­mą, t. y. rei­ka­la­vo vi­so­se apy­lin­kė­se or­ga­ni­zuo­ti mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo iš­kil­mes. Spa­lio pa­bai­go­je ka­pi­nė­se im­ta reng­ti tal­kas, per įgar­sin­tus mik­ro­fo­nus skai­ty­ti po­ezi­ją, liaup­sin­ti tau­tos did­vy­rius. Tai­gi 1944–1988 me­tais Vė­li­nės pa­dė­jo pa­ža­din­ti tau­ti­nes am­bi­ci­jas, su­vie­ny­ti lais­vės sie­kian­čią tau­tą. Šis su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis ne­su­ge­bė­jo su­nai­kin­ti per šimt­me­čius su­si­for­ma­vu­sių tra­di­ci­jų, nors mi­ru­sių­jų mi­nė­ji­mo da­tą ir su­mai­šė.

Gin­ta­rė Du­se­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė