|
|
|
|
|
Alternatyviosios energetikos perspektyvos Lietuvoje
|
Uždarę Ignalinos atominę elektrinę, elektrą perkame iš kaimynų, tačiau dažnai pamirštame, kad kiekvienoje valstybėje elektros energija vartojama masiškai, o mūsų kaimynai, deja, elektros pertekliumi negali pasigirti. Be to, energetinė priklausomybė gali palaužti ir mūsų valstybės ekonomiką.
Pasigirsta vis daugiau kalbų, raginančių plėtoti ne atominę energetiką, o atsinaujinančius išteklius – t. y. nugręžę žvilgsnį nuo Visagino atominės elektrinės kūrimo planų turėtume pasižiūrėti į energetiką, kurią mums siūlo pati gamta – alternatyvioji energetika yra ekonomiškai naudingesnis ir pigesnis būdas gauti elektrą.
Lietuva yra pasiryžusi iki 2020 metų padidinti atsinaujinančios energijos vartojimą – planuose numatyta, kad energija iš atsinaujinančių šaltinių turėtų sudaryti 23 proc. visos Lietuvoje suvartojamos energijos, apimant elektros energijos ir šilumos ūkius. Įvairios apklausos, atliekamos jau kelerius metus iš eilės, tik patvirtina, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų (maždaug 70–80 proc.) mano, kad alternatyvioji energetika ir šios energetikos plėtotė būtų naudinga mūsų valstybei. Iškastinio kuro ir branduolinė energetika visuomet kainuoja daug brangiau, jei lyginsime ją su atsinaujinančių šaltinių energija. Be to, nereiktų pamiršti, kad alternatyvioji energetika užtikrina ir ekologišką energijos gamybos būdą (kuro ir branduolinės energetikos plėtojimas kelia daug pavojų ne tik gamtai, bet ir žmonių sveikatai – kasmet aplinkos tarša sukelia vis daugiau nelaimių).
Seimo salėje taip pat pasigirsta kalbų, teigiančių, kad naujos atominės elektrinės statybų planai Lietuvai yra per brangūs. Nors tikslių duomenų vis dar neturime, daugelis šaltinių teigia, kad Visagino atominės elektrinės statybų išlaidos siektų apie 30 mlrd. litų. Be to, kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad pradėjus statyti atominę elektrinę, numatytos išlaidos paprastai padidėja dar 20–50 proc. Jei palygintume išlaidas, kurias Europa skyrė atominių elektrinių statyboms per pastaruosius dešimt metų, pamatytume, kad šios statybos nuolatos brangsta, o tuo metu atsinaujinančios energetikos, pvz., Saulės energijos sistemų, kaina žymiai mažėja. Prieš dešimt metų Saulės energijos kilovatvalandės kaina buvo gerokai (beveik dvigubai) didesnė. Tikėtina, kad ateityje energijos kaina tik dar labiau mažės. Be to, jei nuspręstume Lietuvoje statyti itin galingą Saulės energijos jėgainę, šios statybos kainuotų apie 10–15 mlrd. litų – o tai yra daug mažiau, nei pareikalautų atominė elektrinė. Tačiau svarbiausia, kad alternatyviosios energetikos efektyvumas laikui bėgant tik didėtų. Šiandien atsinaujinančios energijos supirkimo tarifas yra nustatomas tik tam tikram atsipirkimo laikotarpiui. Vėliau elektros energijos kaina mažėtų, nes visos skolos būtų padengtos, o už vėją ar Saulę mokėti nereikėtų. Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad dabartinėmis sąlygomis visos investicijos, skirtos vėjo jėgainėms, atsipirktų maždaug per 10–15 metų, o biomasės dar greičiau. Praėjus šiam laikotarpiui, elektros energijos gamyba taptų itin pigi. Dar vienas neabejotinas atsinaujinančios energetikos privalumas yra decentralizacija. Alternatyvioji energetika iš atsinaujinančių šaltinių gali būti gaminama daugelyje vietų, o tai leistų ženkliai sumažinti skirstymo ir perdavimo kaštus. Be to, jėgainių statybos suteiktų daug gerai apmokamų darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie galėtų realizuoti savo gebėjimus (ne paslaptis, kad daugelis specialistų šiandien Lietuvą palieka, ieškodami gerai apmokamos ir jų gebėjimus atitinkančios darbo vietos), todėl koncentravimasis ties atomine elektrine stabdo mokslo pažangą Lietuvoje (juk naują biomasę galima gaminti net ir iš dumblių).
Deja, nors alternatyvioji energetika yra itin patrauklus būdas gauti elektros energiją, tačiau kol kas ji tegali papildyti, bet ne pakeisti tradicinių elektrinių (tarp jų ir atominės elektrinės) energiją. Reikia pripažinti, kad mes negalime būti tikri, kad Saulė visuomet švies, o vėjas visuomet pus. Taigi, kai Saulė ar vėjas nenori dirbti, mums reikalinga atsarginė elektrinė. Be to, atominėje elektrinėje tas pats energijos kiekis pagaminamas žymiai greičiau. Lietuvai ekonomiškai naudingiausia būtų turėti tokią sistemą, kurioje nedominuotų nė vienas elektros energijos šaltinis, tai reiškia, kad elektros energiją po lygiai turėtų tiekti branduolinė jėgainė, vėjo, saulės ir biokuro elektrinės, be to, dalis elektros turėtų būti importuojama bei gaminama iš dujų, kurias būtų galima gauti keliais skirtingais būdais. Nors siekiant ekonominės naudos, atsinaujinančiai energetikai turėtų būti skiriamas itin didelis dėmesys, deja, Lietuvoje vietiniams atsinaujinantiems ištekliams beveik neskiriama jokių lėšų.
Šiandien Seimas jau pradėjo svarstyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, todėl greitai alternatyviosios energetikos ateitis Lietuvoje bus nuspręsta. Alternatyvioji energetika turėtų tapti vienų pagrindinių energijos gavimo būdu – taip būtų užtikrinta mūsų valstybės energetinė nepriklausomybė, būtų plėtojama mokslo pažanga ir kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, be to, būtų rūpinamasi ne tik gamtos, bet ir žmonių gerove – tereikia žengti kelis pirmuosius žingsnius, kad priartėtume prie ekonomiškai stiprios ir energetiškai savarankiškos valstybės.
