|
|
|
Kambarinės gėlės: sanseverijos ir fikusai
|
Šiuolaikinis interjeras sunkiai įsivaizduojamas be kambarinių augalų. Tačiau šiuolaikinis žmogus nuolat skuba, bėga, tad kad augalai žaliuotų ir patalpą puoštų, reikia pasirinkti ištvermingus, daug priežiūros nereikalaujančius augalus tokius kaip sanseverija ar fikusas.
Sanseverija, arba uošvės liežuvis, arba gyvatės išnara
Sanseverija šį iš pietų Afrikos atogrąžų kilusį augalą pavadino prieš kelis šimtmečius Neapolio kunigaikštis, o savo gimtinėje sanseverija vadinama Orisos kardu, nes savo forma panaši į kai kurių vietos genčių ritualuose naudojamus kardus apsiginti nuo blogos akies ir žalingų burtų.
Brazilai sanseveriją vadina irgi kardu – tik jau Šventojo Jurgio, kinai ir japonai augalo lapuose mato drakono uodegą. Tik europiečiai kiek ironiškai šį augalą vadina uošvės liežuviu, matyt, dėl skaudžiai žalios spalvos, amerikiečiai kažkodėl – gyvatės išnara...
Nors ir karingai ar net piktokai vadinama sanseverija nusipelno tik pagyrimų kaip pats kukliausias, nelepiausias ir naudingiausias namų augalas, o visos jos pravardės ir vardai įvairiose pasaulio vietose kilę tik dėl mėsingų stačių lapų, kurie užauga net iki 90 centimetrų aukščio ir šešių centimetrų pločio.
Sanseverija – visžalis žolinis augalas, kurio požeminiai ir antžeminiai šakniastiebiai gimtojoje Afrikoje greit plečiasi į visas puses nuo pagrindinio augalo ir suauga į milžiniškus sąžalynus.
Daugumos sanseverijų rūšių lapai yra tamsiai žalios spalvos su sidabrišku, gelsvu ar kitokiu šviesiu ruoželiu tai per lapo vidurį, tai jo pakraščiuose. Nors kita vertus, yra tiek šio pasaulyje pamėgto augalo rūšių, kad ir lapų spalvų, atspalvių, formų, aukščių įvairovė tik šioje srityje besispecializuojantiems botanikams težinoma.
Štai Lietuvoje kelis dešimtmečius auginta aukštaūgė sanseverija su tamsiai žaliais pilka juostele pasipuošusiais lapais, o dabar dažniau gėlių mylėtojai renkasi kiek žemesnę su gelsvai žaliais lapais arba visai žemaūgę.
Įdomu, kad sanseverija kartą per metus, jei susiklosto palankios aplinkybės, pražysta, paskleidžia nuostabų aromatą ir... žiedas nunyksta.
Sanseverija – itin nelepi: gerai auga ir saulėkaitoje, ir paunksnėje, iškenčia sausą orą, skersvėjus, vandens stoką, jos nereikia dažnai persodinti.
Vazoną su šiuo augalu drąsiai galite žiemą statyti prie šilto radiatoriaus ir šiek tiek palaistyti kartą per mėnesį. Laikinai (per ilgesnį laiką sodrios gėlės spalvos išblunka) vazoną galite pernešti į tamsiausią kambario kampą ar vidurvasarį kuriam laikui pastumti į labiausiai saulės kaitinamą kambario vietą – ir turėsite gaivią oazę.
Šiam kambariniam augalui pražūtinga tik nulinė temperatūra žiemą ir per didelė drėgmė visada. Sanseverija, kitaip nei dauguma kambarinių gėlių, puikiai jaučiasi itin sausoje patalpoje, pageidauja būti laistoma žiemą kas mėnesį, o vasarą kas porą savaičių. Ir tai daryti reikia atsargiai – kad vandens nepatektų ant lapų. Be to, palaisčius būtina vandens perteklių iš vazono padėklo kaip mat išpilti iki paskutinio lašo.
Dauguma gėlių mylėtojų sanseverijas augina todėl, kad jos gražios, nereiklios, ištvermingos – kaip tik tinkančios šiuolaikiniams nuolat skubančiam žmogui. Ir tik nedaugelis, ko gero, prieš šį augalą įsigydami supranta, kad įsigyja ir tikrą namų sanitarą.
Pirma, sanseverijos drėkina sausą šildomų namų orą, sutraukia dulkes ir per dieną pagamina nemažai deguonies. Antra, šie augalai sutraukia iš aplinkos kenksmingas medžiagas, valo orą, sugeria toksinus – gerokai sumažina azoto oksidų ir formaldehido koncentraciją ore.
Trečia, kadangi lapai yra gana nuodingi (žaliosioms salotoms ir vaikučių, kačiukų šuniukų dantukams galąsti netinkami), jie iš patalpų, nuo kitų kambarinių gėlių atbaido vabzdžius ir įvairius kenkėjus. Tiesa, ne visos gėlės sanseverijos draugiją mėgsta.
Jei nusprendėte, kad ši gėlė kaip tik jums, o visos kitos pernelyg reiklios, savo išaugintą arba įgytą sanseveriją pasidauginkite ir vazonus sustatykite kur tinkami. Išskyrus, žinoma, vonios kambarį. Na, gal ir virtuvę, kur verčiau auginti kokį baziliką prieskoniams.
Taigi pavasarį įsigykite kelis negilius, net plokščius vazonus, įpilkite į juos keramikos šukių drenažui, ne itin sunkios žemės beveik iki kraštų, iš senojo vazono atsargiai išėmę suaugusią sanseveriją su visais šakniastiebiais, juos išskirstykite po vieną, po du ir negiliai susodinkite, tada vos vos paliekite. Viskas – gali būti, artimiausią dešimtmetį pasodintos sanseverijos neteks persodinti (kiek jūs į vieną vazoną beprisodintumėte šakniastiebių – vieną ar dešimt, šis augalas pats nuspręs, kiek jam plėstis ar trauktis), nebent pasikeistų vazonų mados ir senasis nebetiktų prie interjero...
Sanseverijas galima dauginti ir nukirptais lapais, bet tada, deja, išaugintoji neturės pagrindinio augalo išvaizdos – sidabrinių ar gelsvų juostelių lapų pakraščiuose.
Stambialapis fikusas sugeria kenksmingas medžiagas
Stambialapis fikusas nereikalauja itin didelės priežiūros ir pačios geriausios vietos kambaryje.
Jam patinka tik kelios valandos ryškios ryto saulės, o žiemą – ne žemesnė nei trylikos laipsnių šiluma.
Drungnu vandeniu fikusą tereikia palieti tik tada, kai žemė vazone pradžiūsta. Na, dar retkarčiais nupurkšti ir drėgna servetėle švelniai nuvalyti lapus nuo dulkių. Tręšti – reguliariai.
Ir persodinti stambialapį reikia tik kas antrą pavasarį, kol jis užauga norimo dydžio. O dauginti dar paprasčiau – tereikia nupjauti stiebo dalį su pora lapų ir pamerkti į vandenį, kol išaugs šaknys.
Žinoma, jei priežiūros stambialapiam fikusui stinga, neišvengiamos problemos. Tačiau dauguma išsprendžiamos. Jei staiga nukrinta lapai, vadinasi, fikusą arba perlaistėte, arba pertręšėte, arba augalą laikote skersvėjyje, ar per šaltai, ar per tamsioje vietoje. Jei krenta tik po vieną apatinį lapą, tai natūralu – medelio stiebas medėja ir plinka. Jei lapai sausi, susiraukšlėję – veikiausiai augalą nudegino saulė, oras per sausas arba žemė perdžiūvo. Jei fikusą puola voratinklinės erkutės arba skydmariai, vadinasi, kambaryje per sausa.
Patariama stambialapį fikusą auginti ir biuruose – šalia kopijavimo aparato ir spausdintuvo, nes jis pagreitina formaldehido pašalinimą iš oro, sugeria ir kitas kenksmingas medžiagas – ksilolą, toluolą ir amoniaką. Be to, puikiai drėkina orą.
Apskritai besidomintys augalų energetika siūlo stambialapį fikusą auginti pasyviems ir uždariems žmonėms, nes šis augalas turi aktyvinamąjį poveikį, o jo spiraliniai energiniai virpesiai juda visomis kryptimis. Tad yra viena vieta namuose, kur fikusas netinkamas laikyti, – miegamasis.
Stambialapis fikusas, auginamas kambaryje, turi tik vieną trūkumą – jis išauga didelis, labai didelis. Žinoma, ne toks didelis kaip savo gimtinėje – Azijos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, kur išstypsta iki trisdešimties metrų aukščio, o jei išleidžia ir pridėtines šakas – tai ir įspūdingo pločio.
Tad jei jūsų kambarys stambialapiam fikusui auginti per ankštas, galite pasirinkti jo smulkesnį brolį. Juk fikusų gentyje yra apie aštuonis šimtus rūšių visžalių medžių, krūmų ir vijoklių.
Nors ir aukščio problema išsprendžiama: genėkite pridėtines šaknis bei šakas ir turėsite vienastiebį fikusą, kurį bet kada galėsite atnaujinti, tai yra, padauginti nupjovę viršūnę...
