Pavasarį – į bundančius Šiaulių krašto parkus. Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys, docentas daktaras Laimis Januškevičius sako, kad senieji Lietuvos dvarų parkai vertingi ir saugotini dėl dviejų priežasčių. „Pirmiausia dauguma dvarų ansamblių yra vertingi architektūros kūriniai, atspindintys buvusio laikmečio dvasią, statybos architektūros tradicijos, antra – dvarų parkai neretai yra vertingi kraštovaizdžio architektūros kūriniai, sukurti pagal garsių kraštovaizdžio architektų projektus.“
Tad metas grožėtis gamta ir išlikusia laikmečio dvasia.
– Kuo vertingi mūsų gimtinės parkai?
– Tokius puikius Lietuvos parkus, kaip antai Palangos, Lentvario, Užutrakio, Trakų Vokės projektavo garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė. Šio architekto idėjoms labai artimas ir Kretingos dvaro parkas.
Nereikėtų užmiršti ir gausių dendrologinių vertybių, daugelyje parkų išlikusių iki šių dienų. Su dvarų parkų kūrimu kartu formavosi ir Lietuvos dekoratyvinės sodininkystės tradicijos, buvo kaupiamas egzotinių medžių ir krūmų asortimentas, vėliau daug pasitarnavęs kuriant šalyje dekoratyvinių medžių ir krūmų medelynų tinklą ir formuojant visuomeninius ir individualios paskirties šalies miestų ir gyvenviečių želdynus.
Deja, šiandieninė daugumos parkų būklė toli gražu nedžiugina. Dauguma jų likę be šeimininkų ir yra beviltiškai apleisti. Tarybiniais metais jais rūpinosi kolūkiai, tarybiniai ūkiai, mokyklos bei kitos valstybinės organizacijos, dauguma kurių šių laikų nesulaukė.
Bandymai parkus ir dvarvietes privatizuoti neretai yra nevykę ir neapgalvoti, daugiau atspindintys tam tikrų visuomenės sluoksnių savanaudiškus tikslus, o ne norą išsaugoti parkus kaip kultūros paveldo vertybes.
– Sakote, kad parkai neturėtų būti dalomi.
– Labai keista, bet dažnai valstybės funkcionieriai nesupranta ar nenori suprasti, kad parkai, kaip ir bet koks kitas meno kūrinys, turi būti nedalomi, o jeigu ir privatizuojami, tai tik kaip vientisa visuma. Neretai parkai ir netgi šalies botanikos sodai privatizuojami dalimis ir išdalijami paprasčiausiais sklypais!
Skaudu apie tai kalbėti, bet tokia jau mūsų realybė. Ne išimtis ir Šiaulių krašto parkai. Kalbant apie juos, būtų galima išsakyti nemažai tiek skaudžių, tiek ir gerų žodžių ir minčių. Norėtųsi pradėti nuo gerų. Maloniai stebina šio krašto parkų gausa. Kauno botanikos sodo dendrologai, vykdydami dendrologinius tyrimus, aplankė 39 Šiaulių krašto parkus, išsibarsčiusius gražiausiose Šiaulių (6 parkai), Akmenės (3), Joniškio (5), Kelmės (9), Pakruojo (5), Radviliškio (7) ir Telšių (4) rajonų vietovėse. Pakalbėkime apie juos šiek tiek plačiau.
– Akmenės rajono parkai.
– Tai bene mažiausiai parkų turintis Šiaulių krašto rajonas. Buvo aplankyti ir ištirti 3 parkai (Dabikinės, Daubiškių ir Kruopių), kurie nepaliko didelio įspūdžio nei architektūriniu, nei dendrologiniu požiūriu.
Tik minimaliai tvarkomi ir prižiūrimi Dabikinės ir Kruopių parkai. Pirmuoju šiek tiek rūpinasi Dabikinės spec. mokykla-internatas, o antruoju – Kruopių seniūnija. Daubiškių parkas, nepaisant puikių vietos gamtovaizdžių (šalia teka Ventos upė), beviltiškai apleistas.
Iš retesnių minėtuose parkuose augančių egzotinių augalų paminėtini paprastasis bukas ir jo raudonlapė forma (Dabikinės parkas) bei senas ir stambus 82 m skersmens amerikinis kamštenis (Kruopių parkas).
– Joniškio rajonas.
– Kiek turtingesnis parkų – Joniškio rajone iš penkių inventorizuotų šio rajono parkų geriausią įspūdį paliko garsus Žagarės parkas.
Šį parką dvarininkas D. Naryškinas įkūrė apie 1900 m. pagal Rygos parkų direktoriaus ir garsaus dendrologo G. Kufalto projektą. Ir iki šių laikų Žagarės parkas išliko vienu gražiausių ir turtingiausių rūšiniu požiūriu šalies peizažinių parkų (61 rūšis ir forma). Ir šiandien čia veši puikūs europiniai ir sibiriniai maumedžiai, juodosios pušys, Menzieso pocūgės. Iš retesnių egzotinių medžių paminėtini popieržievis beržas, glaustašakiai ąžuolai, sibirinės ir veimutinės pušys, galingas sidabrinis klevas, grakščiosios liepos.
Ir, žinoma, tenka tik apgailestauti, kad dėl neapgalvotos privatizacijos dabar čia atsirado keli šeimininkai – Žagarės savivaldybė ir vokiečiams parduotas Žagarės žirgynas.
Be Žagarės Joniškio rajone dar paminėtini Jakiškių, Satkūnų ir Vaizgučių parkai. Deja, jie apleisti ir palieka labai slogų įspūdį. Liūdnokai atrodo ir palyginti jaunas, dar taip neseniai puikiai atrodęs Skaistgirio parkas. Tai vienas iš turtingiausių egzotinių medžių jaunų parkų. Šiuo metu čia auga per 100 sumedėjusių augalų rūšių ir dekoratyvinių formų. Deja, buvusio jaukumo ir pavyzdingos tvarkos čia beveik neliko.
– Kelmės rajone yra tikrai ką pamatyti.
– Gausumu nustebino Kelmės rajono parkai. Jų aplankėme net devynis.
Ypač gerą įspūdį paliko Pagryžuvio parkas (Tytuvėnų sen.), įkurtas 1840-1863 m. gražioje vietoje, šalia Gryžuvos upelio. Ypatingo išraiškingumo parkui suteikia vaizdingas reljefas. Parkas išsidėstęs dviejose terasose – viršutinėje, šalia rūmų, ir apatinėje – šalia upelio. Šią dalį puošia vaizdingas tvenkinys su puošnias tilteliais. Priešais rūmus (rūmai pastatyti 1859 m. pagal architekto F. Rimgailos projektą), lankytojus pasitinka gražus parteras, apsuptas privažiavimo keliukų. Už rūmų esantys laiptai nuveda į paslaptingą apatinę terasą.
Parko karkasą sudaro vietiniai medžiai. Iš egzotinių augalų paminėtini seni paprastieji kaštanai, europiniai maumedžiai, dygiosios eglės, vakarinės tujos, baltažiedžiai vikmedžiai. Parko rūmuose šiuo metu įsikūrusi Respublikinė plaučių tuberkuliozės sanatorija. Parku rūpinasi sanatorijos kolektyvas bei Tytuvėnų seniūnija. Kruopščiai tvarkoma apatinė terasa (pašalinti sausuoliai, menkaverčiai medžiai bei krūmai, sutvarkyti tvenkinio bei upelio krantai), gerai prižiūrima parterinė, priešais rūmus esanti parko dalis.
Tęsiant parko tvarkymo darbus, reiktų atnaujinti takų sistemą, apatinėje terasoje įrengti poilsio aikšteles, pasitariant su dendrologais ir kraštovaizdžio architektais, pakoreguoti parko erdvinę struktūrą, pasodinant daugiau egzotinių medžių bei krūmų. Atlikus šiuos darbus, Pagrįžuvio parkas galėtų tapti vienu iš gražiausių šalies peizažinių parkų.
Gerą įspūdį paliko Beržuvėnų parkas su iki šių dienų išlikusiais grafo Zubovo rūmais. Gerai priderinti nauji želdiniai, patogi tranzitinė takų sistema, vaizdingi tvenkiniai. Liūdina tik prasta parko priežiūra – retai šienaujamos vejos, gausu sausuolių, menkaverčių, savaiminės kilmės medžių ir krūmų, apleistos tvenkinių pakrantės. Kaltinti, matyt, čia reikėtų Šiaulių autobusų parką, kuriam, kol kas, priklauso tiek rūmai, tiek ir parko teritorija. Parką tinkamai sutvarkius, jis galėtų tapti malonia ne tik poilsio, bet ir masinių renginių vieta.
Neblogą įspūdį palieka mišraus planavimo Kelmės dvaro parkas, įkurtas XIX a. dvarininkų Gruževskių šalia Vilbėno upelio. Dauguma šiuo metu čia augančių galingų vietinių medžių (ąžuolų, klevų, liepų, uosių) yra senojo parko palikimas. Iš introdukuotų augalų paminėtini paprastieji kaštanai, baltažiedžiai vikmedžiai, didžialapės liepos, europiniai maumedžiai. Apatinėje terasoje parką puošia didelis, o, šalia rūmų, mažesni tvenkiniai bei apžvalgos kalnelis. Parkas jau iš dalies praradęs buvusią erdvinę struktūrą, bet neblogai tvarkomas ir prižiūrimas. Ateityje, padedant specialistams, reikėtų atkurti buvusias erdves, kruopščiau sutvarkyti priešais rūmus esančią parterinę dalį bei papildyti egzotiniais sumedėjusiais augalais.
– O kokie kiti aplankyti Kelmės rajono parkai?
– Čiotiškių, Johampolio, Pašakarnio, Šaukėnų, Tytuvėnėlių ir Užvenčio yra labai apleisti. Ypač liūdna buvo vaikščioti po kažkada gana puošnų Šaukėnų parką, kurio teritorijoje dabar įsikūrusi Šaukėnų psichiatrijos ligoninė.
Deja, tiek ligoninei, tiek Šaukėnų seniūnijai parkas, matyt, mažai terūpi. Visur klesti piktžolynai, menkaverčiai krūmynai, apleisti ir netvarkomi tvenkiniai. Iš retesnių šio parko augalų paminėtini galingi europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, didžialapės liepos, puošni svyruoklinė guoba. Ne geriau atrodo ir kiti minėti parkai. Labai norėtųsi, kad bent kiek daugiau dėmesio sulauktų nedidelis Užvenčio parkas, tampriai susijęs su mūsų rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos atminimu. Apleistos Ventos upės pakrantės bei memorialinio muziejaus aplinka nei Užvenčio seniūnijai, nei Kelmės rajono savivaldybei garbės nedaro.
Interviu tęsinys kitame dienraščio „Šiaulių naujienos“ numeryje.
