Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Želdinių planavimas – pagal taisykles

Nuo šiol Me­džių ir krū­mų vei­si­mo, ve­jų bei gė­ly­nų įren­gi­mo tai­syk­lės ga­lios ne tik so­di­nant žel­di­nius vals­ty­bi­nė­je ir sa­vi­val­dy­bių že­mė­je, bet ir pri­va­čio­se val­do­se.
Nuotraukos

Nuo šiol Me­džių ir krū­mų vei­si­mo, ve­jų bei gė­ly­nų įren­gi­mo tai­syk­lės ga­lios ne tik so­di­nant žel­di­nius vals­ty­bi­nė­je ir sa­vi­val­dy­bių že­mė­je, bet ir pri­va­čio­se val­do­se.

Pa­sak ap­lin­kos ir land­šaf­to di­zai­ne­rės Ju­li­jos La­dy­žen­ko, į tai dė­me­sį rei­kė­tų at­kreip­ti vi­siems nuo­sa­vų na­mų gy­ven­to­jams.

Pa­gal nau­ją­sias Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­tvir­tin­tas tai­syk­les, ku­rias ga­li­ma ras­ti mi­nis­te­ri­jos in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, pri­va­čio­je že­mė­je me­džiai ga­li bū­ti vei­sia­mi ne ar­čiau kaip 5 me­trų, krū­mai – 1 me­tro at­stu­mu nuo pa­sta­tų sie­nų ir mo­no­li­ti­nių tvo­rų, iš­sky­rus nu­ma­ty­tas iš­im­tis. Be to, nu­sta­ty­ti jų at­stu­mai nuo kai­my­ni­nio skly­po ri­bos, at­ra­mi­nių sie­ne­lių, apš­vie­ti­mo stul­pų ir ki­to­se si­tua­ci­jo­se.

„Nau­jo­sios tai­syk­lės pa­aiš­ki­na, kaip tin­ka­mai tvar­ky­ti žel­di­nius. Dau­ge­lis Eu­ro­pos ša­lių jau se­niai tu­ri įtei­sin­tas žel­dy­nų įren­gi­mo ir prie­žiū­ros re­ko­men­da­ci­jas, tad džiu­gu, jog nuo šiol ir mes tu­rė­si­me tai­syk­les, kaip tin­ka­mai ap­žel­din­ti že­mę prie na­mų“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Pa­sak spe­cia­lis­tės, jei skly­pas prie na­mo – vos ke­li arai, tuo­met sa­vo ne­di­de­lio kie­mo ap­žel­di­ni­mą, apš­vie­ti­mą nė­ra su­dė­tin­ga su­pla­nuo­ti pa­tiems. Bet ku­riuo at­ve­ju ki­lu­sias idė­jas ge­riau­sia už­fik­suo­ti: nu­sib­rai­žy­ti pla­ną, aps­kai­čiuo­ti, kiek ir ko­kių me­džia­gų, au­ga­lų rei­kės, kaip bus iš­dės­ty­ti ta­kai ap­link na­mą.

„Daug kas pri­klau­so nuo skly­po dy­džio. Par­duo­tu­vė­je ga­li­ma įsi­gy­ti įvai­riau­sių rū­šių au­ga­lų, to­dėl na­mų te­ri­to­ri­ją šei­mi­nin­kai ap­žel­di­na skir­tin­gai, kur kas la­biau at­siž­vel­gia ne tik į es­te­ti­ką, bet ir funk­cio­na­lu­mą, tam­pa įpras­ta so­dą skirs­ty­ti į at­ski­ras funk­ci­nes zo­nas. Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas tu­rė­tų bū­ti iš­baig­tas, o so­das de­rė­ti prie na­mo. Jei ne­no­ri­me tu­rė­ti pa­dri­ko vaiz­do, rei­kė­tų pra­dė­ti nuo pro­jek­to, ati­džiai pla­nuo­jant kie­mo ap­žel­di­ni­mą“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Ap­lin­ka – pa­gal poreikius

Įmo­nės „Gel­to­nas ka­ru­tis“ at­sto­vės Li­nos Liu­ber­tai­tės tei­gi­mu, so­do vei­si­mą ge­riau­sia pra­dė­ti nuo šei­mos po­rei­kių ap­ta­ri­mo.

„Pri­sės­ki­te ko­kį ra­mų va­ka­rą ir pa­dis­ku­tuo­ki­te su šei­ma, ko­kios zo­nos skly­pe vi­siš­kai iš­nau­do­ja­mos, ko­kiai veik­lai vie­tos ma­žo­ka, ku­ri skly­po vie­ta ne­nau­do­ja­ma. Ne­pra­leis­ki­te ne tik la­biau­siai ma­to­mų, bet ir vi­sų už­ka­bo­rių, tam­sių vie­tų šiau­ri­nė­je pu­sė­je, įva­žia­vi­mo. Vis­ką pa­si­žy­mė­ki­te pla­ne – nu­spal­vin­ki­te at­ski­ras erd­ves, kad vi­sas skly­po pla­nas bū­tų spal­vo­tas. Žy­mė­ji­mas spal­vo­mis leis at­si­trauk­ti nuo esa­mų smul­kes­nių ob­jek­tų (me­džių, suo­liu­ko, šilt­na­mio) ir pa­ma­ty­ti sa­vo skly­pą tar­si iš ša­lies“, – sa­kė L.Liu­ber­tai­tė.

Pa­sak jos, pla­ną rei­kė­tų ko­re­guo­ti pa­gal sa­vo po­rei­kius. Jei vai­kai jau užau­go, ga­li­ma ve­ją žai­di­mams su­ma­žin­ti, o ra­miam pa­si­sė­dė­ji­mui pa­so­din­ti kve­pian­čių krū­mų (jaz­mi­nų, aly­vų, se­no­vi­nių ro­žių), ku­rie rei­ka­laus ma­žiau prie­žiū­ros nei ve­ja.

Jei­gu smė­lio dė­žė bu­vo sta­cio­na­ri, kla­si­ki­nis spren­di­mas bū­tų įreng­ti ten ne­di­de­lį van­dens tel­ki­nį. Jei­gu šei­mo­je gi­mė vai­kų, skir­ki­te jiems at­ski­rą zo­ną: ma­žes­niems –prie te­ra­sos ar vir­tu­vės lan­go, o di­des­niems ga­li bū­ti at­okes­nė vie­ta, už kar­py­tų krū­mų, kad tu­rė­tų sa­vo pa­slap­ties. Sten­ki­tės ne­pa­lik­ti vie­tų be funk­ci­jos, be pa­skir­ties.

Zo­nos ir ar­chi­tek­tū­ri­niai spren­di­mai yra pa­grin­das, jie bus ma­to­mi vi­sus me­tus, net ir žie­mą. Aiš­kus pri­nci­pas, vie­no­dai tai­ko­mas vi­sam skly­pe, at­ro­dys ne nuo­bo­džiai, o har­mo­nin­gai.

Ku­ria har­mo­nin­gą vaizdą

Pa­pras­tai per ke­le­tą me­tų so­de ne tik su­au­ga au­ga­lai, bet ir at­si­ran­da ki­tų da­ly­kų: me­di­nė pa­vė­si­nė, vol­je­ras, čia kai­my­nė gė­lių pa­do­va­no­jo, čia va­zo­nas ne­bran­gus pa­si­tai­kė. Svar­biau­sia tai­syk­lė – lai­ky­tis vie­no­vės ne tik pla­nuo­jant funk­ci­nes zo­nas ir li­ni­jas so­de, bet ir ku­riant ki­tas ap­lin­kos de­ta­les.

At­si­rink­ti tin­ka­mus da­ly­kus ir drą­siai at­si­sa­ky­ti ki­tų – su­dė­tin­ga už­duo­tis. Iš­mes­ti gra­žiuo­sius bi­jū­nus, jei jie ne­de­ra prie bend­ro vaiz­do – taip, ga­li tek­ti. Pa­keis­ti dar ge­rai iš­si­lai­kiu­sią tvo­rą – taip, jei esa­te ryž­tin­gai nu­si­tei­kę po­ky­čiams.

„No­rint su­kur­ti har­mo­nin­gą vaiz­dą rei­kia pa­si­rink­ti me­džia­gas, for­mas ir spal­vas, ku­rios bū­tų pa­kar­to­tos vi­sa­me skly­pe. Jei pa­si­rink­si­te sti­lių, bus leng­viau su­pras­ti ir ne­pa­sik­lys­ti. Pa­vyz­džiui, kai­miš­ko ti­po so­dy­bo­je su­py­nes mon­tuo­ki­te me­di­nes, pa­na­šią me­die­ną nau­do­ki­te tu­rėk­lams, lan­gi­nėms, pa­vė­si­nei“, – apie so­do ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tus pa­sa­ko­jo L. Liu­ber­tai­tė.

Jei­gu mo­der­niam na­mui pa­nau­do­ta daug stik­lo ir me­ta­lo, to­kias me­džia­gas at­kar­to­ki­te ir ap­lin­ko­je. Jau vien tin­kuo­to na­mo fa­sa­do spal­va, at­si­ra­du­si ir ant suo­liu­ko, ir ant at­ra­mi­nės sie­ne­lės, ir gė­ly­no žie­duo­se, duos tą vie­ni­jan­tį ele­men­tą, su­jun­gian­tį su vi­su­ma.

Siū­lė at­si­sa­ky­ti margumyno

L. Liu­ber­tai­tė pa­ta­rė, kad ren­kan­tis au­ga­lus de­rė­tų la­biau­siai pa­tin­kan­čius so­din­ti di­des­nė­mis gru­pė­mis ke­lio­se skly­po vie­to­se. Tar­ki­me, jei jums pa­tin­ka mė­ly­ni at­spal­viai, kaip pa­grin­di­nį au­ga­lą ga­li­te pa­si­rink­ti go­ji­nius ša­la­vi­jus, kat­žo­les.

„So­din­ki­te ne po vie­ną, kad gro­žis at­sisk­leis­tų vi­sa jė­ga. Jei pa­grin­di­nius au­ga­lus pa­si­rin­ko­te to­kius, ku­rie tar­si sa­vai­me pui­kiai au­ga jū­sų skly­pe, iš­kart su­ma­ži­na­te lai­ką, rei­ka­lin­gą prie­žiū­rai. Ki­ti au­ga­lai pa­pil­dys pa­grin­di­nius ar­ba tie­siog žy­dės ki­tu me­tu. Pa­vyz­džiui, mi­nė­tus mė­ly­nai žy­din­čius au­ga­lus ga­li­ma „pras­kies­ti“ švel­niai gels­va spal­va ar pa­gy­vin­ti aly­vi­ne, bet ryš­kiai rau­do­ni žie­dai čia jau ne­tiks“, – pa­ta­rė L. Liu­ber­tai­tė.

Iš es­mės vie­nas pa­grin­di­nių skly­po pert­var­kos re­cep­tų – at­si­sa­ky­ti mar­gu­my­no, o pa­si­tei­si­nu­sius spren­di­mus pa­dau­gin­ti. Taip pat tai reiš­kia, kad ne­de­ran­čius au­ga­lus rei­kės tie­siog iš­mes­ti ar­ba pa­do­va­no­ti.

Su­si­lai­ky­ti nuo ne­bū­ti­nų pir­ki­nių, at­si­sa­ky­ti gra­žių, bet ne­tin­ka­mų au­ga­lų ga­li bū­ti la­bai su­nku, bet re­zul­ta­tas bus to ver­tas.