Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Živilė Gallego – Lietuvos kino pramonė atsigauna

Mūsų kraštui vis labiau europėjant, moteris verslininkė jau seniai nieko nebestebina,
Nuotraukos

Mūsų kraštui vis labiau europėjant, moteris verslininkė jau seniai nieko nebestebina, tačiau moteris prodiuserė, bent jau tiems, kurie su kino pramone susiduria kiek rečiau, gali nuskambėti kiek netikėtai.

 

„Tačiau Lietuvoje moterų, prodiusuojančių filmus, manyčiau, yra daugiau negu vyrų“ – nusišypso Živilė Gallego, kinui paskyrusi 10 metų, o paskutinius penkerius metus sėkmingai dirbanti nuosavoje filmų kūrimo įmonėje „Fralita Films“.

„Kodėl taip atsitiko, kad srityje, kuri, bent jau pasaulyje, labiau yra vyriška, Lietuvoje karaliauja moterys?“ – bandau išsiaiškinti tiesą.

„Kino pramonė Lietuvoje, po ilgoko sąstingio, pagaliau atsigauna. Filmų kuriama daugiau, pritraukiami tiek aktoriai, tiek investicijos iš užsienio, tačiau kinas mūsų šalyje – vis dar labiau pomėgis, o ne pragyvenimo šaltinis. Dažnai tenka ilgai ir atkakliai filmui ieškoti finansavimo, rašyti projektus ir dalyvauti valstybinio finansavimo konkursuose, bandyti susitarti su rėmėjais. Tai ilgas darbas, kurio rezultatus galima apčiuopti tik praėjus keleriems metams, kurį galbūt moterys, būdamos kantresnės ir kruopštesnės atlieka geriau. Būtent todėl jų mūsų kino pramonėje yra tiek daug – nusišypso jauna moteris.

„Kas pačią nešė į šią galerą?“ – toliau „tardau“ pašnekovę.

Živilė nusijuokia: „Man darbas teikia malonumą. Visą gyvenimą norėjau dirbti kine. Specialiai tam baigiau mokslus Amerikoje, stažavausi ir „pirmą krikštą“ praėjau Paryžiuje. Beveik 10 metų dirbu kino pramonėje ir man tai patinka. Kol kas apsiriboju prodiusavimu, bet neatmetu galimybės, kad vieną dieną išbandysiu save kaip režisierė“.

„Tai gal ir vaidinti pradėsi?“

„Jau teko. Studijų metais Amerikoje mes, būsimi kino pramonės darbuotojai, išbandėme visas sritis – buvome ir režisieriais, ir prodiuseriais, ir aktoriais. Taip vėliau supranti kiekvienos iš grandžių darbą ir greičiau randi bendrą kalbą su žmonėmis. Pati epizodiniame vaidmenyje vaidinau savo prodiusuotame filme „Vardas tamsoje“. Beje, tame filme, dėl palyginti nedidelio jo biudžeto, vaidino daugelio kūrusių tą filmą šeimos. Buvo nauja ir labai įdomi patirtis“.

„Filmui neužteko aktorių?“ – tikslinuosi.

„Tikrai ne“ – šypteli Živilė – „Aktorių ir gabių, Lietuvoje daug. Tiesiog kai filmo biudžetas – ribotas, tenka suktis su tuo, kas yra ir skaičiuoti.“

„Sunku filmui gauti pinigų?“ – domiuosi komercine reikalo puse.

„Kaip kada“ – atsako prodiuserė – „Vaidybiniam mažo biudžeto filmui, žadančiam pelną, lėšų gauti paprasčiau. Dokumentika kainuoja pigiau, bet iš jos nelabai ką ir uždirbsi. Lietuvos rinka kiek per maža, kad gerai gyventum iš didelių, ilgalaikių filmų projektų. O tokie projektai kainuoja. Tad tenka laviruoti. Dėl valstybinio finansavimo susikauna didžiausi filmai, bet niekada nesi garantuota, kad tavo projektas bus paremtas, taip, kad visuomet turi būti atviras įvairaus žanro projektams. Be to rėmėjai, dažniausiai, nori remti ne pinigais, o produkcija ir paslaugomis. Tai irgi gerai, tačiau mineraliniu ar kava ne visiems sumokėsi. Tikiuosi naujai atsiradusi mokesčių lengvata paskatins privačias kompanijas dalyvauti kino gamyboje. Amerikoje studijos į projektus investuoja savo pinigus. Nepriklausomi ar jauni režisieriai, rizikuodami, ima paskolas ir taip kuria filmus. Lietuvoje su jos palyginti maža rinka tai būtų per daug pavojinga, tad tenka taikytis prie situacijos.“

„Žmonės ateina į filmus vien dėl pinigų?“ – nustebau.

„Žmonės ateina dėl pačių įvairiausių priežasčių. Režisieriai, dažnai, už debiutinius darbus neima nė lito. Aktoriai, kaip kada. Vieniems tiesiog patinka vaidinti, kiti į tai žiūri kaip į darbą ir pajamų šaltinį, nors kiek man teko susidurti lietuvių aktoriai nėra išpuikę ir dažniausiai džiaugiasi turėdami progą suvaidinti kine. Komandos nariai turi skirtingas motyvacijas, ir priklausomai nuo filmo biudžeto yra linkę priimti arba nepriimti sąlygas. Man kino kūrimas teikia didžiulį pasitenkinimą, bet žinoma su patirtimi darausi reiklesnė scenarijams ir kūrėjų sumanymams, nes privalau galvoti apie galutinį rezultatą.“

„Aktoriai, režisieriai, komanda, masuotė – kaip sekasi visą tai suderinti?“ – bandau pasinerti į kino užkulisius.

„Kaip kada. Paprastai režisierius, ateidamas į projektą, pats renkasi ir operatorių, ir aktorius, bei kertinius kūrybinės komandos žmones, nes būtent jam tiesiogiai su šiais žmonėmis reikės dirbti ir nuo jų priklausys galutinis rezultatas. Prodiuseris dalyvauja komandos rinkime ir dažnai tai būna bendras pasirinkimas, aišku aš visada įsiklausau į režisierių motyvaciją dėl vieno ar kito pasirinkimo. Viskas kiek kitaip susidėlioja kai režisierius – užsienietis. Projektas, kurį realizuojame dabar – „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ – kaip tik toks. Režisierė – norvegė, tad kūrybinę filmavimo komandą Lietuvoje rinkau aš. Tačiau aktorių atranką tvirtino režisierė. Režisierius ir prodiuseris – du kertiniai filmo kūrimo akmenys. Jeigu jie sutars, jeigu sutaps jų požiūriai, tada ir darbas judės sklandžiai. Jeigu šie du žmonės konkuruos tarpusavyje ar konfliktuos, darbas nevyks.“

„Ir kaip pačiai sekasi su režisieriais? “ – bandau „kastis gilyn“.

Jaunos moters veide akivaizdus susimąstymas – „Sekasi. Su vienais dirbsiu ir toliau, su kitais sukūrėm filmą ir išsiskyrėme, tačiau su niekuo nesusipykau. Galbūt todėl, kad visada galvojau ir rinkausi su kuo dirbti. Žmogus „iš gatvės“ tokiu atveju nepraeis. Prieš imdamasi projekto, pasidomiu, kiek ir ką žmogus yra nuveikęs, kokie atsiliepimai sklando visuomenėje, ar man pačiai priimtinas kūrėjo stilius.  Bet labiausiai vadovaujuosi intuicija, nes  turi sutapti ir žmogiški biolaukai bei požiūris į darbą, juk kartu teks praleisti keletą metų. Šiaip ar taip, kinas, nepaisant aistros man yra  ir darbas, o darbe, kad ir koks jis atrodytų iš šalies, tenka dirbti. Šiai dienai turiu savo laiko patikrintą komandą, su kuria visada mielai dirbu, bet kaskart ateina ir nauji žmonės.“

„Kiek laiko trunka filmo kūrimas?“ – neatstoju aš.

„Įvairiai“ –pašnekovės veidą nušviečia šypsena – „Čia – kūryba. Negali visko numatyti, visko paskaičiuoti. Būna – darbai stringa dėl techninių, dėl finansinių dalykų, būna – dėl žmogiškų. Filmavimas pati trumpiausia proceso dalis, ilgiausia vystymas ir finansavimo paieškos, na o po to visa post-produkcija . Atskira tema – rinkodara. Kiekvienas filmas turi skirtingą strategiją, Vieni laukia didžiųjų festivalių atrankos, kiti laukia tinkamos vietos kino teatrų tinklelyje. Visas procesas – nuo scenarijaus iki premjeros – gali trukti 2 – 3  ir daugiau metų.“

„Gali ar tiek ir trunka?“

Živilė vėl susimąsto. Paskui nusijuokia – Penkti metai turiu savo įmonę. Per tą laiką pasaulį išvydo (ar tuoj išvys) 6 kino filmai. Stengiuosi, kad per metus būtų nufilmuotas bent vienas projektas, tačiau vieno filmo kūrimas trunka apie metus, o kito gali užsitęsti keletą metų. “

„Projektai, kurie šiai dienai jau yra pasirodę rinkoje?“

„Šokis dykumoje“ (rež. A Marcinkevičūtė) – filmas skirtas Jurgai Ivanauskaitei. „Kelionė per Lietuvą“ (rež. V. Digimas) – dokumentinis filmas, pasakojantis apie brito David Ellis nuotykius Lietuvoje. Beje, šiame filme nusifilmavo ir visas baikerių klubas „Crazy in the Dark MC“, su kurio keliais nariais David susipažino pirmųjų kelionių į Lietuvą metu. „7 nuodėmės“ (rež. Kristina Inčiūraitė) – filosofiški moterų sportininkių apmąstymai apie gyvenimą. Vaidybinio kino projektai: trumpametražis „Du indeliai jogurto“ (rež. A. Mickevičius) – gilesnis žvilgsnis į šeimos narių santykius ir dar po Lietuvą tebekeliaujantis pilnametražis  A. Marcinkevičiūtės filmas „Vardas tamsoje“. Kitąmet Lietuvos ekranuose pasirodysiantis A. Kavaitės filmas „Sangailė“ . O šiuo metu dirbu su sau nauju žanru – animacine dokumentika – filmu „Žmogus,  kuris mokėjo 75 kalbas“ (rež. A. Magnussen, ko-rež. Pawel Debski). Ir tikrai tai nebus pabaiga. Darau tai, kas man patinka, kas teikia džiaugsmą. Atradau save ir „dirbsiu“ (kabutėse, nes sakoma, kai žmogus randa mėgstamą darbą, jis gali nebedirbti) toliau.“

„Darbas, projektai. Kaip į tai reaguoja vyras?“ – klausimas iš serijos „verčiau neužduoti“.

„Dar prieš vedybas Thibaud žinojo, kad aš svajoju apie kiną. Vedė mane tai žinodamas ir... visokeriopai palaiko. Manau laimei, jis dirba ne kino pramonėje, tad jam įdomi visa „kino virtuvė“. Būna, atvažiuoja į filmavimo aikštelę. Padėti ar tiesiog palaikyti. Thibaud yra tas žmogus į kurio petį visada galiu atsiremti. Ir tas žinojimas man suteikia jėgų. Kai vyras ir žmona palaiko vienas kitą, padeda vienas kitam, įveikiami visi sunkumai“.

„Ir pabaigai – kokie būtų pačios planai/siekiai?“

„Kaip kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, taip kiekvienas kūrėjas svajoja pasiekti kaip galima platesnę auditoriją. Noriu, kad mano prodiusuojami filmai išeitų į tarptautinius vandenis. Galbūt su dokumentika tai padaryti bus sunkiau, tačiau vaidybiniai filmai ar animacinė dokumentika,  tikiuosi, tai pasieks“.

„Dėkui už pokalbį ir linkiu, kad šios svajonės, kaip galima greičiau, taptų realybe. Kaip ir svajonės kitos...“

 Nuotraukose - Živilė Gallego ir filmo, "Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas" kūrybinė grupė

Nuotraukos : Ginto Beržinsko

 

Kalbėjosi V. Misevičius

 

Prim.lt

Straipsnio kategorijos