Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Šilta ekologija – nanomedžiagos prieš šiaudus

Eko­lo­gi­ja yra vie­na svar­biau­sių kryp­čių kal­bant tiek apie mais­to pro­duk­tus ar šva­res­nį trans­por­tą, tiek apie sta­ty­bas.
Nuotraukos
Eko­lo­gi­ja yra vie­na svar­biau­sių kryp­čių kal­bant tiek apie mais­to pro­duk­tus ar šva­res­nį trans­por­tą, tiek apie sta­ty­bas. Šios sri­ties ino­va­to­riai im­asi ne tik pa­sy­vių, bet ir ak­ty­vių na­mų sta­ty­bos, t. y. ki­to evo­liu­ci­jos eta­po, kad ener­gi­jos jie su­nau­do­tų ma­žiau, ne­gu pa­tys pa­ga­mi­na.

Kal­bant apie kuo ma­žes­nes ener­gi­jos są­nau­das gy­ve­nant nuo­sa­va­me na­me, vie­nas reikš­min­giau­sių ro­dik­lių yra pa­sta­to san­da­ru­mas. Jį, be ki­tų svar­bių in­ži­ne­ri­nių ele­men­tų ir ko­ky­biš­kų me­džia­gų, už­ti­kri­na tin­ka­mas na­mo ap­šil­ti­ni­mas. Ren­kan­tis me­džia­gas na­mo fa­sa­dui šil­tin­ti bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį ne tik į jų sto­rį ar ši­lu­mi­nę var­žą, bet ir į san­da­ru­mą. Ki­taip kons­truk­ci­jo­je liks šal­čio til­tų.

„Šil­ti­ni­mo me­džia­gų yra kiek­vie­nam pa­gal po­rei­kį ir ki­še­nę. Nuo uni­ver­sa­liai nau­do­ja­mo po­lis­ti­re­no putp­las­čio iki kur kas su­dė­tin­ges­nių, ypa­tin­gų me­džia­gų, to­kių kaip iš kos­mo­so pra­mo­nės at­ke­lia­vęs ae­ro­ge­lis. Ma­to­me ten­den­ci­ją, kad prie di­džių­jų mies­tų ky­lan­čių nuo­sa­vų na­mų gy­ven­vie­čių nau­ja­ku­riai vis daž­niau pa­gei­dau­ja eko­lo­giš­ko būs­to. Juk tai ir ma­žes­nės ener­gi­jos są­nau­dos, ir pa­ti me­džia­ga ne­ken­kia ap­lin­kai, ne­ke­lia aler­gi­jos“, – pa­brė­žė ar­chi­tek­tas Do­na­tas Kuk­lie­rius.

Sta­tant na­mą sie­nų ter­moi­zo­lia­ci­nis sluoks­nis tu­ri už­ti­krin­ti ma­žą ši­lu­mos lai­du­mą iš vi­daus žie­mą ir ma­žą karš­čio lai­du­mą iš iš­orės va­sa­rą. Kar­tu jis pri­va­lo bū­ti stip­rus, at­spa­rus smū­giams ir ug­niai. Taip pat la­bai svar­bi akus­ti­nė izo­lia­ci­ja. Be to, ge­riau, kai ter­moi­zo­lia­ci­ja yra kuo plo­nes­nė.

Kos­mi­nis aerogelis

Vie­na mo­der­niau­sių, eko­lo­giš­kiau­sių me­džia­gų (nors ki­lu­si ne iš gam­tos, o dirb­ti­nė) yra ae­ro­ge­lis, at­ras­tas dar pra­ėju­sio am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je. Ta­čiau il­gą lai­ką che­mi­jos in­ži­nie­riai ne­su­ge­bė­jo jo tin­ka­mai sta­bi­li­zuo­ti. Iš pra­džių ši iš­skir­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis pa­si­žy­min­ti me­džia­ga sėk­min­gai bu­vo pri­tai­ky­ta kos­mo­se – sau­go­jo nuo sau­lės karš­čio pa­ly­do­vų kor­pu­sus. Da­bar ją drą­siai ga­li­ma va­din­ti nau­ju ma­dos klyks­mu sta­ty­bų in­dus­tri­jo­je.

Ae­ro­ge­lis sve­ria vos apie 1,2 mg/cm3 ir yra tik 3 kar­tus su­nkes­nis už orą. Ši per­ma­to­ma me­džia­ga at­ro­do lyg su­ša­lę dū­mai, ta­čiau 2 g ae­ro­ge­lio iš­lai­ko net 2,5 kg svo­rio ply­tą. Be to, jis at­spa­rus ug­niai ir at­lai­ko iki 1400 laips­nių Cel­si­jaus tem­pe­ra­tū­rą.

„Spe­cia­liuo­se au­tok­la­vuo­se iš iš­džio­vin­to si­li­cio ir jo ok­si­dų gau­tas ae­ro­ge­lis be­veik nie­ko ne­sve­ria. Už­tat jo po­rin­gu­mas sie­kia 99 proc., ir tai už­ti­kri­na itin men­ką ši­lu­mos lai­du­mą. Ka­dan­gi ae­ro­ge­lis yra ypač efek­ty­vi ter­moi­zo­lia­ci­nė me­džia­ga, jo pa­klau­sa sta­ty­bų pra­mo­nė­je ky­la, bet kai­na vis dar lie­ka di­des­nė ne­gu įpras­tų šil­ti­ni­mo me­džia­gų, nors kas­met po tru­pu­tį ma­žė­ja“, – ko­men­ta­vo D. Kuk­lie­rius.

Po­pu­lia­riau­sios – iš ae­ro­ge­lio gami­na­mos izo­lia­ci­nės plokš­tės. Jos kli­juo­ja­mos ar ki­taip fik­suo­ja­mos prie sie­nos, o vė­liau den­gia­mos ar­muo­to tin­ko ap­dai­los sluoks­niais. Šil­ti­ni­mo me­džia­gos iš ae­ro­ge­lio pa­si­žy­mi tuo, kad izo­liuo­jant jo­mis iš­ori­nes sie­nas eli­mi­nuo­ja­mi vi­si ši­lu­mos til­te­liai, esan­tys prie lan­gų, kam­puo­se, ša­lia lai­kan­čių at­ra­mų. Tai pa­de­da iš­lai­ky­ti pa­sta­te ši­lu­mą ir lei­džia šil­dy­mo įren­gi­niams veik­ti trum­piau ar­ba ne vi­sa ga­lia, taip pat – su­tau­py­ti ener­gi­jos.

Ae­ro­ge­lio izo­lia­ci­nės me­džia­gos (kie­tos ar­ba minkš­tos plokš­tės, demb­liai) yra ne­pap­ras­tai plo­nos, iš­lai­ko aukš­tus tech­ni­nius par­ame­trus. Dėl šių prie­žas­čių jos ypač tin­ka res­tau­ruo­jant, re­no­vuo­jant ir sta­tant nau­jus pa­sta­tus – tiek eks­ter­je­rui, tiek in­ter­je­rui.

Am­ži­nos termoputos

Dėl ki­tos daž­nai eko­lo­giš­ka va­di­na­mos me­džia­gos – po­liu­re­ta­no ter­mo­pu­tų, pa­sak ar­chi­tek­to, lai­ko­ma­si dve­jo­pos nuo­mo­nės. Vie­na ver­tus, 30 cm sto­rio pu­tos sa­vo ši­lu­mi­nė­mis sa­vy­bė­mis pri­lygs­ta 3 me­trų mū­ro sie­nai, to­dėl, tin­ka­mai jas ap­sau­go­jus nuo van­dens ir sau­lės spin­du­lių bei pa­li­kus kon­tak­tą su oru, iš es­mės yra am­ži­nos, nes ne­dū­la.

Ki­ta ver­tus, kai ku­rie spe­cia­lis­tai įžvel­gia nuo­din­gų šių pu­tų sa­vy­bių ir pa­žy­mi, jog tai to­li gra­žu nė­ra ne­kal­tas šil­ti­ni­mas šiau­dais, su­spaus­to­mis pju­ve­nų plokš­tė­mis ar ce­liu­lio­ze. „Po­liu­re­ta­no ter­mo­pu­to­se yra du­jų, ku­rioms iš­si­verž­ti į ap­lin­ką ne­lei­džia tik aukš­tas su­spau­di­mo laips­nis. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai nau­do­jant pi­giau­sias pu­tas tos du­jos ver­žia­si į pa­vir­šių ir taip su­ga­di­na vi­sas ge­rą­sias me­džia­gos sa­vy­bes. To­kį bro­ką rei­kė­tų pri­skir­ti pra­stai at­lik­tam dar­bui – tai yra blo­gai su­re­gu­liuo­tam pa­grin­di­nės šil­ti­ni­mo me­džia­gos ir sta­bi­li­zuo­jan­čių prie­dų san­ty­kiui purš­kiant pu­tas. Už­da­rų po­rų struk­tū­ros ter­mo­pu­tos, nau­do­ja­mos pa­sta­tams šil­tin­ti, ti­krai ne­ke­lia jo­kios grės­mės nei gy­ven­to­jams, nei ap­lin­kai“, – pa­žy­mė­jo D. Kuk­lie­rius.

Šiuo­lai­kiš­kos, bet ne­pi­gios šil­ti­ni­mo pu­tos pa­si­žy­mi ypač di­de­liu elas­tin­gu­mu, ta­čiau tu­ri ir tam ti­krų mi­nu­sų. No­rint iš­sau­go­ti am­ži­nas šios me­džia­gos ši­lu­mi­nes sa­vy­bes, bū­ti­na už­ti­krin­ti, kad ji „kvė­puo­tų“, t. y. kon­tak­tuo­tų su oru. Po­liu­re­ta­no ter­mo­pu­tos la­bai ne­mėgs­ta sau­lės spin­du­lių, snie­go ir lie­taus.

Ka­dan­gi ter­mo­pu­tos yra elas­tin­gos ir minkš­tos, jos ne­tin­ka tin­ka­vi­mo, ap­dai­los dar­bams. Be to, pir­mą­kart šil­ti­nant na­mą rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je, kad pu­tos la­bai grei­tai ple­čia­si. To ne­įver­ti­nus ga­li­ma su­ga­din­ti silp­nes­nes kons­truk­ci­jų vie­tas, pa­vyz­džiui, sto­go dan­gą.

Pa­gal efek­ty­vu­mą į skan­di­na­viš­kas po­liu­re­ta­no pu­tas yra pa­na­ši iš Ka­na­dos at­ke­lia­vu­si ter­mo­va­ta. Purš­kia­ma ji aki­mirks­niu iš­sip­le­čia iki šim­to kar­tų ir pui­kiai pri­glun­da prie pa­vir­šiaus, to­dėl tin­ka iš es­mės bet ko­kiems pa­vir­šiams šil­tin­ti. Šios me­džia­gos ši­lu­mi­nės var­žos sa­vy­bės la­bai ge­ros. Ter­mo­va­ta nei pe­li­ja, nei pū­va, jos ne­su­nai­kins ir grau­ži­kai.

Ma­žiau garantijų

Vis dėl­to, kal­bant apie eko­lo­giš­ku­mą, su­nku pa­neig­ti, jog eko­lo­giš­kiau­sios šil­ti­ni­mo me­džia­gos, ki­lu­sios iš gam­tos, yra pre­suo­tų pju­ve­nų ar šiau­dų plokš­tės. Ta­čiau jos ne­ga­li pa­si­gir­ti idea­lio­mis ši­lu­mi­nės var­žos sa­vy­bė­mis, kaip spe­cia­liai tam che­mi­jos in­dus­tri­jos su­kur­tos me­džia­gos.

„Tech­no­lo­giš­kai sie­nų šil­ti­ni­mas šiau­dais la­bai pa­na­šus į šil­ti­ni­mą ak­mens va­ta. Tie­siog ver­ti­ka­liai su­ka­la­mas me­di­nis kar­ka­sas, su­de­da­mi šiau­dų ry­šu­liai ir vi­sa ši kons­truk­ci­ja ap­ka­la­ma len­to­mis. Vis dėl­to šil­ti­ni­mo spren­di­mų įmo­nės, be šio rei­ka­lo en­tu­zias­tų, šiau­dų ne­mėgs­ta, bet ne dėl ran­gos su­dė­tin­gu­mo, o dėl klien­tų rei­ka­lau­ja­mų ga­ran­ti­jų. Są­ži­nin­gai kal­bant ir „ne­ka­bi­nant ma­ka­ro­nų“ su­nku ke­lias­de­šim­čiai me­tų į prie­kį ga­ran­tuo­ti, kad šiau­dai ne­su­pus, ne­už­si­degs ir į juos ne­įsi­mes grau­ži­kai ar va­ba­lai“, – kal­bė­jo D. Kuk­lie­rius.

Šiaip ar taip, abe­jo­nių dėl šiau­dų ir pju­ve­nų plokš­čių eko­lo­giš­ku­mo ne­ky­la, o tin­ka­mai izo­liuo­tos ir pa­deng­tos ug­niai at­spa­raus mo­lio sluoks­niu jos lai­ko la­bai il­gai. Įdo­mu tai, kad pa­sau­ly­je daug dė­me­sio su­lau­kian­čias sta­ty­bos iš šiau­dų ino­va­ci­jas, kaip „E­co­co­con“ šiau­dų sky­dai, ku­ria ir lie­tu­viai. Jei esa­te už­kie­tė­jęs eko­lo­gas, meis­trų ir tech­no­lo­gi­nės pa­tir­ties sta­tant na­mą ti­krai pa­kaks.