Tomas Andrijauskas apie fotografiją, kiną ir archyvo stalčiukus

T. Andrijauskas: „Nuo pat vaikystės jaučiau vidinę būtinybę nuolat fotografuoti: draugus, save, artimiausią supančią aplinką. Palaipsniui įsisavindamas fotografines, videotechnologijas atvėriau sau žymiai platesnes meninio eksperimentavimo galimybes. Man buvo labai svarbu vaizdu perteikti savo vidines būsenas ir fiksuoti aplinkos sąveikas. Manau, kad būtent fotografiniais vaizdais geriausia išreikšti savo pasaulėjautą, giliai išgyvenamą aplinkos laikinumą, vizualumo efemeriškumą, greitėjantį gyvenimo tempą ir jausmų kaitą. Jaučiu, kad gilinimasis į vaizdo prigimtį suteikia man tolimesnę meninės kūrybos perspektyvą.“

Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros dėstytojas Tomas Andrijauskas nuo 1994 metų dalyvauja įvairiose parodose, tarptautiniuose medijų meno projektuose, festivaliuose ir labiausiai mėgsta tradicines fotografijas bei kino technologijas.
- Manau, kad esu eksperimentinio kino kūrėjas. Baigiau fotografijos ir videomeno studijas Dailės akademijoje.
Domėtis vaizduojamuoju menu pradėjau anksti - kai man septintokui brolis padovanojo kino kamerą: jis visada rūpinosi, kad būčiau užimtas, matyt, taip realizuodamas savo neįgyvendintą svajonę pačiam būti menininku. Už tai galiu jam tik padėkoti.
Buvau turbūt paskutinis šiaulietis, kuris lankė kino būrelį vaikų ir jaunimo klube „Kibirkštis“. Tada ir prasidėjo mano ieškojimai, eksperimentai kino srityje.
Nors tada dar maniau, kad būsiu dailininkas – juk lankiau Gegužių vidurinę, kur buvo sustiprintos dailės pamokos.

- Kokie buvo tie pirmieji ieškojimai kino srityje?

- Norėjau kuo geriau išsiaiškinti pačią filmavimo technologiją – kokios jos galimybės, kaip veikia kamera, kokiomis priemonėmis galima kurti vaizdą, kokie yra filmavimo būdai.
Tų paieškų rezultatų buvo daug ir įvairių. Kūriau, pavadinkime taip, kino abstrakcijas, filmukus be jokios siužetinės linijos. Pačios pirmosios buvo sukurtos nenaudojant kino kameros – tiesiog ant kino juostos barstant chemikalus, braižant ar kitaip ją gadinant ir taip išgaunant abstrakčius vaizdus.
Apie videomeną ir panašius dalykus tuomet aš nieko nežinojau – lygiagrečiai mokiausi filmavimo teorijos ir praktikos. Ir tai dariau su meile.
Tam reikėjo ir lėšų. Prisimenu, kaip gavęs pinigų pietums ir priešpiečiams mokykloje užsisakydavau tik priešpiečius, o su likusiais pinigais lėkdavau į fotoparduotuvę, kuri buvo Tilžės ir Vilniaus gatvių kampe, pirkti kino ar fotojuostos.

- Tada ir pradėjote dalyvauti konkursuose bei festivaliuose?

- Festivaliai prasidėjo gerokai vėliau. Ir nepasakyčiau, kad daugelyje būčiau dalyvavęs.
Pamenu dalyvavau Lietuvos kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriaus surengtoje peržiūroje. Kadangi ten mano filmai netilpo į jokį formatą, buvau nominuotas už kūrybinius ieškojimus ir gavau prizą – tortą, kurį su kompanija labai smagiai už Menų fakulteto pastato, ant rąstų, suvalgėme.
Tuo metu didelių siekių neturėjau – kinas man buvo gyvenimo būdas. Tuo metu jaunimas visaip stengėsi save išreikšti: kas per muziką, kas per knygą, o aš – per fotografiją ir kiną.
Mano darbus pastebėjo menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ir pakvietė dalyvauti Dailės galerijos renginiuose, kuriuos rengė su menininku Pauliumi Arlausku. Tarptautinis vizualinių menų projektas „Žuvys“ ir buvo mano pirmoji ekspozicinė erdvė.
Tam projektui reikėjo būtinai sukurti naujus, niekur dar nerodytus filmukus. Todėl važiavau su keliais draugais į Palangą, kur buvo kūrybai palanki bazė. Ten „Žuvims“ kūrė ir grupės „Bix“ klavišininkas Mindaugas Špokauskas, ir tapytojas Aidas Blėda, ir aš su draugais.
Vėliau dalyvavau medijų meno festivalyje „Enter“ , „Virus“ kokius 10 metų iš eilės su savo projektais, padėdavau organizuoti tuos renginius – darydamas vizualizacijas vakarėliams ir panašiai.
Tačiau, kiek gali tie patys žmonės dalyvauti? Ten turi jauni eiti ir stebinti miestą.

- Taigi videomenas ir fotografija nugalėjo tapytoją?

- Nežinau, ar nugalėjo tapytoją, nes vis pagalvoju, kad vertėtų prie jos grįžti.
Pasirinkau videomeno ir fotografijos specialybę ir vėl brolio dėka: jis sužinojo, kad Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kuria naują studijų programą „Fotografija ir videomenas“. Todėl aš turbūt dešimtoje klasėje supratau, kad norėsiu ten mokytis, nes kaip ir kiekvienas jaunas žmogus siejau viltis su naujovėmis, su dideliais projektais, su pilnametražiu vaidybiniu kinu ir t. t.
Buvau įstojęs ir į Šiaulių universiteto Menų fakultetą mokytis dailės, bet ten mokslų nebaigiau.
Todėl į akademiją stojau vyresnis nei kiti ir jau, galima sakyti, susiformavęs menininkas, turintis savo braižą ir atliktų darbų.
Jau buvau dirbęs Šiaulių televizijoje, bendradarbiavęs su Remigijumi Ruokiu. Pirmoji mano profesionali mokykla, ko gero, ir buvo darbas su R. Ruokiu – kartu sukurtos televizijos laidos ir vaizdo klipai: Sel „Kontrolinis šūvis“, Exem „Kuršiai“, Lemon Joy „Glostyk“, Biplan „Somedays“ ir kiti. Ne vienas jų Lietuvoje buvo apdovanotas.

- O kaip tapote dėstytoju?

- Studijuodamas Dailės akademijoje net negalvojau, kad kada nors man teks pačiam studentus mokyti, nes man sunku buvo įsivaizduoti save dirbantį pedagoginį darbą tokioje įstaigoje kaip universitetas.
Bet bebaigdamas studijas sulaukiau pasiūlymų dirbti Fotografijos muziejuje ir Šiaulių universitete. Todėl grįžau, nors dėstymas studentams, darbas muziejuje buvo didelis iššūkis - reikėjo įrodyti sau pačiam, kad aš tai galiu daryti. Ir gerų žmonių apsuptyje pradėjo formuotis profesionalūs dėstytojo ir muziejininko įgūdžiai.
O studentai visais laikais panašūs. Yra toks posakis, kad kuo skurdesnė terpė – ekonominė, techninė, tuo sukuriami įdomesni darbai.
Nors dabar technika yra labai ištobulėjusi, visiems prieinami kompiuteriai, videokameros, filmuojantys fotoaparatai, tačiau kokybiškų, įdomių, išskirtinio braižo darbų neatsirado daugiau. Vadinasi, menui pasišventusių, kitaip pasaulį matančių žmonių procentas visada yra maždaug toks pat.
Todėl vienas studentų kursas geriau išmano technikos dalykus, kitas sugeba idėjas generuoti . O kad kartu viename asmenyje būtų ir technologas, ir menininkas, labai retai pasitaiko.
Kita vertus, kurdamas filmus, reklamas ar pan., žmogus niekada vienas nedirba – dirba didelė komanda: scenaristas, operatorius, apšvietėjas, montuotojas, grimuotojas ir t. t.

- Kūrybai laiko lieka?

- Laiko lieka mažiau. Nors nežinau, kada vyksta ta kūryba. Gal tada, kai esi truputį vienišas, truputį neturiu ką veikti, kai sukyla kažkokie išgyvenimai, emocijos ir imi juos projektuoti vienokiame ar kitokiame meno veiksme.
O kai esi nuolatiniame bėgime, skubėjime, tai kada ir kurti. Bet visuomet mintyse kirba – rasiu laiko ir imsiu daryti. Idėjų užtenka.
Kita bėda, kad kūryboje nematau didelės prasmės. Nebent tik vidinę – kurti pačiam sau, jausti malonumą iš proceso, iš dalyvavimo kūrybiniame veiksme. Nesu tas, kuris kurtų parodoms, tam, kad būtų matomas.
Galbūt todėl visi mano darbai ir sukurti, kai buvau labai jaunas. Tada buvo labai įdomi aplinka: jauni žmonės, draugai, pirmas laisvės pojūtis atitolus nuo tėvų, atsiradus priešpriešai su visuomene, kai bandai būti pankuojantis, neformalas, norintis išsiskirti iš visumos.

- Kalbate būtuoju laiku – „visi darbai sukurti“. O kas esamuoju laiku?

- Esamuoju laiku yra taikomieji darbai: televizijos laidos, dokumentiniai filmai, reklamos. Dirbu kaip operatorius, montuotojas. Tai su kitais kūrėjais sukuriami darbai, nes padedi kitų sumanymus realizuoti. Tai irgi yra smagus darbas, reikalaujantis ir atsidavimo, ir pastangų, ir profesionalumo, ir tobulėjimo – visko.
Be to, nuolat dokumentuoju artimiausią supančią aplinką fotoaparatu ar videokamera. Ta riba, kuri skiria meninį vyksmą nuo buitinio paveikslavimo vakarėliuose, šventėse, man yra visiškai neaiški. Juk fotografuodamas draugo vestuves gali būti netikėtai pagautas įkvėpimo ir nuotraukos gali gautis kokybiškai kitokios – net kažkada papulti į ekspozicijų sales.
Turiu archyvą, kuriame yra tiek medžiagos, kad būtų galima dar kokius dešimt metų nieko neveikti. Kartkartėmis to archyvo stalčiukus atidarau. Na, kai kas nors pasiūlo: darome tokią parodą, meninį vyksmą - ar dalyvausi? Tada atidarau tuos stalčiukus ir kažką iš jų traukiu. Patogu, kad yra daug stalčiukų.
Retai tuos stalčiukus atidarau. Nesu tas žmogus, kuris pradeda vergauti savo praeities veiksmų archyvui – gerinti kokybę, rūšiuoti, klasifikuoti. Tik kartkartėmis ir tik spontaniškai kažką iš ten ištraukiu – man norisi gyventi esamuoju laiku.

1997 m. videokūrinys „Mėlynos gėlytės“ įtrauktas į geriausių Lietuvos videomeno darbų kasetę (sudarytoja Sonata Žalneravičiutė). Filmas sukurtas ant 16 mm kino juostos barstant chemikalus.
Tomo Andrijausko archyvo nuotr.