Opel Astra – keliaujame po Lietuvą

Tai, kad naujasis Opel Astra tapo Lietuvos metų automobiliu, Prim.lt skaitytojai, tikriausia, dar nepamiršo. Taip pat jie žino ir tai, kad Opel Astra išrinktas Europos metų automobiliu. Du svarbūs įvertinimai automobiliui, prie kurio vairo vėl teko praleisti keletą dienų.

Beje, tai nebuvo pirmoji pažintis su Astra. Šį modelį, tik kiek kitokios sąrangos, teko bandyti ir anksčiau. Automobilis paliko gerą įspūdį, todėl pasitaikius galimybei išbandyti kitokią tiek titulų iškovojusios „Astros“ versiją, galimybės praleisti negalėjau. Juolab, kad skirtingai nuo pirmosios šių metų „Astros“, pastaroji turėjo 1,6 l dyzelinį 136 AG variklį ir automatinę pavarų dėžę.

Dar pora ryškesnių skirtumų buvo tame, kad dyzelinė versija neturėjo „sport“ režimo, kurio veikimas su 1,4 l varikliu kėlė tam tikrų abejonių ir turėjo beraktę užvedimo sistemą. Mano supratimu, vieną iš būtinų „Metų automobilio“ atributų.

Taip pat vietoje „kvapų sistemos“ automobilyje buvo mobiliojo telefono laikiklis, nors, kaip paaiškino „Opel“ atstovas, ant centriniame panelyje esančių bėgelių galima kabinti ir vieną, ir kitą. Savininkas pats pasirenka, ko jam labiau reikia – malonaus kvapo automobilyje ar aiškiai matomo telefono, kurį galima sujungti su automobilio borto kompiuteriu.

Sujungti su kompiuteriu galima tik išmaniuosius telefonus, tad jeigu telefone „negyvenate“, o naudojate jį tik pagal paskirtį – skambinti ir siųsti žinutes –, laikiklis kaip ir nereikalingas. Automobilis turi bluetooth¸ tad visas reikiamas operacijas galima atlikti borto kompiuterio ekranėlyje. Juolab, kad jis – geros rezoliucijos, lengvai pasiekiamas ir jautrus lietimui.

Džiugino tai, kad per visą kelių šimtų kilometrų kelionę iš vieno Lietuvos krašto į kitą, ekranas, arba tiksliau, borto kompiuteris, nė karto nebuvo „pakibęs“, kaip kad nutiko bandant pirmąją Opel Astra. Visą kelią nuo Vilniaus iki Mažeikių ir atgal sistema patikimai „vedė“ automobilį ne tik pagrindiniais keliais, bet ir siaurais, akivaizdžiai retokai važinėjamais, kaimų keliukais. Prisiminus ankstesnius navigacijos, kuri atkarpoje Kėdainiai – Ukmergė išvis atsisakė veikti, pradžioje važiuojant nepažįstamu regionu buvo kiek neramu, tačiau pamačius, kad po poros dienų kelionės vidutinės Astra degalų sąnaudos buvo tik 3,8 l/ 100 km kelio, o skaičiuojant matematiškai su pilnu baku galima buvo įveikti 1 000 km atstumą, nerimas dingo. Tapo akivaizdu, kad net navigacijai ir pradėjus strigti, kurį nors iš didžiųjų magistralinių kelių su aiškiais ženklais ir nurodytomis kryptimis, nesunkiai pasieksime.

Kita vertus, vis dar lieka neaišku, pagal kokius kriterijus Opel navigaciją parenka kelią. Tikėtina, kad ji paskaičiuoja trumpiausią atstumą nuo taško A iki taško B ir pagal tai sudėlioja maršrutą. Kai kelionės tikslas sutampa su pagrindinėmis magistralėmis, tai būna ganėtinai nuobodu, tačiau situacija radikaliai pasikeičia, kada reikia aplankyti atokiau nuo pagrindinių kelių esančius miestus ir miestelius. Tada, vesdama tiesiausia kryptimi, navigacija atveda į miestelius ir gyvenvietes, apie kurių egzistavimą dažnas netgi nėra girdėjęs, nors gyvena Lietuvoje ne vienerius metus.

Vienu metu netgi kilo mintis apie tai, kad Opel navigacija „bendradarbiauja“ su viena iš radijo stočių, kuri pasiūlė „palikti pagrindinius kelius ir leistis pažinti Lietuvą“, kadangi maždaug pusė iš 700 kilometrų atstumo nuvažiavau ne magistralėmis, o mažai ištyrinėtais keliukais.

Ypatingai patogi vairuotojo vieta, patogi priekinio keleivio sėdynė, dviejų žmonių daiktams net per didelė bagažinė, mažos degalų sąnaudos ir patikimai veikianti navigacija – viskas, ko reikia norintiems pažinti ar iš naujo atrasti Lietuvą.

Juolab, kad lankytinų, tačiau nepelnytai tiek mūsų, tiek ir krašto svečių dėmesio nesulaukiančių vietovių mūsų krašte yra labai daug. Tarkim, kad ir Mažeikiai. Visi žino naftos gamyklą, tačiau tikrai ne visi yra vaikštinėję puikiai sutvarkytu ir labiau jaukiu šio miesto senamiesčiu.

Arba šalia esantis Tirkšlių miestelis su ūksmingu pušynu ir legendomis apipintu Penkių širdžių koplytstulpiu. Kiek iš mūsų ten lankėsi? Nekalbant jau apie pakeliui link magistralės išsimėčiusius miestelius tokiais pavadinimais kaip Dangvietai, Ušna ir kiti.

Besikeičiantys vietovės reljefas, palei horizontą nusidriekę miškų masyvai, upeliai ir nedidelės upės, kertančios keliukus. Galiausiai – patys keliukai. Asfaltuoti, prižiūrėti ir, kas tikrai nustebins didmiesčių gyventojus, praktiškai be automobilių.

Už lango, pagaliau, vasara. Puikus oras, taip ir viliojantis ištrūkti iš miestų ir leistis... Leistis bet kuria kryptimi, nes Lietuvoje tikrai yra apstu dar nelankytų ar urbanizacijos beveik nepaliestų vietų, kurios dar laukia „būti atrastos“. O naujasis Opel Astra,  ypač jeigu planuojate keliauti dviese, tam puikiai tinka.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt