|
|
Žemaitijos vardui – 800 metų
|
Archeologų darbai rodo, kad Žemaitijoje žmonių gyventa jau žiloje senovėje. Tačiau istoriniuose šaltiniuose Žemaitijos vardas paminėtas tik prieš 800 metų.
Ipatijaus metraštyje minima Lietuvos kunigaikščių 1219 metų taikos sutartis su Galičo-Volynės kunigaikščiais. Jame rašoma: „Dievo paliepimu atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, Danilą ir Vasilką taikos pasiūlymą. Lietuvos kunigaikščių vardai buvo šie: tai vyriausieji Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujėlos brolis Vilikaila, o žemaičių kunigaikštis Erdivilas, Vykintas... Šie visi sudarė taiką su kunigaikščių Danila ir Vasilka, ir žemė buvo rami.“
Iš sutarties matyti, kad Lietuva dar nebuvo suvienyta ir didžiojo kunigaikščio neturėjo. Po kelerių metų iš kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris suvienijo atskiras kunigaikštystes ir pasidarė Lietuvos, tame tarpe ir Žemaitijos, valdovas. 1253 metais jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.
Žemaičiai, gyvendami valstybės pakraštyje – vakaruose, nuolat turėjo kovoti su norinčiais juos pavergti priešais – kalavijuočių ir kryžiuočių ordinais.
Kalavijuočių ordiną apsisaugoti nuo puldinėjančių pagonių 1202 metais įkūrė iš vokiečių vienuolių Livonijos vyskupas Albertas, o kryžiuočių ordiną į Kulmo žemę pasikvietė lenkų Mazovijos kunigaikštis Konradas ir popiežiaus paskirtas Prūsų vyskupu, vienuolis Kristijonas, kurie norėjo apkrikštyti prūsus ir apsaugoti krikščionis nuo pagonių prūsų užpuldinėjimų. Kryžiuočiai į Kulmo žemę atvyko 1230 metais. Įsikūrę Kulmo žemėje jis pradėjo statytis pilis ir puldinėti prūsų ir žemaičių žemes. Kovoti su pagonimis į ordinus atvykdavo iš Europos riteriai, nes tokia kova buvo jiems garbės reikalas. Kryžiuočių ordinui teisę valdyti užkariautas prūsų, lietuvių žemes 1234 metais patvirtino popiežius Grigalius IX.
1236 m. rugsėjo mėnesį kalavijuočiai įsiveržė į Žemaitiją ir pradėjo niokoti jų žemę. Kelią jiems grįžtant pastojo lietuvių kariuomenė. Manoma, kad šiame mūšyje prie Šiaulių jai vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mūšis buvo pavadintas Saulės mūšiu. Mūšyje kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas, žuvo ordino magistras Folkevinas ir daug riterių. Po šio mūšio sukilo ir kitos ordino nukariautos aisčių gentys. Ordinas neteko kairiajame Dauguvos krante užkariautų žemių ir pats ordinas 1237 metais pasiprašė priimamas kryžiuočių ir tapo jo dalimi – Livonijos ordinu.
Kurdamas Lietuvos valstybę Mindaugas turėjo nugalėti daug priešiškai nusiteikusių kunigaikščių. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Kaip rašo istorikas A. Šapoka, už pagalbą kovoje su priešais Mindaugas kryžiuočiams net užrašė dalį žemaičių. Taip pat padovanojo jį karaliumi karūnavusiam vyskupui Kristijonui, kuris dabar buvo paskirtas Lietuvos vyskupu, pusę Raseinių, pusę Betygalos ir pusę Laukuvos žemių. Žemaičiai priešinosi ir nenorėjo krikštytis. Vyskupas Žemaitijoje jautėsi nesaugus, todėl ordinui perleido jam dovanotas žemes ir 1259 metais iš Žemaitijos išvažiavo.
Antrą kartą žemaičius iki Dubysos kryžiuočiams 1382 metais atidavė Jogaila už pagalbą dėl Lietuvos sosto kovojant su dėde Kęstučiu. Ordinas labai norėjo Žemaitijos, nes ją gavęs būtų galėjęs susilieti su Livonijos ordinu.
1398 metais Salyno taikos sutartimi Vytauto ordinui atidavė Žemaitiją iki pat Nevėžio už tai, kad kryžiuočiai nepultų Vytauto valdomos Lietuvos ir padėtų jam kovojant rytuose. Tačiau ir po Salyno sutarties žemaičiai ordinui nepasidavė, jis jėga turėjo juos pavergti. Bet Vytautas ordiną rėmė tik tol, kol jis jam buvo reikalingas. Kai tik jo padėtis pagerėjo, susitaikė su Jogaila ir atgavo valdyti Vilnių ir Lietuvą, parėmė žemaičius, ir tie išvijo visus kryžiuočius iš Žemaitijos. 1409 metais Vytautas paėmė žemaičius į savo valdžią. Pralaimėjęs Žalgirio mūšį ordinas atsisakė Žemaitijos tik iki Vytauto bei Jogailos gyvos galvos. Tik po vienuolikos metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai atsisakė žemaičių.
Žemaitijos byla buvo svarstoma ir 1414–1418 metų Bažnyčios suvažiavime Konstancoje, į kurį Vytautas pasiuntė 60 apkrikštytų žemaičių bajorų, kad jie liudytų apie nedorus ordino darbus Žemaitijoje. Tačiau suvažiavimas sienų klausimo nesprendė. Pagaliau Vytautas ir Jogaila sutiko, kad klausimą spręstų Šventosios Romos imperatorius Zigmantas. 1420 m. kovo 11 d. Vytautas rašė imperatoriui Zigmantui: „Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena vienas kraštas ir tie patys gyventojai“ (A. Bumbliauskas. Lietuvos istorija. 2018 m., 41 psl.).
Tačiau imperatorius, norėdamas įsiteikti ordiną palaikančiai Vokietijos visuomenei, žemaičius pripažino ordinui. Tik po Jogailos ir Vytauto karo su ordinu, 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taika. Žemaitija amžinai buvo pripažinta Lietuvai, tik be Klaipėdos krašto.
XIV amžiaus pabaigoje ir XV amžiaus pradžioje Žemaitija buvo vadinama visa Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) teritorija tarp Baltijos jūros ir Nevėžio upės. 1411 metais buvo įkurta Žemaitijos seniūnija, kuri išsilaikė iki 1795 metų.
XV amžiaus viduryje ji buvo dar vadinama Žemaitijos kunigaikštyste. Ji susidėjo iš 29 valsčių. Žemaitijos seniūnas turėjo vaivados teises, LDK ponų taryboje pagal rangą jis ėjo po Vilniaus ir Trakų vaivadijų. Seniūną rinko Žemaitijos bajorai ir tvirtino LDK didysis kunigaikštis. Seniūnijos centras buvo Kražiai, bet XVII amžiuje juos nustelbė Raseiniai, kuriuose rinkosi seimeliai ir posėdžiavo teismai.
Šiauliai XVI amžiuje minimas kaip valsčius, jis buvo LDK didžiojo kunigaikščio žinioje,
Žemaitijoje baudžiava buvo lengvesnė negu Aukštaitijoje, buvo daugiau laisvų valstiečių. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Žemaičių seniūnija atiteko Rusijai, įėjo į Vilniaus, o vėliau priskirta Kauno gubernijai.
Žemaičiai visada priešinosi pavergėjams. 1409 metais jie sukilo prieš Kryžiuočių ordiną, ir, kaip rašo kryžiuočių ordino užrašai, išžudė daug krikščionių žvejų Lietuvos pajūryje, išgriovė ordino dvarus prie Nemuno, išsigelbėjo tik tie, kurie buvo ordino tvirtovėje.
1418 metais žemaičiai Raseinių srityje, kaip rašo 1418 m. birželio 11 d. Vytautas rašte ordino magistrui, apiplėšė Žadeikio bei kitų bajorų kiemus bei su Medininkų ir Knituvos valstiečiais patraukė į Klaipėdą.
1536 metais dėl tijūnų ir jų vietininkų skriaudų, mokesčių bei prievolių dirbti įvairius darbus Žemaitijoje kilo maištas. Susirinkę Telšiuose, sudarė sąmokslą ir užmušė kai kuriuos tijūnų vietininkus, bajorus ir kitus žmones, kurie juos skriaudė.
1769 metais Šiaulių ekonomijos (Gruzdžių, Joniškio, Radviliškio, Šiaulių, Žagarės traktuose) dvaruose sukilo valstiečiai prieš įvestą baudžiavą. Sukilimo vadai 1769 m. gruodžio 4 d. buvo teisiami Kauno teisme, buvo reikalaujama juos gyvus sukapoti į keturias dalis (ketvirčiuoti).
1802 metais valdžiai pasipriešino Baisogalos valstiečiai.
1831 ir 1863 metais sukilimai neaplenkė Žemaitijos. Po sukilimų iš Žemaitijos bajorų buvo atimta žemė ir joje įkurdinti rusų kolonistai. Ir iš mano prosenelio Juozapato Juškevičiaus Luokėje buvo atimta žemė, o Luokės valsčiuje Dirvonėnų, Patumšių, Kaunatavos kaimuose didelę gyventojų dalį sudarė rusai kolonistai.
Po 1863 metų sukilimo Lietuvoje, taip pat ir Žemaitijoje, imta uždarinėti bažnyčias ir vienuolynus, nes kunigai palaikė sukilėlius. Uždarant bažnyčias žmonės priešinosi. Pirmiausia tai atsitiko Tytuvėnuose, didelį pasipriešinimą žmonės parodė 1886 metais uždarant Kęstaičių bažnyčią, prie kurios gyveno pasenę ir ligoti kunigai. Bet labiausiai net Europoje išgarsėjo 1893 metų caro valdžios įvykdytos Kražių skerdynės, kai žmonės nuo uždarymo gynė Kražių bažnyčią, dieną ir naktį joje budėdami. Įsiveržę į bažnyčią kazokai mušė žmones, daugelį suėmė ir išsiuntė į katorgą.
Vytautas ir Jogaila 1413 metais apkrikštijo žemaičius. 1417 metais buvo įsteigta Žemaičių vyskupystė, jos centras buvo Varniai, Medininkais vadinami. Ten Vytautas pastatė katedrą, o žemaičių krašte 8 parapines bažnyčias: Viduklėje, Luokėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose ir Veliuonoje. Šiauliuose pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1445 metais.
Pirmuoju Žemaičių vyskupu buvo paskirtas Lietuvos vokietis Motiejus, gerai mokėjęs ir lietuviškai.
Galime didžiuotis esantys žemaičiai, nes daugelyje Lietuvos gyvenimo sričių žemaičiai nemažai nuveikė. Reikia pažymėti, kad Vytauto Didžiojo motina Birutė buvo žemaičių bajoro Vydimanto duktė, o Kęstutis buvo Žemaitijos valdovas ir gynėjas nuo nuolat kraštą puldinėjančio kryžiuočių ordino. 1547 metais Karaliaučiuje išleistos pirmosios knygos lietuvių kalba – „Katekizmo“ autorius Martynas Mažvydas buvo gimęs apie 1510 metus žemaičių bajoro šeimoje. Jo pusbrolis, kunigas Baltramiejus Vilentas, taip pat baigęs Karaliaučiaus universitetą, talkino Martynui Mažvydui. 1566 metais jis išleido savo pataisytas ir perdirbtas M. Mažvydo parašytas „Giesmes krikščioniškas giedamas bažnyčiose per Adventą ir Kalėdas iki Grabnyčių“, 1570 metais jis išleido antrąją giesmyno dalį – „Giesmės krikščioniškos giedamos bažnyčiose per Velykas ir Sekmines iki Advento“.
Daug žemaičiams nusipelnė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. 1576 metais paskirtas žemaičių vyskupu rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių vyskupijoje, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu. Pats sakė pamokslus lietuviškai, rūpinosi Lietuvos istorijos rašymu. Jis į Žemaitiją pasikvietė jėzuitus, kurie Kražiuose 1614 metais įkūrė aukštesniąją mokyklą – Kražių kolegiją, kurioje mokėsi ir žymūs žemaičiai: Simonas Stanevičius (1799–1848), Dionizas Poška (1757–1830), Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846), broliai Antanas (1819–1880) ir Jonas (1815–1886) Juškos ir kt.
Labai iškilus žemaitis – vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai jis išgelbėjo Lietuvą iš girtuoklystės liūno, steigė mokyklas, švietė žmones, pats parašė keletą didaktinių knygų, iki šiol skaitoma „Palangos Juzė“, uždraudus lietuvišką spaudą organizavo knygnešių tinklą. 1869 metais parašė istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“.
Turime didžiuotis žemaičių inžinieriumi artileristu Kazimieru Stanevičiumi (1600–1651), kuris parašė veikalą „Didysis artilerijos menas“. Jis 1650 metais buvo išleistas Amsterdame ir 150 metų buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje. Jame pirmą kartą pasaulyje aprašytos raketos, pateikta trijų pakopų raketos brėžiniai, aprašyta jų gamybos technologija.
Garsus žemaitis ir Aleksandras Griškevičius (1809–1863), kuris laikomas Lietuvos aviacijos pradininku. Tai jis padarė keletą skraidymo aparatų ir lenkų kalba parašė knygelę „Žemaičio garlėkys“ apie skraidymo aparatą. Palaidotas žmonos tėviškėje Viekšniuose.
O kur dar Lietuvos pasididžiavimas – lakūnai Steponas Darius-Juocevičius (1896–1933) ir Stasys Girėnas-Girskis (1876–1933), 1933 metais perskridę Atlantą ir žuvę Soldino miške.
Ypač didelis žemaičių indėlis į Lietuvos raštiją. Tai Simonas Daukantas (1793–1864), pirmasis istorikas rašęs lietuviškai. 1822 metais parašė „Darbas senovės lietuvių ir žemaičių“, 1838 metais – „Istoriją žemaitišką“, 1845 metais – „Būdą senovės lietuvių ir žemaičių“.
Iš Raseinių rajono kilęs Simonas Stanevičius parašė odę „Šlovė žemaičių“ ir 6 pasakėčias, surinko 150 liaudies dainų ir 1839 metais išleido dainų rinkinį „Dainos žemaičių“, be to, išleido ir tų dainų melodijų rinkinį.
Dionizas Poška (Paškevičius) rinko senienas ir įkūrė išpuvusio ąžuolo kamiene – ąžuolo baublyje pirmą Lietuvoje senienų muziejų, kuris išliko iki mūsų dienų, parašė odę „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“.
Prisiinkime ir raseiniškį Silvestrą Valiūną (1789–1831), 1831 metų sukilimo dalyvį, kuris parašė romantinę baladę „Birutė“, kuri greitai virto liaudies daina ir Žemaitijoje buvo plačiai dainuojama dar ir mano vaikystėje:
Ant marių krašto Palangos miestelyje,
Kur gyven mūsų broliai žemaitėliai,
Yr aukštas kalnas „Birute“ vadintas
Žaliom pušelėm dailiai apsodintas...
Lietuvių tautosakai nusipelnė broliai žemaičiai Antanas ir Jonas Juškos (Juškevičiai), surinkę per 7000 lietuvių liaudies dainų ir 2000 jų melodijų. Rinkiniai buvo išleisti 1880–1887 metais.
Vertingus Lietuvai literatūrinius kūrinius paliko ir broliai Kajetonas Rokas (1800–1876) ir Juozapas Kiprijonas (1779–1837) Nezabitauskai, moterys žemaitės: Julija Žymantienė-„Žemaitė“ (1845–1921), seserys Sofija (1867–1930) ir Marija (1872–1957) Ivanauskaitės, slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, bei Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930).
Neįkainojamas palikimas didžiojo mūsų tautos dainiaus raseiniškio Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932), carinės ir sovietinės okupacijos metais kėlusio mūsų dvasią. Jo eilės, kurioms muziką parašė kompozitorius J. Naujalis, „Lietuva brangi“ gūdžiais sovietų vergovės metais lietuviams atstojo uždraustąjį Lietuvos himną, ir dabar ją dainuojant klausytojai atsistoja.
Žemaitis gydytojas Jeronimas Ralys (1876–1921), baigęs Šiaulių gimnaziją, dirbdamas Jonavoje į lietuvių kalbą išvertė „Odisėja“, pradėtą jo versti „Iliadą“ užbaigė S. Čiurlionienė, paliko vertimų ir iš lenkų kalbos.
Žemaitijos labui darbavosi ir didikai Oginskiai. Irenėjus Oginskis Rietave įsteigė agronomijos mokyklą, o jo sūnus Bogdanas 1892 metais Rietave pastatė pirmąją Lietuvoje elektros stotį, 1874 metais įsteigė šešiametę muzikos mokyklą, jo brolis Mykolas Plungėje 1873 metais įsteigė orkestro mokyklą, kurioje mokėsi ir žymus Lietuvos kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Oginskiai gražino ir puošė Rietavą ir Plungę, dabar didžiuojamės jų palikimu.
Žemaitija gali didžiuotis ir Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu (1885–1969), Nepriklausomybės akto signataru, vadovavusiu Lietuvai 1922–1926 metais. Tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo įvykdyta žemės reforma, įvestas litas, įkurtas Lietuvos universitetas, atgautas Klaipėdos kraštas. Už tuos darbus sovietiniai okupantai nubaudė jį lageriu.
Pirmieji Lietuvos universitetų rektoriai taip pat buvo žemaičiai, Šiaulių gimnazijos auklėtiniai: telšietis Jonas Šimkus 1922 metais buvo pirmasis Kauno universiteto rektorius, o 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, Vilniaus universiteto rektoriumi tapo, kilęs iš Viekšnių, Mykolas Biržiška.
Šiame rašinyje neįmanoma išvardyti visų žemaičių, nusipelniusių savo darbu Lietuvai, įnešusių didelį indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą, visuomeninį gyvenimą, mokslą, meną, literatūrą ir kitas gyvenimo sritis.
