„Seat Alhambra“ – automobilis, kuris nustebins

Nors modelis „Seat Alhambra“ gaminamas net nuo 1996 metų, mūsų vairuotojams jis vis dar ganėtinai mažai pažįstamas. Ir be reikalo, nes automobilis turi viską, ko reikia dideliam šeimyniniam vienatūriui.

Įdomu tai, kad beveik per 20 rinkoje praleistų metų pasirodė tik 4 „Alhambra“ kartos. Prie naujausios kartos atstovo vairo aš smagiai praleidau prabėgusį savaitgalį.

Automobilio išvaizda, nepaisant jo „ispaniško kraujo“, vokiškai griežta. Viskas tvarkinga ir funkcionaliai apgalvota, nėra jokių iššaukiančių akcentų, tad jį drąsiai galima lyginti su „Volkswagen“ koncerno modeliais, kuriems – paradoksas – po paskutinių įvykių jis gali sudaryti rimtą konkurenciją. Įdomu, kaip tokią dilemą spręstų „Seat“ „didysis brolis“?

Be tiesioginio „giminaičių“, daugiau konkurentų rinkoje „Alhambra“ beveik neturi. Pagal dydį su juo konkuruoti galėtų nebent „Renault Espace“, o kiti didieji vienatūriai, gerokai mažesni. Automobilio dydis aiškiai pasijaučia, kai pastatai jį bendroje stovėjimo aikštelėje šalia kitų modelių.

Manevravimui siauresnėse vietose padeda ne tik vaizdo kamera, bet ir visą erdvę aplink stebintys ir kartais per daug įkyriai apie menamus pavojus pranešantys davikliai, tačiau juos turi tik aukštesnės sąrangos modeliai. Nori, kad tavo šeima važinėtų saugiai – mokėk daugiau. Viskas paprasta.

Kita vertus, aukštesnės sąrangos variantai yra septynviečiai, tad turintiems ar planuojantiems turėti gausias šeimas, iškart tikslinga rinktis būtent tokias „Alhambra“ versijas. Dar vienas automobilio privalumas tame, kad vietos trečiojoje eilėje palyginti daug, o patekti į ją – labai lengva. Tereikia truktelti specialią šoninėje antros eilės sėdynėje esančią rankenėlę ir ji labai tvarkingai pasitraukia. Patraukti sėdynę gali net vaikas. Tai suprantama, nes trečia eilė skirta labiau jiems. Suaugusieji gali jaukiai įsikurti antroje eilėje, kadangi visos trys vietos – atskiros: kiekvienas pats gali reguliuotis nugarėlės išlinkimo kampą ar stumdyti savo sėdynę pirmyn – atgal, o gėrimus laikyti ant specialių, prie priekinių sėdynių nugarėlių pritvirtintų, staliukų.

Bandytame modelyje antros eilės keleiviai turėjo savo atskirą klimato valdymo sistemą, nors ji ir nėra labai būtina, nes oro padavimo kanalai eina per visą automobilį – iki pat bagažinės durelių.

Brangesni variantai turi ir elektra valdomas šonines keleivių dureles bei bagažinės dangtį, kas taip pat palengvina vairuotojo ir keleivių gyvenimą.

 Beje, bagažinėje vietos daiktams užtenka net ir pakėlus trečiąją sėdynių eilę. Pastarąsias sulanksčius jau galima pervežti didesnius daiktus, o nulenkus ir antros eilės sėdynes, padidėjusi „Alhambra“ bagažinė su idealiai lygiu paviršiumi beveik prilygsta krovininio furgono kabinai.

Praktiškai išnaudotos ir bagažinės sienelės, kurios „rado prieglobstį“ rato remonto sistema ir kiti pagalbiniai prietaisai. Vairuotojo vieta, kaip ir priklauso, labai patogi. Aukšta sėdėsena užtikrina gera matomumą, minėti parkavimo davikliai padeda manevruoti mažesnėse erdvėse, parkavimosi klausimą galima patikėti ir pačiam automobiliui – atitinkama sistema bandytame modelyje buvo.

Informacija buvo pateikiama ir prietaisų skydelio ekranėlyje, ir lietimui jautriame ekrane prietaisų panelio centre. Pastarasis, moka skaityti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir SD tipo atminties korteles, kurioms čia yra net du lizdai. Prabanga.

 Mygtukai ir rankenėlės išdėstytos su vokišku tikslumu, jų funkcijos – aiškios arba nesunkiai perprantamos.

Išskyrus nebent vieną, už „darbinę“ informaciją atsakingą, ratuką, esantį ant vairo. Prietaisų skydelio centre esantis kompiuterio ekranėlis, šiaip pateikia informaciją apie degalų sąnaudas ir nuvažiuotus kilometrus per paskutinį važiavimą. Norint gauti informaciją apie ilgesnį laikotarpį, ratuką reikia giliau ir stipriau supūstelti. Gal visgi buvo galima padaryti paprasčiau, nes dažniausiai tokie spustelėjimai yra siejami su esamų rodmenų panaikinimų, tad ir čia prieš spaudžiant susimąstai – ar nedings ankstesnė statistika?

Dar vienas trūkumas galvoja apie „Alhambrą“ kaip apie šeimos automobilį – panoraminis veidrodėlis, leidžiantis stebėti sėdinčius gale. Turint omenyje, kad antroje ir trečioje sėdynių eilėje dažniausiai sėdės vaikai, kuriuos norisi matyti, veidrodėlis prie akinių dėklo būtų saugiau ir paprasčiau negu nuolatinis gręžiojimasis per petį. 

Malantis po miestų gatves tenka dažnai stoviniuoti prie šviesoforų. Čia nepavargti padeda „Autohold“ sistema, pati „laikanti“ nuspaustą stabdį. Tai nėra naujovė, tačiau iki šiol ją teko matyti tik Premium segmento modeliuose.

Įvertinus tiek tai, tiek kitas pagalbines sistemas, kyla mintis, kad „Seat“ inžinieriai nusprendė konkuruoti su aukštesnės klasės automobiliais.

 Kelyje automobilis elgiasi ne priekaištų – net nesijaučia, kad vairuoji ganėtinai didelę transporto priemonę. Galvojant apie keleivių patogumą, inžinieriai netgi sumontavo pneumatinę, reguliuojamą pakabą. Automobilis ganėtinai minkštas, tad ilgoje kelionėje keleivius tai gali pradėti varginti. Siekiant šito išvengti, užtenka pakabą perjungti į „sportinę“. Tiesa, sportiškumo čia mažoka, tačiau automobilis tampa kietesnis.

Augant automobilio greičiui, kietesniu ir informatyvesniu tampa vairas, o didžiulis automobilis klusniai vykdo visas komandas. Didelė ratų bazė ir tinkamai sureguliuota pakaba tvarkingai sugeria mažus kelio nelygumus, didesni, tokie, kaip „gulintys policininkai“, kiek juntami, tačiau nemalonių pojūčių nesukelia.

Bandyta „Alhambra“ turėjo ir „sportinį“ važiavimo režimą, kurį, ypač prisiminus „Seat Leon Cupra“ modelį, tikslingiau būtų vadinti „dinaminiu“. Įjungtus šį režimą sportiniu vienatūris netamapa, tačiau variklis dirba aukštesniais sūkiais, pavaros perjungiamos vėliau, linksmiau kaukia ir daugiau kuro vartojantis variklis. Bandytame modelyje tai buvo 2,0 l 180 AG variklis, darniai veikęs su automatine pavarų dėže. Pastaroji be priekaištų veikia tiek įprastu, tiek ir „sport“ režimu – pavaros perjungiamos tiksliai ir beveik nejuntamai, nėra vėlavo ar strigimo. Norint, galima pavaras perjunginėti pačiam – automobilyje numatyta ir tokia galimybė, tačiau čia jau kaip kam. Jeigu patinka patikėti viską savo transporto priemonei, galima įjungti autopilotą ir tik laikyti vairą. Jeigu norite pasijusti lenktynininku, perjunginėkite pavaras pats, tačiau vienatūris vis tiek liks vienatūris. Nenusivilkite.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Seat Alhambra“ puikiai tinka šeimos automobilio funkcijai. Jis talpus, erdvus, lengvai ir paprastai valdomas, o išvykus į gamtą automobilį galima paversti jaukiu 2 – 3 miegamų vietų „nameliu“ – sulanksčius antrą sėdynių eilę du suaugę žmonės ir vienas ar du vaikai puikiai jame įsikurs. Kelią į pardavimų aukštumas, tikėtina, šiam automobiliui apsunkina tai, kad jis mūsų krašte vis dar mažokai pažįstamas. Žmonės, įpratę prie „vokiškos kokybės“, į kitus gamintojus nesižvalgo. Tiksliau, nesižvalgė iki „dyzelgeito“, tad labai gali būti, kad „didžiojo brolio“ problemos taps puikiu tramplinu vis dar mažai pažįstamiems „Seat“ modeliams ir lietuviai juos pagaliau „atras“.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt