Viktoras Gundajevas apie kino mėgėjus, profesionalus ir eksperimentatorius

Šiaulių kino meno klubo pirmininkas ir Šiaulių kino muziejaus vienas iš kūrėjų Viktoras Gundajevas: „Sovietmečiu kino filmų kūrėjai buvo skirstomi į mėgėjus ir profesionalus pagal kino juostų standartą: jei nufilmavo ant 35 milimetrų kino juostos – tai profesionalus kinematografininkas, jei – ant 16 milimetrų – televizininkas arba kino mėgėjas, jei – ant 8 milimetrų – tik kino mėgėjas. Toks buvo diferencijavimas, o ne pagal meninę ar kitokią filmų vertę.“

Šiaulių kino meno klubo pirmininkas ir Šiaulių kino muziejaus vienas iš kūrėjų Viktoras Gundajevas tęsia pasakojimą apie šiauliečius kino mėgėjus.
– Šiaulių pedagoginio instituto kino studijoje „Aelita“ dar šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtas ir 15 minučių trukmės dokumentinis filmas-kronika. Įtariama, kad filmas sukurtas Dailės fakultete, nes nieko daugiau apie filmo kūrėjus nežinoma.
O aštuntajame dešimtmetyje Pedagoginiame institute jau ypač rimtai buvo kuriami mėgėjiški kino filmai – ir ne tik dokumentiniai, kronikos apie studentiškas šventes ir kasdienybę, bet ir vaidybiniai.
Tie studentų bandymai kurti filmus buvo tokie vykę, kad sudomino net tuometinį instituto fotolaboratorijos vedėją, o dabar žinomą fotomenininką Algirdą Musneckį. Institutas rėmė tai.
Studentų grupės sukurtas vaidybinis filmas „Lapams krintant“, kuriame buvo pasakojama istorija apie meilę ir išsiskyrimą, 1975 metais buvo apdovanotas kaip geriausias vaidybinis filmas respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje. Kitas vaidybinis filmas „Pavasarėjant“, kuris buvo nufilmuotas tuometinėje Šiaulių bohemos kavinėje „Inga“, tokio aukšto įvertinimo nesulaukė.
Tačiau vien filmo „Lapams krintant“ apdovanojimas jau buvo ypač neeilinis pasiekimas, nes Šiauliuose buvo daugiausia kuriama dokumentika, o vaidybiniai filmai buvo retenybė. Be to, neprisimenu, kad sovietmečiu dar koks šiauliečių kino mėgėjų sukurtas vaidybinis filmas būtų buvęs apdovanotas pagrindiniu prizu.
O juk buvo pakankamai prestižinis reikalas nugalėti respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje, kuris buvo vienintelis ir nepakartojamas, į kurį daugybė rimtų kino mėgėjų iš visos respublikos suveždavo savo kūrinius.
– Kuo skiriasi kino mėgėjai nuo profesionalų?
– Tuo metu respublikoje profesionalius filmus kūrė tik viena Lietuvos kino studija ir viena Lietuvos televizija, o visa kita buvo sukuriama kino mėgėjų. Tai dabar yra privačių kino studijų, prodiuserinių kompanijų, kur kai kurie ano meto kino mėgėjai būtų laikomi profesionalais.
Sovietmečiu kino filmų kūrėjai buvo skirstomi į mėgėjus ir profesionalus pagal kino juostų standartą: jei nufilmavo ant 35 milimetrų kino juostos – tai profesionalus kinematografininkas, jei – ant 16 milimetrų – televizininkas arba kino mėgėjas, jei – ant 8 milimetrų – tik kino mėgėjas. Toks buvo diferencijavimas, o ne pagal meninę ar kitokią filmų vertę.
Tik kai prasidėjo „perestroika“, kai vėjai papūtė iš Vakarų, meno sąvokos iš tikrųjų išsiplėtė: kas yra menas ir kas yra ne menas, kas yra profesionalu, kas yra neprofesionalu, mėgėjiška.
Kai kurie filmai, kurie anais laikais buvo vadinami mėgėjiškais, dabar jau vadinami eksperimentiniais, avangardiniais. Juk ir videomeną anksčiau kai kas vadino mėgėjiškais žaidimais, nors tai yra rimtas profesionalus menas.
Taigi sovietmečiu kai kurie menininkai nebuvo pakankamai įvertinami: a, mėgėjai... Daug ką tada lėmė menkos techninės galimybės ir tas pakankamai siauras požiūris į meną.
– Tai aštuntajame dešimtmetyje Šiauliuose profesionalų nebuvo?
– Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Šiaulių pedagoginiame institute pradėjo mokytis Zigmas ir Zenonas Ripinskiai, kurie per maždaug dešimtmetį sukūrė labai daug dokumentinių filmų, kronikų, o Zigmas ilgai buvo Lietuvos kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriaus atsakingasis sekretorius.
Šiauliuose savo veiklą kaip kino mėgėjas pradėjo ir Vytautas Matkus, kuris dabar vadovauja Kėdainių fotografams ir yra laikomas autoritetu.
Reikia pripažinti, kad Pedagoginio instituto valdžia visaip – ir materialiai – savo kino mėgėjus palaikė ir todėl ten kinas pakilo į profesionalesnį lygį.
Be to, Šiauliuose šiame dešimtmetyje kino dokumentika jau balansavo ant profesionalios ir mėgėjiškos ribos. Kino studijoje „Tauras“ Laimutis Gudinavičius su kitais televizorių gamyklos darbuotojais pakankamai profesionaliai ir filmavo, ir turėjo pakankamai profesionalios technikos, net galėjo kokybiškai įrašyti garsą.
Dalis tą dešimtmetį pradėjusių ar tęsusių veiklą kino mėgėjų vėliau tapo profesionalais. Štai Zigmas Ripinskis dabar Šiaulių rajono savivaldybės televizijos laidas daro, L. Gudinavičius kuri laiką buvo Šiaulių televizijos direktoriaus pavaduotojas, Algirdas Kulikauskas irgi kūrė televizijai laidas, Algimantas Bielskus, dar būdamas kino mėgėju, „Panoramai“ filmuodavo siužetus, o nuo 1972 metų jau oficialiai pradėjo dirbti Lietuvos televizijoje ir dirbo ten ar tik ne iki 2004–ųjų.
Kai kurie Šiaulių mėgėjai išvis išvažiavo dirbti į Vilnių ir ten kažką pasiekė. Kino mėgėjai visad siekė tapti profesionalais ir nemažai jų tapo.
– Taigi aštuntąjį dešimtmetį pavadinčiau augimo dešimtmečiu.
– O kaip pavadintumėte devintąjį dešimtmetį?
Devintasis dešimtmetis buvo jau pakankamai brandus, stabilus: mūsų kino mėgėjai jau buvo išmokę kurti, jie nebeeksperimentavo, nes žinojo, kaip viską profesionaliai padaryti. Gal kiek visoje šalyje tuo metu buvęs bendras sąstingis atsispindėjo ir jų veikloje.
Aktyviai tą dešimtmetį veikė vaikų ir jaunimo klubas „Kibirkštis“. Jį tuomet lankęs Rolandas Šležas vėliau įstojo į VGIK'ą, Antanas Kučinskas dirbo mėgėjiškame vaidybiniame ir dokumentiniame kine, kur sukūrė įdomių, profesionalių juostų.
Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje atsirado videokamerų ir atsirado daugiau filmuojančių žmonių, nes iki tol visas filmų gamybos procesas buvo pakankamai sudėtingas. Tik tuo metu baisiai brangios buvo tos videokameros, todėl mieste buvo tik kelios: kažkas iš užsienio atsisiuntė, kažkokia gamykla už didelius pinigus nusipirko.
Be to, tuomet ir televizijos, ir kino studijos pereidavo prie videotechnikos. Mūsų kino muziejaus vienoje patalpoje yra montažinis stalas iš Talino televizijos. Ant jo estų televizininkai profesionaliai montuodavo 16 milimetrų kino juostas, o kadangi ir kino mėgėjai naudojo to paties formato juostas, tai stalą naudojo užsakomųjų filmų gamybai.
Tuo metu Lietuvoje steigėsi įvairūs kooperatyvai, todėl ir mūsų kino mėgėjai nutarė daryti verslą – kurti filmus. Tam buvo įkurtas Šiaulių kino meno klubas, kuris leido kūrėjams legalizuotis: oficialiai kurti filmus ir už tai gauti pinigų.
Tai ta technika, kuri buvo jau nurašoma televizijose, kino studijose, ir pasitarnavo mėgėjams, kad jie filmus kurtų jau pakankamai profesionaliai. Ir prasidėjo visokie užsakomieji filmai – kolūkiams, gamykloms. Net pavyzdinis Bridų lopšelis-darželis ir Nuklonas, kur nieko filmuoti nebuvo galima, tokius užsisakė. Užsisakydavo visi, kas tik pinigų turėjo.
Tai vyko iki pat Nepriklausomybės Lietuvoje atkūrimo, nes labai aktyviai buvo pradėta naudotis videotechnika.
Kelerius metus brolių Ripinskių, R. Vencevičiaus ir A. Kulikausko kompanija kūrė „Šiaulių kroniką“, kuri buvo rodoma kino teatruose prieš vaidybinius filmus.
Po to viskas baigėsi, ir mūsų kino mėgėjų draugijoje po 1993 metų prasidėjo jau visai kitoks veiklos etapas.
– Vis dėlto Lietuvos kino mėgėjų draugija pasitarnavo Šiaulių kūrėjams?
– Taip. Į Lietuvos kino mėgėjų draugiją buvo priimami visi – ir moksleiviai, ir studentai, ir vyresnio amžiaus žmonės.
Draugijoje buvo etatinių darbuotojų, instruktorių, kurie padėdavo, mokydavo mėgėjus. Be to, buvo leidžiamas informacinis leidinys, rengiami festivaliai. Būdavo, kad draugija siųsdavo raštus į gamyklas: girdi, remiantis tokio ir tokio suvažiavimo nutarimu raginame įsteigti jūsų gamykloje visuomeninę kino studiją, ar kad toks ir toks gamyklos darbuotojas kviečiamas į respublikinį kino mėgėjų festivalį.
Kino mėgėjai mokėdavo draugijai palyginti nedidelį nario mokestį ir sulaukdavo tam tikros paramos: kino juostos, nemokamų kelialapių į mokomąsias stovyklas, o kartais – ir į užsienį.
– O ar buvo tuomet kino mėgėjų – ne draugijos narių?
– O kaipgi. Kas pafilmuodavo savo vaikus, gamtos vaizdus, šeimų šventes. Dažniausiai tokie mėgėjai nekėlė sau didelių tikslų.
Buvo ir kitokių to meto reiškinių. Pavyzdžiui, studijuodamas Šiaulių pedagoginiame universitete, dabar žinomas menininkas ir pedagogas Arūnas Uogintas su kitais studentais irgi paeksperimentavo kamera – nufilmavo kelias juostas, kurias dabar jau galima pavadinti eksperimentiniu, avangardiniu kinu, videomeno užuomazgomis.
Pirmajame jų filme, nekarpytoje 8 milimetrų juostoje, buvo užfiksuota, kaip buvo daroma A. Uoginto veido gipsinė kaukė.
Būtinai reikia paminėti Šiaulių dramos teatro aktorių Eduardas Pauliukonį – stiprų nepriklausomą kino kūrėją.

Algimantas ir Interna Bielskai sukūrė filmą „Sapnas“.
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Rasos šventė“ aut. Rimantas Braziulis (1988).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Slenksčiai“, autorius Rimantas Vencevičius (1973).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Iki firminio ženklo“, autorius Laimutis Gudinavičius (1986).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Šiaulių kronika“ (1989).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Studentiškos įvairenybės. 1 d.“ ŠPI kinotechnikos būrelis (1958).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Gegužės pirmosios demonstracija“. ŠPI kinotechnikos būrelis (1960).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ