|
|
Atkirtis speigo išdaigoms – šildantys kabeliai
|
Įrengiant vandentiekio vamzdynus reikia pasirūpinti jų apsauga nuo užšalimo. Jeigu vamzdį ilgai veikia šaltis, o vandens cirkuliacija jame nepastovi, aišku, kad vamzdis užšals. Ne visada yra galimybė apsaugoti vamzdžius nuo šalčio, naudojant termoizoliaciją arba juos giliau užkasant. Spaudžiant speigui taip pat užšąla vandens skaitikliai, vandenį iš gręžinio tiekiantys siurbliai. Gali ne tik sustoti vandens tiekimas, bet ir trūkti vamzdžiai.
„Vandentiekio vamzdžius lauke reikia užkasti ne mažesniame nei pusantro metro gylyje. Tokiu atveju speigas vamzdžio nepasiekia. Nors būna visko. Kai žiemą gausu sniego, jis apsaugo žemę nuo besiskverbiančio šalčio. Bet kai sniego striuka, kaip šiemet, o šaltukas ilgai spaudžia, vandentiekio vamzdžiai gali ir neišlaikyti“, – paaiškino šildymo įrangos sprendimus diegiantis Rolandas Jurgelaitis.
Šildančius kabelius galima tvirtinti dviem būdais. Vieni tvirtina juos prie vamzdžio iš išorės, kiti įveria kabelį į patį vamzdį. Paprasčiau, kai vamzdis dar neužkastas - kabelį lipnia aliuminio juosta galima pritvirtinti išorinėje vamzdžio pusėje. Bet įvertas į vidų jis veiks efektyviau.
„Šildantį kabelį tikrai nesunku įsirengti patiems namo šeimininkams. Jei vandentiekio sistema jau užkasta, belieka įverti kabelį į patį vandentiekio vamzdį. Jei tvirtinate kabelį vamzdžio išorėje, būtinai jį izoliuokite, kad gysla šildytų patį vamzdį, o ne žemę. Geriausiai tam tinka akmens ar stiklo vata“, - patarė R.Jurgelaitis.
Kaista ten, kur reikia
Elektriniai šildantys kabeliai, kurių rasite šildymo įrangos ar statybinių prekių parduotuvėse, dažniausiai į Lietuvą atgabenami iš Danijos gamintojų. Šie kabeliai būna dviejų rūšių – pastovaus galingumo ir savireguliuojantys.
„Pastovaus galingumo kabelis šyla per visą ilgį. Savireguliuojantis kabelis kaista tik tose vietose, kuriose vamzdžiui gresia užšalti. Jei pradės šalti konkreti vieta, ten pusmetrio ilgio atkarpoje kabelis šildys intensyviai. Ten, kur griebia šaltis, pradeda veikti kabelio puslaidininkio savybės – tuo ir grįstas savireguliuojančio kabelio veikimas“, - paaiškino šildymo sistemų ekspertas.
Savireguliuojančio kabelio kaina prasideda maždaug nuo 70 litų už metrą, bet gali siekti ir kelis šimtus. Tai priklauso nuo kabelio fizinių savybių ir naudojimo laiko: vieniems suteikiama penkerių metų garantija, kitiems – 10 metų. Kabelio galingumas siekia apie 10 W/m, jie dažniausiai padengti nekenksminga išorine izoliacija – floropolimeru, todėl ir tinkami naudoti vandentiekio vamzdžiuose.
Šildantys kabeliai naudojami ir nuotekų vamzdžiams nuo speigo apginti. Jei nuotekų vamzdis yra siauresnio diametro, rekomenduojama kabelį montuoti išorėje, nes viduje jis gali tapti tirštesnes atliekas sulaikančiu stabdžiu.
Apsaugo nuo varveklių
R.Jurgelaičio teigimu, šildantys kabeliai gelbsti ne tik vamzdynus. Jie arba iš jų supinti tinkleliai naudojami stogams, įvažoms ar laiptams nuo apledėjimo apsaugoti. Jie itin tinka Vilniaus ar Kauno senamiesčiuose stovinčių gyvenamųjų namų stogams, kurių konstrukcijos dažnai būna įmantriai išlankstytos, nevienodo lygio.
„Taip pat kabeliai gali šildyti lietvamzdžius, ant kurių kaupiasi varvekliai. Įrengus tokią gyslą ir instaliavus hidrotermostatą, kabelis automatiškai ima šildyti pajutęs galimą ledėjimą – t. y. kai didelis oro drėgnumas, o aplinkos temperatūra krinta. Kai prasideda atlydys, sniegas ant stogo tirpsta greičiau nei atitirpsta lietvamzdžiai. Tad ant stogo gali imti kauptis balos, o vanduo sunktis į namo konstrukcijas“, - pažymėjo R.Jurgelaitis. Išvedžiojus šildantį kabelį ant namo stogo, šis sniegingą žiemą neleidžia kauptis pavojingoms sniego pusnims - mat gausiai ilgai sningant, senesnio ar netinkamai suprojektuoto stogo konstrukcijos gali neatlaikyti apkrovos.
Ne visada taupo racionaliai
Dažniau nei stogo šildymą lietuviai įsirengia elektrinę apsaugą nuo apledėjimo įvažiavimuose į namus ir sodybas. Kad nereikėtų elektrinio tinklelio kloti po trinkelėmis visame įvažiavimo plote, jo patiesiami du ruožai. Jie atitirpina vėžes bei palengvina įvažiavimą ar išvažiavimą, pavyzdžiui, iš nuokalnėje ar po namu esančio garažo.
„Šildomos provėžos ar visą įvažiavimą padengiantis elektrinis tinklelis turi būti tiesiamas ant izoliacinės medžiagos, kad jo šiluma neitų į gruntą. Iš patirties galiu pasakyti, kad net ir labai turtingi žmonės skaičiuoja, kiek kainuos toks šildymas. Taigi daro šildomas provėžas, o ne tiesia elektrinį šildymą visame plote. Kol nekyla problemų, apie elektrinį šildymą dažnas nė nesusimąsto. Tas pats ir su šildomais laiptais: kai paslydę laiptais nudarda, patiria traumas, tik tada susidomi“, - sakė R.Jurgelaitis.
Norint pašildyti keturių metrų įvažiavimo į garažą ruožą, šildomoms provėžoms prireiks aštuonių metrų kabelio. Jis kainuotų apie 600 litų, dar 300 litų - pats neįmantriausias termostatas.
„Lietuviai praktiški žmonės, bet kartais taupydami elgiasi ne itin praktiškai, neapskaičiuoja ilgalaikių išlaidų. Brangesni termostatai kainuoja apie 1000 litų. Tačiau jie išmanesni, turi papildomų daviklių ir neleidžia ledui net susidaryti - pašildo tik tada, kai reikia, trumpai ir efektyviai. Bet dažniausiai žmonės mąsto: pats įjungsiu, kai reikės, kai įvažiavimas apledės. Įjungia, aišku, kai ledo ar suplūkto sniego sluoksnis jau susidaro nemenkas. Tada tenka laukti ilgiau, kol ištirps, ir elektros energijos suvartojama kur kas daugiau. Toks tas mūsų taupumas“, - skaičiavo šildymo ekspertas.
