„Kai speigas pasiekia 20 laipsnių žemiau nulio, netinkamai įrengti vamzdynai užšąla ir sproginėja taip pat gausiai, kaip naujamečiai fejerverkai. Tik tyliai ir be šviesos efektų“, – ironizavo šildymo įrangos specialistas Rolandas Jurgelaitis.
Tokiu atveju tenka keisti vamzdžius ir čiaupus, o kur dar papildomi nuostoliai vandeniui užliejus patalpas. Ši bėda dažniau kamuoja kaimiškų regionų gyventojus. Ji opi ir gyvulininkystės ūkiuose, nes sutrikus vandens tiekimui apsauga nuo speigo pokštų nepasirūpinę ūkininkai turi patys keliskart per dieną nešioti vandenį, nes neretai lyg tyčia užšąla ne tik vamzdynai, bet atsisako veikti ir vandens siurbliai.
„Jeigu vamzdį ilgai veikia šaltis, o vandens cirkuliacija nėra pastovi, aišku, jis užšals. Jei speigas trunka ne ilgiau kaip keletą dienų, padės ir pats paprasčiausias sprendimas – tiesiog visiškai neužsukite vamzdyno čiaupo, palikite jį varvėti. Kai vanduo cirkuliuoja, sumažėja tikimybė, kad jis užšals. Jei vamzdis užkastas giliau ir tinkamai termoizoliuotas, taip pat mažai tikėtina, jog susidursite su problemomis. Visai kitais atvejais derėtų pasirūpinti vamzdynų apsauga nuo užšalimo“, – pažymėjo pašnekovas.
Šildo, kur reikia
Elektriniai šildantys kabeliai, kurių rasite šildymo įrangos ar statybinių prekių parduotuvėse, dažniausiai į Lietuvą vežami iš Skandinavijos. Jie būna dviejų rūšių – pastovaus galingumo ir savireguliuojantys. Šie, nors ir brangesni, vartoja kur kas mažiau elektros energijos, mat kaista tik ten, kur reikia.
„Pastovaus galingumo kabelis šyla per visą ilgį, o savireguliuojantis – tik tose vietose, kuriose vamzdžiui gresia užšalti. Pavyzdžiui, „Devi-Pipeheat“ savireguliuojantį kabelį, parduodamą didžiosiose statybinių prekių parduotuvėse, galima montuoti vamzdžio viduje arba paviršiuje. Jam nebūtinas termostatas. Jei pradės šalti konkreti vieta, apie ją pusmetrio ilgio ruože bus šildoma intensyviai. Ten, kur griebia šaltis, pradeda veikti kabelio puslaidininkio savybės – tuo ir grįstas savireguliuojančio kabelio veikimas. Jis taip pat tinka geriamojo vandens vamzdynui“, – aiškino R.Jurgelaitis.
Šildantį kabelį galima tvirtinti dviem būdais. Vieni jį pritaiso prie vamzdžio iš išorės, kiti įveria į patį vamzdį. Paprasčiau, kai vamzdžiai dar neužkasti – tada kabelį lipnia aliuminio juosta galima pritvirtinti iš išorinės. Bet įvertas į vidų jis veikia efektyviau.
„Šildantį kabelį tikrai nesunku įsirengti ir patiems namo šeimininkams. Jei vandentiekio sistema jau užkasta, belieka jį įverti į patį vamzdį. Jei kabelį tvirtinate vamzdyno išorėje, būtinai jį izoliuokite, kad gysla šildytų tik vamzdį, o ne žemę. Geriausiai tam tinka akmens arba stiklo vata“, – patarė R. Jurgelaitis.
Montuojant šildymo kabelį prie vamzdžio paviršiaus, be kruopščių rankų, papildomai prireiks movų komplekto (sujungti su elektros laidu ir galūnei užsandarinti) bei lipnios aliuminio juostos, kuria jis tvirtinamas prie vamzdžio. Maksimalus tokio tipo kabelio ilgis siekia iki 100 m, bet jį galima karpyti.
Jei savireguliuojantį kabelį montuosite vamzdžio viduje, taip pat reikės movų komplekto ir sandariklio. Maksimalus į vamzdžio vidų įveriamo kabelio ilgis – 60 metrų.
Ir stogui, ir grindiniui
Šildymo kabeliai gelbsti ne vien vamzdynus. Jie vis dažniau tampa kokybiška apsauga nuo stogų, įvažų į garažą, aikštelių šalia namo apledėjimo, lietvamzdžių latakų užšalimo. Didesnėms konstrukcijoms šildyti gali būti naudojami ir pastovaus galingumo šildymo kabeliai, tačiau individualiuose namuose dažniausiai užtenka tam skirtų savireguliuojančių kabelių, tokių kaip „Ensto Optiheat“.
„Kabeliai gali šildyti lietvamzdžius, ant kurių kaupiasi varvekliai. Įrengus tokią gyslą ir instaliavus hidrotermostatą, kabelis automatiškai ims šildyti pajutęs galimą ledėjimą – padidėjus oro drėgnumui ir nukritus aplinkos temperatūrai. Kai prasideda atlydys, sniegas ant stogo tirpsta greičiau negu atitirpsta lietvamzdžiai. Tada ant stogo gali kauptis balos, o vanduo sunktis į namo konstrukcijas“, – įspėjo R. Jurgelaitis.
Lietvamzdyje šildymo kabelį rekomenduojama montuoti kilpos forma. Jeigu lietvamzdis ilgas ar turi daug kampų, šildymo kabelis gali baigtis lietvamzdžio gale arba kanalizacijoje žemiau užšalimo lygio. Svarbu neviršyti maksimalaus leistino kabelio ilgio.
Kai savireguliuojantis kabelis įjungiamas šaltuoju metu, jis pradeda dirbti maksimaliu pajėgumu, todėl kol įsibėgėja šildymo procesas, galimas nemenkas energijos suvartojimo šuolis. Tai turi būti numatyta parenkant automatinį išjungiklį. Jei tikėtinas žmogaus prisilietimas prie šildymo kabelio lietvamzdyje, jis jungiamas per 30 mA ar mažesnės srovės nuotėkio relę.
Kaip apsauga nuo apledėjimo įvažose į namus ir sodybas dažniausiai naudojamas elektrinis tinklelis. Kad nereikėtų jo kloti po trinkelėmis dideliame plote, paprastai patiesiami du ruožai. Jie atitirpina vėžes ir palengvina įvažiavimą ar išvažiavimą, pavyzdžiui, iš nuokalnėje ar po namu esančio garažo.