Vikingai, kuršiai ir Apuolė

Turbūt visi gerai žinome kas yra vikingai. Interneto platybėse apstu medžiagos, kuriami vienas už kitą vaizdingesni filmai apie nuožmiuosius skandinavus raguotais šalmais ginkluotus vėduokliniais kirviais ir garsėjančius narsa bei žiaurumu kovose. Rodos, net nuosaikiąją Vikipediją persmelkė visus užkrėtusi vizija apie vikingus kaip apie jūrų karius, pirklius bei plėšikus, VIII–XI a siaubusius Skandinavijos, Britų salų ir kitų Europos šalių pakrantes.

Vikingai buvo ne tik profesionalūs kariai, bet ir puikūs pirkliai, sukūrę  platų prekybos tinklą. Vis dėlto, įvertinus šį kontekstą, sunku paaiškinti, kodėl Pabaltijo tautos – kuršiai ir prūsai –liko nenukariauti nuožmiųjų kaimynų. Gal šių skirtingomis kalbomis kalbančių karių ir pirklių santykiai buvo ypatingai draugiški? 

Bent akies krašteliu pažvelgę į istorinus šaltinius randame gana įdomių faktų apie mums artimesnę tautą – kuršius, kurie kol kas nėra įamžinti nei kine, nei literatūroje, nors jie pelnytai gali būti vadinami baltų vikingų arba Baltijos jūrų piratų vardu. 

Vienoje Danijos cerkvėje galima perskaityti tokį IX-XIII a. įrašą, .: „Saugok mus Viešpatie nuo maro, ugnies ir kuršių!“.

Adomas Brėmenietis, sudėjęs daug įdomybių į „Hamburgo vyskupų arba bažnyčios istoriją“, IX a. pabaigoje rašė:

„Kuršiai [...] žiauriausia gentis, kurios visi vengia dėl pernelyg stabmeldiško būdo. Į vežimus ten kinkomi daugiausia puikūs arkliai. Jie turi daug aukso, jų namuose visur pilna burtininkų ir žynių.“

Skandinavų sagos taip pat patvirtina, kad kuršiai ir prūsai buvo turtingos ir karingos gentys.  

Kniutlingų sagoje skaitome:

„Vienas žmogus buvo vardu Vidgautas. Jis buvo kilęs iš Samlando (Sembos). Tuo metu jis buvo pagonis. Jis buvo pirklys, labai turtingas ir gerai išmanė daugelį dalykų. Jis nuolatos plaukiodavo į prekybines keliones po Rytų kraštus. Vieną vasarą atsitiko taip, kad jis, išplaukęs iš rytų ir ketindamas leistis namo, susivėlino. Ir kai jis atvyko iš rytų prie Kurlando, ten jo laukė kuršiai su karo laivais ir ketino jį užmušti, o jo turtą pasiglemžti...“

Egilio sagoje aptinkame bene daugiausia duomenų apie kuršių būdą bei gyvenamuosius pastatus. 

„...Kuršiai užpuolė juos [vikingus..] ankštumoje (tarp šių tvorų), ir kai kurie puolė juos, kirsdami ietimis ir kardais per tvoras, o kiti užmetė skudurus ant jų ginklų. Jie buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti, ir nuvesti į sodybą. 

Tas žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. Jis turėjo suaugusį sūnų. Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto...“

Iš skandinavų sagų galime susidaryti vaizdą, jog kuršiai neatsiliko nuo vikingų nuožmumu ir turtais, įgytais tiek prekiaujant, tiek plėšikaujant.

Tiesa, sagų negalime laikyti patikimais istoriniais šaltiniais, kaip, beje, ir viduramžių kronikų, mat jų autoriai buvo linkę manipuliuoti ne tik skaičiais, bet ir faktais. Remiantis viena jų, kuršiams vienais metais tikrai nenusisekė...

„...Išgirdęs apie tai [apie danų praleimėjimą kuršiams] minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg [dab. Gruobinia], kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi.

Vis dėlto 8 dienos apgulties nedavė laukiamo rezultato – kuršiai narsiai gynėsi ir atlaikė visus priešo puolimus. Susvyravo švedų vikingų pasitikėjimas, netgi metus burtus nė vienas pagoniškas dievas nerodė jiems palankumo šioje kovoje. 

„Taip metę burtus, jie [švedai] tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. Ką gi, kalbėjo jie, mes nelamingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins.“

Ši kronika parašyta IX a. Rimberto, Hamburgo arkivyskupo šv. Ansgaro biografininko. Kronika fiksuoja skandinavų virtimą krikščionimis įvairi įvykių fone, tame tarpe ir Pabaltijo. Manoma, kad arkivyskupas Ansgaras, kuris buvo paskirtas dievo ganytoju Skandinavijoje, galėjo būti Apuolėje aprašomų įvykių liudininkas. 

„Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. Ko gi, kalbėjo jie, mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis, kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį.

 Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūši, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums pusę svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios.“

Rimberto minima Apuolės apgultis per plauką nevirto švedų pralaimėjimu. Tik naujojo dievo palankumo dėka buvo pasiekta pergalė. 

Rimberto kronika mums svarbi tuo, kad joje minima Apuolė yra pati pirmoji Lietuvos vietovė, paminėta pasaulio metraščiuose. 

Apuolėje jau daugiau nei dešimt metų organizuojamas festivalis, skirtas paminėti Rimberto kronikoje užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius. 

Daugiau informacijos apie festivalį www.apuole.lt